Gyvenimas tai meilė

Paplūdimys, širdisŠis mano dienoraščio įrašas pirmasis paskelbtas viešai 🙂 Jis skirsis nuo kitų blogo įrašų tuo, kad jo kalba yra beveik netaisyta ir, kad tai iš esmės mano asmeninių minčių srautas, kuris gali būti, o gali ir nebūti įdomus kitiems žmonėms. Tad ir žymėsiu skirtinga spalva.

* * *

Stengiuosi rašyti normaliai ir be to vidinio jauduliuko, kai apsinuogini prieš kitus žmones. Tik mintys vis tiek pinasi – rašyti sau ir rašyti viešai yra skirtingi jausmai. Neišvengiamai galvoju apie pateikimo stilių, gramatiką, apie tai, kas kitiems bus svarbu… Ir automatiškai patenku į savo paties spąstus „kad kitiems žmonėms būtų svarbu“. Lyg aš pats būčiau mažas ir nereikšmingas. Ir, kad mano mintys svarbios tik tada kai jas „teisingai“ pateikiu.

Siurbčioju šaltą arbatą, fone klausausi nuostabaus Dido gyvo garso koncerto – ji viena iš tų nedaugelio žmonių, kuriuos galiu pajausti giliai. Kurios vietoje aš elgčiausi ir dainuočiau lygiai taip pat. Rodos galiu pajausti jos mintis ir jausmus dar prieš žodžiams paliekant lūpas.

Norėčiau prisiminti ir susidėlioti per šį savaitgalį apmąstytas mintis. Labiausiai ramybės nedavė klausimas, kurį svarsčiau su psichologe – kodėl aš dažnai jaučiuosi nesvarbus kitų žmonių gyvenime? Rodos tam nėra jokių sąmoningų priežasčių. Tad man nieko kito neliko kaip dar kartą ir dar kartą šį klausimą kartoti sau, kol pagaliau kažkas pasąmonėje sujudėjo. Ir atsakymai mane nustebino.

Pasirodo, kad aš labai baiminuosi kitų žmonių reakcijos į savo mintis. O pasigilinus dar labiau – man kažkodėl atrodo, kad aš galiu būti mylimas tik kai demonstruoju tam tikras savybes, o ne pats savaime.

Ši mintis man sukėlė daug įtarimų – kad ji yra ne mano. Su mintimis taip jau būna, kad jos šokinėja iš žmogaus į žmogų lyg kokie teniso kamuoliukai. Ir ši yra akivaizdžiai neteisinga. Aš negaliu būti vertinamas ar mylimas tik už tam tikras savo savybes. Tai pataikūniškas požiūris į gyvenimą. Tai nesu aš.

Toliau dar įdomiau – o kas gi man trukdo patikėti, kad aš esu mylimas pats savaime? Sąmonė išspjovė keletą neblogų pasiaiškinimų, tačiau tikrasis atsakymas šiek tiek užtruko ir atėjo iš pasąmonės: „meilė tai iliuzija“. ČIA TAI BENT, toks netikėtas atsakymas mane akimirkai pritrenkė. Sąmonė ir pasąmonė lyg susigėdusios tylėjo ir žiūrėjo į mane, nežinodamos ką toliau pasakyti. Pakartojęs klausimą išgirdau tą patį atsakymą. Vadinasi tai tiesa. Pagaliau prisikasiau iki šuns 🙂

Ir pamažu visa savo esybe pradėjau jausti, kad tai yra netiesa. Kad tai yra didžiulis melas, kuris kažkokiu būdu nepastebėtas įsliūkino į mano pasąmonę ir nuodijo visas mintis iš vidaus. Būtent ši nesąmoninga prielaida ir trukdė man išeiti iš tamsos. Tai netiesa – rėkte rėkia visa mano gyvenimo patirtis. Meilė egzistuoja milijonais formų – meilė kitiems, sau, idėjoms, pasauliui, Dievui. Meilė lyg oras varo mane kiekvieną dieną ir suteikia jėgų. Meilė yra kiekviename širdies dūžyje. Meilė yra visi daiktai, kurie yra aplinkui mane. Meilė yra šie žodžiai, kuriuos dabar rašau. Meilė yra gyvenimas. Ir niekas niekada iš manęs nesugebės atimti sugebėjimo mylėti. Net jei visas pasaulis paskęs tamsoje – meilė bus, kol bus gyva nors viena širdis. Mano širdis. Ir aš galiu mylėti net ir negaudamas jokio atsako. Net jei niekas niekada manęs nemylėjo.

Prireikė šiek tiek laiko, kad aš suvokčiau šių žodžių galią, tačiau šiandien labai aiškiai pajaučiau sugrįžtančias pasaulio spalvas. Niekas niekada nėra prarasta. Tik kaip ši mintis sugebėjo atsirasti mano sąmonėje ir nepastebėta suleisti šaknis? Ar tai dėl tos daugybės mažų ir didelių nusivylimų, kuriuos skandinau savyje? Taip jau nutinka, kai tave išduoda žmogus, už kurį galėjai paaukoti gyvybę. Kai aukščiausią visuomenės pasitikėjimą gavę veikėjai pirmiausia rūpinasi savo kišenėmis. Kai išprotėjęs žmogus gatvėje subado 17 praeivių. Kai patys nuostabiausi žmonės yra skaudžiai išduodami ir paliekami mylimųjų – be jokios aiškios priežasties. Labai sunku tada patikėti, kad net tokiuose dalykuose kažkur yra meilė. Ir vis dėlto ji yra. Aš tuo neabejoju, aš tai jaučiu.

Pabaigai prisiminiau Moeko’s Owl – vieną labiausiai įstrigusių į atmintį interneto istorijų. Mažytis ir labai įkvėpiantis pavyzdys, kad pasaulis dar nėra pasmerktas.

6 comments On Gyvenimas tai meilė

  • As tave myliu Andriau, nesijaudink 🙂

  • hehe – dėkui už supratimą 😀 kartais va tokios iš pirmo žvilgsnio kvailos mintys kažkur užsikasa ir neduoda ramybės nors tu ką. Ir vienintelis būdas jas nugalėti tai ištempti į dienos šviesą.

  • „…man kažkodėl atrodo, kad aš galiu būti mylimas tik kai demonstruoju tam tikras savybes, o ne pats savaime“. Žinai, dauguma taip jaučiasi, tik nedrįsta to sau pripažinti. Nesaugumo būsena verčia kartoti patvirtintą elgesį ir vengti to, už ką esi baudžiamas. Šitie dalykai ateina iš ankstyvos vaikystės: o, koks geras vaikas, susitvarkei žaislus. Taip ateina suvokimas, jog meilę reikia užsitarnauti, ji nėra savaiminis dalykas. Visą gyvenimą elgdamasis pagal savaip suprantamus meilės verto asmens standartus žmogus gilina konfliktą su savimi, o tai pereina į neurozes, nepasitenkinimą savo gyvenimu, problemiškus santykius su artimaisiais, juos kaltinant, jog nemyli žmogaus tokio, koks jis yra. Meilė kitam niekada nebus pilnavertė, jei nebus meilės sau.

  • Pink teisi. Aš irgi tokią pačią išvadą pasidariau apžvelgęs visą šitą „ūkį“ savyje. Meilė sau yra pirmasis tvirtas žingsnis stengiantis atsikratyti nesaugumo. Ir tai visai nereiškia egoistiškumo – mylėdamas save, geriau sugebi išreikšti šį jausmą ir aplinkiniams.

    Net keista pasigilinus į save atrasti tokius dalykus. Apie juos kasdienybėje nesusimąstai, bet jie sėdi kažkur tamsiame sąmonės kamputyje ir įtakoja viską, ką tu darai. Štai dėlto ir verta laikas nuo laiko pabendrauti su psichologu.

  • Ouch.
    Too. Much. Pink.

  • Meile tai jausmas, jis YRA arba NE.

Palikite komentarą:

Jūsų el. pašto adresas nebus rodomas

Site Footer