Jau turbūt koks milijonas blog’ų apie tai šnekėjo, bet … mano puslapis mano ir muzika. Taigi apie išgirtąjį Batman’o filmą (The Dark Knight 2008) po vakarykštės peržiūros:
Ne, tai TIKRAI nėra geriausias visų laikų filmas. Net nepasakyčiau, kad tai pats geriausias filmas iš Batman’o serijos (Batman Begins paliko geresnį įspūdį). Geriausiu atveju 8 su minusu. Bus įdomu pažiūrėti, ką imdb darys už poros mėnesių, kai hype’as nurims, o filmas taip ir liks pirmoje topo vietoje su 150K+ balsų
Kiti subjektyvūs pastebėjimai:
Filmas gerokai per ilgas. Iškirpus kokią valandą veiksmo, siužetas nenukentėtų.
Moteriškos linijos beveik nėra (gay, sooo gay…)
Batmanas su savo gadget’ais darosi vis labiau panašus į Robocop.
Jokeris valdė. Jei už tai gaus kokį medalį, nesupyksiu.
Visumoje antrą kartą nežiūrėčiau – jau geriau Titanikas 7-ą kartą
Turiu pripažinti, kad rašydamas praeitą įrašą jaučiau šiokį tokį neišbaigtumą. Kad yra DAR kažkas, kas man neduoda ramybės šia tema.
Todėl šiandien norėčiau pakalbėti apie tai, kaip (vestuvių tema) jaučiasi žmonės už kadro. Tokie kaip aš ir dar krūva kitų, kurie neturi poros. Kas pasikeičia mūsų gyvenime, kai geriausi draugai vienas po kito susiranda antras puses, o mes liekame tokie patys?
Labai įdomu, kad berašydamas netikėtai pakeičiau savo nuomonę. Tai dar vienas ženklas, kad kažkas manyje vyksta. Ir iš karto įspėju, kad tai yra labai subjektyvūs savianalizės bandymai, kurie iki šiol guldavo tik į dienoraščio puslapius. Toliau skaityti ‘Game over cont.’
Šis įrašas apie vestuves. Bet ne apie mano. Šia vasarą mano draugų ir pažįstamų rate jų iš tiesų daug. Tai VJ ir Ankiuk birželį, o kažkur rugpjūtį ir Julija. Taip pat nepamirštu Tomo (NeRenatos) ir Jane, kurie liepos mėnesį švenčia nuostabius dviejų ir vienerių metų jubiliejus. Beje Ankiuk pora ypatinga tuo, kad jų susipažinimas įvyko būtent per tinklaraštį – žaviuosi šiais žmonėmis (ech… kad man taip meilė į el. pašto dėžutę įkristų kada…)
Bet… yra ir problema
Pastebėjau, kad po vestuvių tie draugai, su kuriais buvau pasiryžęs keliauti į pasaulio kraštą ir su kuriais siejo tiek daug šaunių prisiminimų bei veiklų, staiga nutolsta per kokį šviesmetį. Didžiąją dėmesio dalį jie pradeda skirti brangiausiajai/-am, o man belieka trupiniai. Dar blogiau kai jie visur su savimi pradeda vedžiotis tą antrąją pusę. Jiems ji gal ir visas pasaulis, bet man tai yra visiškai svetimas žmogus, jėga įgrūstas į anksčiau buvusį asmeninį santykį. Juk nepradėsi flirtuoti su geriausio draugo žmona ar imsi kaip nors ją kritikuoti. Tad apie ką man su ja kalbėti – apie bitutes ir gėlytes? Toliau skaityti ‘Game over?’
Neseniai atlikau vieną dalyką, kurį nemaniau, kad kada nors darysiu – namie įsidiegiau lietuviškus windows’us Negana to ir lietuvišką Operą, ir lietuvišką μtorrent ir dar daug kitų programų, kurios yra lokalizuotos. Tad maniškis kompiuteris dabar pilnas tokių žavių terminų kaip “valdymo skydas”, “numatytosios programos”, “windows sargyba” ir pan. Hard-core kompiuteristas prisėdęs prie jo turbūt gautų infarktą.
Ne, nesu išprotėjęs lietuvių kalbos fanatikas, skelbiantis, kad nuo šiol laptopus vadinsime tik skrietiniais, tinkinsime darbalaukius ir t.t. Galėčiau netgi išdidžiai save vadinti old-school’eriu. Pirmąją paskalio programą rašiau po DOS 4.0 dar gūdžiais 1993-aisiais, kai net pelė prie kompiuterio atrodė nematytas stebuklas. Ir vis dėlto sulietuvinau, nes: Toliau skaityti ‘Lietuvybė inside’
Šiandien sužinojau, kad ne tokiame ir saugiame rajone gyvenu (šiaurės miestelyje) Mat vietoj žadintuvo prikėlė… susišaudymas po mano langais 3-ią ryto. Daugmaž sapnuoju aš ramias baltas avytes ir staiga “bam bam”. Tada serija rusiškų keiksmažodžių ir vėl “bam bam bam”. Nežinau ar kas nors nukentėjo. Turiu pripažinti, kad gavau gerą dozę adrenalino dienai pradėti.
Kaip netikėtai gyvenimas sugeba nustebinti. Užtektų tik atsidurti ne tuo laiku ir ne toje vietoje – ir nereikėtų daugiau pergyventi dėl visų kasdienių problemų. Nereikėtų net meilės, nei blog’o.
Taigi jau daugiau kaip mėnuo turiu savo mažą mielą puslapiuką internete. Mes einame per gyvenimą ir paliekame savo pėdsakus. Jie atspindi tai, kas mes esame tuo momentu. Aš turiu per mažai laiko, kad galėčiau būti kažkuo kitu išskyrus savimi. Įdomu, ar po kokių 100 metų, kai manęs jau (galbūt) nebebus, kokiame nors atokiame interneto archyvo serveryje vis dar gulės šie žodžiai?
Šis mėnuo man buvo labai įdomus. Ačiū visiems, kurie nepatingėjo rašyti komentarus. Kiekvienas jūsų žodis man be galo malonus (na išskyrus spam’ą, bet jis dar nespėjo sutepti šios pažadėtosios žemės). Ačiū blogads.lt, kuri atvedė 11 naujų žmogeliukų, nors po to ir užsilenkė (tikiuosi dar atgims). Sulaukiau ir daug žodinių atsiliepimų. Įdomiausia buvo išgirsti nuomonę iš tėvų, kad skaitydami jie sužinojo apie mane naujų dalykų
Šiuo metu galvoje mažiausiai 5 temos, kurios galėtų virsti puikiais įrašais – ir greičiausiai taip ir padarys. Tik va už lango vasara, tad kartais norisi viską išjungti ir tiesiog patinginiauti.
12 įrašų, 20 komentarų, 2 straipsniai, 194 nuotraukos, 17 nuorodų – tokie vat mano naujagimio pasiekimai kol kas. Toliau skaityti ‘Mėnuo plius’
Taigi – apie Estiją. Pirmas pasiekimas, kurį ten atlikome, tai nuskriaudėm vieną estišką be-em-ve Jo vairuotojas, mūsų nuostabai, buvo labai kultūringas žmogus ir net nesikeikė. O kai paminėjom, kad esame turistai, davė dar savo vizitinę kortelę bei palinkėjo geros kelionės. Laimei damage’o buvo nedaug, todėl, apiforminę nuotykį su policija, keliavome toliau.
Iš viso nuo Vilniaus iki Saaremo salos centro 600km, o trukmė, įskaitant keltą, 8 valandos. Apsistojome Mantjala miestelyje mažame stebuklingame namuke su visais patogumais ir virtuvėle už 44Lt/naktis žmogui. Benziną patarčiau pilti Latvijoje, kur jis net 20ct pigesnis nei pas mus ar pas estus.
Jau pirmą vakarą nustebino jo ilgumas – mat 12-ą valandą dar buvo ganėtinai šviesu. Supratau, ką reiškia “baltosios naktys”. O dienomis oras buvo labai geras ir kvietė apžiūrėti salą. Toliau skaityti ‘Saaremo sala’
Šį ilgąjį savaitgalį, pasekęs Pink pavyzdžiu, susiruošiau aplankyti brolius estus Pasiūlymas atėjo labai ekspromptu, todėl kai kuriuos susiplanuotus darbus – tokius kaip namų tvarkymas ar straipsnio apie asmeninių finansų valdymą puslapiui spekuliantai.lt užbaigimas – teks atidėti.
O kad 500km iki Saremo neprailgtų, įsimesiu naujausią pirkinį: Sony Reader PRS-505.
Tai toks jausmas… Kai visą dieną praleidi darbe mąstydamas, kad norėtum būti kažkur kitur ir daryti kažką kitą… Galbūt gulėti saulės atokaitoje prie viduržiemio jūros, rašyti knygą, leistis su parašiutu. Ir kai pagaliau ateina išsvajotasis savaitgalis staiga suvoki, kad nieko panašaus iš tiesų nenori daryti. Nedžiugina nei naujausias filmas, nei draugų kvietimai kažkur eiti, na tiesiog niekas. Ir rodos ta mano darbo diena nebuvo jau tokia varginanti. Prisiminiau savo straipsnį apie optimizmą ir pagalvojau – kokį BS aš ten rašiau. Viskas, stop.
Taip nutiko man pastarosiomis dienomis, todėl šiandien tiesiai šviesiai ir uždaviau sau tokį klausimą – kodėl aš taip jaučiuosi? Ir aišku gavau geležinį atsakymą – nes visa tai neturi prasmės. Kaip tai neturi prasmės? Na tiesiog, viskas kas mes esame ir ką mes darome neturi prasmės. Nei mūsų darbai, nei už juos gaunami pinigai, nei mūsų svajonės, nei mūsų skausmai, nei mūsų tikėjimas, net ir visata – visa tai neturi jokios prasmės. “Kosminis liūdesys” – pasakytų apgirtęs poetas. Ir pridurtų “in vino veritas”. Na ir kaip gi pasiginčysi su juo. Filosofai tūkstančius metų ieškojo kur gi yra ta mūsų gyvenimo prasmė. Naivu būtų manyti, kad aš šiame momente pasirodyčiau už juos visus protingesnis.
Ne, tai TIKRAI nėra geriausias visų laikų filmas. Net nepasakyčiau, kad tai pats geriausias filmas iš Batman’o serijos (Batman Begins paliko geresnį įspūdį). Geriausiu atveju 8 su minusu. Bus įdomu pažiūrėti, ką imdb darys už poros mėnesių, kai hype’as nurims, o filmas taip ir liks pirmoje topo vietoje su 150K+ balsų 
Šis įrašas apie vestuves. Bet ne apie mano. Šia vasarą mano draugų ir pažįstamų rate jų iš tiesų daug. Tai VJ ir Ankiuk birželį, o kažkur rugpjūtį ir Julija. Taip pat nepamirštu Tomo (NeRenatos) ir Jane, kurie liepos mėnesį švenčia nuostabius dviejų ir vienerių metų jubiliejus. Beje Ankiuk pora ypatinga tuo, kad jų susipažinimas įvyko būtent 
Neseniai atlikau vieną dalyką, kurį nemaniau, kad kada nors darysiu – namie įsidiegiau lietuviškus windows’us 
Negana to ir lietuvišką Operą, ir lietuvišką μtorrent ir dar daug kitų programų, kurios yra lokalizuotos. Tad maniškis kompiuteris dabar pilnas tokių žavių terminų kaip “valdymo skydas”, “numatytosios programos”, “windows sargyba” ir pan. Hard-core kompiuteristas prisėdęs prie jo turbūt gautų infarktą.
Taigi jau daugiau kaip mėnuo turiu savo mažą mielą puslapiuką internete. Mes einame per gyvenimą ir paliekame savo pėdsakus. Jie atspindi tai, kas mes esame tuo momentu. Aš turiu per mažai laiko, kad galėčiau būti kažkuo kitu išskyrus savimi. Įdomu, ar po kokių 100 metų, kai manęs jau (galbūt) nebebus, kokiame nors atokiame interneto archyvo serveryje vis dar gulės šie žodžiai?
Tai toks jausmas… Kai visą dieną praleidi darbe mąstydamas, kad norėtum būti kažkur kitur ir daryti kažką kitą… Galbūt gulėti saulės atokaitoje prie viduržiemio jūros, rašyti knygą, leistis su parašiutu. Ir kai pagaliau ateina išsvajotasis savaitgalis staiga suvoki, kad nieko panašaus iš tiesų nenori daryti. Nedžiugina nei naujausias filmas, nei draugų kvietimai kažkur eiti, na tiesiog niekas. Ir rodos ta mano darbo diena nebuvo jau tokia varginanti. Prisiminiau savo straipsnį apie optimizmą ir pagalvojau – kokį BS aš ten rašiau. Viskas, stop.
