Krizė, krizės, krizei, krizę, krize, krizėje… Oi kiek mes jau prisiklausėm šio mielo žodelio pastaruoju metu. Atrodo, tiek daug jau diskutuota, kad nieko naujo nebepasakysi. Vis dėl to kai kurie dalykai yra nutylimi arba klaidingai interpretuojami iki šiol – tad šis rašinys apie ekonomikos mitus. Arba kokias mąstymo klaidas žmonės daro krizių metu.
Arba pasak “optimistų”, krizė yra tik mūsų galvose. Tai aišku perša loginę išvadą, kad jei visi susitarę imtume galvoti pozityviau, ji <baisioji krizė> išnyktų savaime. Toliau skaityti ‘7 mitai apie krizę (I dalis)’
Šiame tinklaraštyje sąmoningai vengiu politikos – ir dėl geros priežasties: tai per daug aštri tema, kuri dažnai sukelia tuščias diskusijas. Žmonės dažnai šneka apie politiką vien tam, kad išreikšti savo emocijas, išlieti apmaudą dėl jų pačių nesėkmių. Ir tai viena iš tų temų, apie kurias kiekvienas įsivaizduoja turintis daugiau žinių nei iš tiesų turi.
Praėjo savaitė po garsiųjų mūsų neramumų – buvo įdomu stebėti reakciją. Opozicija aišku negalėjo atsispirti pagundai įkasti valdantiesiems, o šie, žinoma, atkakliai gynė savo poziciją. Kitaip juk nebūna. Buvo daug įvairių pasisakymų, tačiau tik vienas man užkliuvo už akių. Tai A. Valinsko kalba seime. Žiniasklaida nelabai teikėsi ją viešinti, todėl galite pasiskaityti tik seimo tinklapyje.
Ar jūs galite įsivaizduoti tokius žodžius sakant R. Paksą, V. Uspaskich, G. Kirkilą ar A. Kubilių. Aš tiesa pasakius, nelabai (pirmasis greičiausiai atsistatydintų, antrasis pabėgtų, trečiasis teigtų, jog jokių riaušių nebuvo, o ketvirtas, kad tai pirmų trijų nuopelnas). Tad kuo A. Valinsko kalba išskirtinė: Toliau skaityti ‘Valinskas’
Šią savaitę pas mus biure apsigyveno toks mažas mielas drakonas (taip taip Deimantai, įsiamžinai ir tu mano bloge) Šis padarėlis išlankstytas iš popieriaus, ugnimi nesispjaudo, tačiau turi keistą savybę žvilgsniu persekioti žmones. Kaip kad šiame video:
Pasigaminti tokį dalyką visai nesunku – reikia spalvoto spausdintuvo, žirklių ir klijų. Detalesnes instrukcijas ir brėžinius atsispausdinimui rasite čia.
Sako vienas vaizdas vertas tūkstančio žodžių. Nežinau prieš ką / už ką žmonės ten protestavo ir kodėl jie to nedarė, kai buvusi vyriausybė priiminėjo valstybei žalingus sprendimus. Realybė dabar yra tokia, kad atmetus Kubiliaus taupymo planą liktų tik dvi išeitys: devalvacija arba bankrotas.
Daugiau vaizdų iš riaušių galima rasti čia(ir visose masinėse informacijos priemonėse).
Tai kaip ten yra su ta ekonomine krize Lietuvoje – gal tai viso labo žiniasklaidos sukelta isterija? Tokia mintis gali kilti, kai apsidairome aplinkui: parduotuvės pilnos žmonių, prekių netrūksta, bankomatai vis dar išduoda pinigus. Vienas kitas pažįstamas pasiguodžia dėl pasunkėjusio gyvenimo, bet mums juk tai įprasta (guostis kai iš tiesų nėra jau taip blogai). Pažvelgus į lietuviškų tinklaraščių įrašus susidaro įspūdis, kad netgi tampa madinga neigti krizę… Tad kaip yra iš tiesų?
Debesims išsklaidyti pirmiausia išsiaiškinkime, ką apskritai reiškia šis terminas. Tarptautinių žodžių žodynas pateikia tokį aiškinimą ekonomikai: gamybos ciklo fazė, einanti po pakilimo; ekonomikos sutrikimas, smukimas. Internetas patikslina: šalis, kuri kenčia nuo krizės, dažniausiai patiria BVP kritimą, likvidumo problemas, staigią kainų infliaciją arba defliaciją.
Mes gyvename rinkos ekonomikoje, o jos pagrindas yra verslūs žmonės. Jie generuoja idėjas, kuria įmones, teikia paslaugas tikėdamiesi gauti pelno. Jeigu jiems kažkas nutiks, tai negandos pasklis lyg ratilai vandens paviršiuje – bus atleidžiami darbuotojai, akcininkai nebegaus dividendų, valstybė nebesurinks mokesčių ir t.t. Iš čia galima alternatyviai apibrėžti rinkos ekonomikos krizę: tai reiškinys, kurio metu drastiškai ir netikėtai smunka verslo gaunamas pelnas. Istorija rodo, kad pirmiausia kenčia investicinių priemonių gamyba (įrengimai, pastatai), o galiausiai mažmeninė prekyba ir paslaugos fiziniams asmenims. Apie tai, kas sukelia šį kritimą, ir, kaip jį reikėtų “gydyti”, skirtingos ekonomikos teorijos turi savas versijas. Toliau skaityti ‘Kriziamometras’
Žinoma, kad į žvaigždėtą dangų ir į didelę pilnatį vaikštant vakare…
O toliau trumpa apžvalga pastaruosius 3-4 mėnesius matytų filmų.
Filmai:
The Curious Case of Benjamin Button (2008) – gana intriguojantis darbas su tikrai gerais aktoriais ir originaliu siužetu. Kažkuo priminė Forest Gump, tačiau nuo pastarojo atsilieka. Šiaip ar taip vienas įspūdingesnių 2008 filmų, vertas laiko ir pinigų. 9/10 Revolutionary Road (2008) – prisipažinsiu, kad braukiau ašaras per Titaniką (hei, man tada buvo tik 15), todėl buvo labai įdomu išvysti Kate ir Leo porelę ekrane dar kartą. Deja šiame filme magija dingo ir nesugebėjau ištempti iki galo. Aktoriai stengiasi, operatoriai taip pat, tačiau kažkas negerai su režisūra. Tiesiog ima nuobodulys ir darosi visai nebesvarbu kas bus toliau. 7/10 The Fall (2006) – aprašymas žada nuostabų fantazijos pasaulį ir pasakiškus vaizdus. Pastarųjų iš tiesų netrūksta, tačiau su fantazija šlubuoja. Filmas greičiausiai skirtas jaunesnei auditorijai. 7/10 Donnie Darko (2001) – hmm, kažkodėl ilgai neprisiruošiau pažiūrėti šio perliuko, tačiau kai tai pagaliau įvyko, likau sužavėtas Ir apskritai turiu silpnybę Drew Barrymore filmams… 10/10 Toliau skaityti ‘Ką mes žiūrime #1′
Šis įrašas gali pasirodyti keistas, bet tai yra OK
Ech jaučiu, kad kažkas ne taip, o gal tik sau įsikalbėjau. Visokie juodieji mėnuliai mat knisa protą Nejaugi po tiek laiko ir vėl kosminis ilgesys? Tai lyg panirimas po vandeniu. (ir kodėl netgi čia rašydamas aš mąstau kaip tai pateikti žmonėms, juk koks jų reikalas – aš neprivalau niekam patikti) Aš kažkodėl bijau, kad kai atversiu save pilnai žmonėms, tai jiems nebepatiksiu, prarasiu galimybes manipuliuoti. Bet aš juk nenoriu nieko manipuliuoti, aš tik noriu būti mylimas…
Rodos žinau, ką rašysiu toliau, bet iš tiesų nežinau. Kartais nebepažįstu pats savęs – tai mane gąsdina, bet kartu ir guodžia. Nes kai atrodo, kad jau viskas pamatyta, viskas pajausta ir sužinota, aš staiga esu nubloškiamas giliai giliai po vandeniu. Negrabiai ieškau oro… O kai vis dėlto surandu, sėdžiu ant kranto keliais pasirėmęs galvą ir mąstau, kaip gera tiesiog gyventi. Kaip gera žvelgti į nepažįstamas žvaigždes danguje ir kaip visi rūpesčiai liko toli toli…
Nenoriu uždaryti savo jausmų ir visiems primenu, kad jie to nedarytų, bet kažkodėl… Viskas taip slidu. Nežinau ar čia iš vaikystės atsinešta trauma, ar kažkoks įdomus defektas mano asmenybėje. Užsidaryti. Užtraukti visas žaliuzes. Kad niekas nematytų, niekas neskaitytų, niekas nesuprastų. Nes tai kas suprasta, yra netikra. Meilė negali būti suprasta. Aš trokštu iracionalumo. Susilieti su skaičiumi pi, padalinti iš nulio ir pajusti VISKĄ iš karto… Žinau, kad manyje yra didelė povandeninė sala, kuri tai sukelia. F**k, žodžiai šiandien neklauso…
OK, visas šis reikalas yra ganėtinai cheezy, bet eilinį kartą neatsispiriu pagundai Taigi surašiau savo tikslus 2009-iems metams. O kada nors papasakosiu išsamiau, kodėl juos taip lengva surašyti, bet taip sunku įgyvendinti.
Taigi sąrašo pradžioje:
Išmokti groti kokiu nors muzikos instrumentu (pvz. gitara)
Išmokti gaminti valgį (10 patiekalų)
Tęsti kovinių menų praktiką arba lauko tenisą – kas pavyks geriau (sportas apskritai yra geras užsiėmimas visam gyvenimui ir šis tikslas yra tam, kad apie tai primintų)
Toliau trys tikslai perkelti iš praeitų metų:
Paskelbti savo kūrybą viešai (dalinai pavyko šio tinklaraščio pavidalu, bet likusi dalis dar laukia savo eilės)
Įkurti sėkmingą verslą (teko atidėti dėl finansų krizės)
Išmokti japonų kalbą iki “stipraus” lygio (kol kas geriausiu atveju “vidutinis su minusu”)
Ir dar trys tikslai viešai neskelbiami
Na štai, gavosi gražus skaičius – devyni. Aišku yra dar galybė mažesnių tikslų, kuriais neverta teršti eterio. Tikiuosi, kad metų pabaigoje bus įgyvendinti bent šie didieji.
UPDATE: apie naujametines rezoliucijas gerai parašė patarimai.net
Su Naujaisiais Metais!
Happy New Year!
あけましておめでとうございます!
С новым годом!
Auguri, Buon Anno!
Na štai kiek daug kalbų jau moku pasveikinti šia proga Pasaulis toks platus…
2009-as puslapis krikščioniškos eros istorijoje ir jau 28-as mano asmeninėje kelionėje.
Naujas švarus lapas, į kurį galiu keverzoti ką tik panorėsiu.
Kai pagalvoji tai 28 nelabai skiriasi nuo 21 ir netgi nuo 14-os. Aš vis dar esu aš. Tik protingesnis, gerokai praplėtęs pažinimo ribas tiek į gerą tiek į blogą pusę.
Palinkėsiu sau stiprybės atliekant meilės misiją šiame pasaulyje. Šie metai nusimato įdomūs ir permainingi. Astrologai prižadėjo daug visokių išbandymų ir mano intuicija tai patvirtina. Bet juk nereikia būti genijumi, kad tai pasakytum – tokiais jau laikais gyvenam.
Krizė, krizės, krizei, krizę, krize, krizėje… Oi kiek mes jau prisiklausėm šio mielo žodelio pastaruoju metu. Atrodo, tiek daug jau diskutuota, kad nieko naujo nebepasakysi. Vis dėl to kai kurie dalykai yra nutylimi arba klaidingai interpretuojami iki šiol – tad šis rašinys apie ekonomikos mitus. Arba kokias mąstymo klaidas žmonės daro krizių metu.
Šiame tinklaraštyje sąmoningai vengiu politikos – ir dėl geros priežasties: tai per daug aštri tema, kuri dažnai sukelia tuščias diskusijas. Žmonės dažnai šneka apie politiką vien tam, kad išreikšti savo emocijas, išlieti apmaudą dėl jų pačių nesėkmių. Ir tai viena iš tų temų, apie kurias kiekvienas įsivaizduoja turintis daugiau žinių nei iš tiesų turi.
(taip taip Deimantai, įsiamžinai ir tu mano bloge) Šis padarėlis išlankstytas iš popieriaus, ugnimi nesispjaudo, tačiau turi keistą savybę žvilgsniu persekioti žmones. Kaip kad šiame video:
Tai kaip ten yra su ta ekonomine krize Lietuvoje – gal tai viso labo žiniasklaidos sukelta isterija? Tokia mintis gali kilti, kai apsidairome aplinkui: parduotuvės pilnos žmonių, prekių netrūksta, bankomatai vis dar išduoda pinigus. Vienas kitas pažįstamas pasiguodžia dėl pasunkėjusio gyvenimo, bet mums juk tai įprasta (guostis kai iš tiesų nėra jau taip blogai). Pažvelgus į lietuviškų tinklaraščių įrašus susidaro įspūdis, kad netgi tampa madinga neigti krizę… Tad kaip yra iš tiesų?
Žinoma, kad į žvaigždėtą dangų ir į didelę pilnatį vaikštant vakare…
Ech jaučiu, kad kažkas ne taip, o gal tik sau įsikalbėjau. Visokie juodieji mėnuliai mat knisa protą 
