Pas mane beveik kuriozinė situacija – darbe už dyką siūlo imti protofoną, bet aš nesugalvoju kam man jo gali reikėti. Gal čia man sakau koks nors laikinas fantazijos sutrikimas. Tai atsisėdęs pamąsčiau…
Pirmiausia apie ką aš čia… Panaršęs išsiaiškinau, kad sąlyginai visas telefonų rūšis galima suskirstyti į:
tupo-fonus (skambinimas + SMS)
Išmaniuosius telefonus (prisideda kontaktų valdymas, organaizeris, kamera, grotuvas ir t.t.)
Protinguosius telefonus, a.k.a. smartphones (dedikuota OS, qwerty klaviatūra ir / arba lietimui jautrus ekranas, wi-fi)
Dabartinį mano telefoną (Sony Ericsson Z610i) galima būtų priskirti viduriniajai išmaniųjų klasei ir aš esu visai juo patenkintas. Turi el. pašto klientą. Kontaktų valdymas ir organaizeris nepriekaištingi, sinchronizuojasi per BT tiek darbe su Mac, tiek namie su Win. Kameros raiška nestebuklinga, bet tai nesusiję su telefono gudrumu. Mp3 ir video groja. Atminties saugojimui pakanka – galima įsidėti papildomą kortelę. J2ME dėka turiu krūvą programų: Twitter, Facebook, orai, Skype, IM, Opera. Jei prireikia kokio nors extra serviso, tai jį lengvai galima pasiekti per interneto naršyklę. Vienintelis dalykas, ko man trūksta – tai GPS funkcija. Bet aš galiu lengvai ją gauti įsigijęs Z750i modelį, kuris vis dar nepriklauso protingųjų klasei. Netgi prie dizaino negaliu prisikabinti.
Taigi ką naudingo aš gaučiau su protofonu, ko neturėjau iki šiol? Mąsčiau, mąsčiau ir nusprendžiau, kad tai… wi-fi. Bet ir tai man mažai aktualu, kai dažniausiai neišnaudoju ir turimų 100MB per mėnesį iš savo operatoriaus. Na kiek ten tweetinimas, el. paštas ir pripuolamas interneto naršymas suryja? Toliau skaityti ‘Protingieji telefonai’
Gyvenimas kaip kokie stiklo karoliukai… (seniai planuoju perskaityti “Stiklo karoliukų žaidimą”) pastaruoju metu jis išsibarstęs po visas pakampes. Tad ir sunkiai sekasi rašyti apie kažką konkretaus. Fazė kai pavargstu nuo begalybės minčių aplinkui ir dar tokio paties kiekio darbų, kuriuos sau susigalvoju. O kai dar įsimaišo jausmai… Gal čia astrologiniai reiškiniai kalti?
Atrodo, kol kas visai puikiai einasi vykdyti savo metinį darbų sąrašą. Per livemocha.com portalą susiradau japonę, su kuria sėkmingai per skype šnekučiuojamės jos kalba – rezultate mano žinios varo septynmyliais žingsniais į priekį. Technologijos valdo. Kalbant apie jas, turiu keistą norą kažką perinstaliuoti naminiame kompe, nors viskas sėkmingai ir be mano kišimosi veikia. Mat Windows 7 knieti nagai išmėginti. Dar mokausi Microsoft sertifikacijos egzaminui. Va ir dabar turėčiau tai daryti, bet mintys vis nuklysta Toliau skaityti ‘Karoliukai’
Neseniai pro šalį praplaukė lauktoji knygų mugė (mano nuotykiai joje buvo sėkmingai aprašyti čia). Ta proga norėčiau pasidalinti rekomendacijomis apie vadinamąsias self-help knygas. Juk naudingiausia investicija yra į savo paties sugebėjimus.
Jei galėčiau pasiūlyti tik vieną knygą, tai būtų:
Nancy Kline – Time to Think (1998)
Tai geniali knyga savo tema ir pateiktomis įžvalgomis. Parodo kelią, kaip surasti “out of the box” tipo sprendimus bet kokiai problemai. Kaip išlaisvinti kūrybinį potencialą kolektyvuose ir įkvėpti kitus žmones savarankiškai mąstyti. Tiesiog pakelia jūsų minčių kokybę su visomis susijusiomis pasekmėmis.
Laikas nuo laiko mėgstu peržiūrėti savo ankstesnius dienoraščius. Kad prisiminti kuo aš buvau ir kuo tikėjausi tapti. Pasitikrinti ar dar nepamečiau savęs… Savaime aišku, tada dar neturėjau savo blogo ir nė nesusimasčiau, kad tas mintis galėtų skaityti kažkas kitas ir, kad kažkam tai būtų įdomu. Nelabai tikiu, kad atsitiktiniai interneto skaitytojai ir viską suprastų. Bet kažkodėl norisi pasidalinti… Kad ir dėl tos menkutės priežasties, kad galbūt po daugybės metų, kai manęs jau nebebus, mano mintys vis dar gulės kokiam nors interneto archyvo serveryje (svarsčiau ar verta šį įrašą skelbti ir dabar jaučiuosi truputi nuogas) Toliau skaityti ‘Mano mintys’
Mitas #5: Finansų analitikais ir patarėjais galima pasitikėti.
Tai mano mėgstamas mitas, kurio klaidingumu jau turbūt ne vienas investuotojas spėjo įsitikinti krizės akivaizdoje. Netgi ir rinkos kilimo metu finansų analitikai nežiba savo prognozių tikslumu – mažiau nei 50% fondų valdytojų pavyksta gauti grąžą, kuri būtų didesnė už indeksą ilgu laikotarpiu. O kai ateina nuosmukio laikotarpis, tie patarėjai iš vis atrodo kaip iš medžio iškritę. Kodėl taip yra?
Yra keletas esminių priežasčių, kodėl ekonomistai taip netikusiai išpranašauja krizes:
Pirma, masinėse informacijos priemonėse skelbiamos analizės yra apmokamos iš kažkieno kišenės ir yra neišvengiamai šališkos. Dauguma fondų remiasi vertės kilimo (buliška) strategija, todėl jiems yra naudinga, kad analitikai nekalbėtų apie galimą smukimą viešai. Juk klientai tada gali sugalvoti atsiimti pinigus. Kitaip sakant, tikslas yra nekelti bangų lygioje vietoje. O jei laikas nuo laiko pasitaiko straipsniukas apie neigiamas perspektyvas, tai labai tikėtina, kad jį finansavo negausi short-selling fondų bendruomenė. Ne išimtis ir mūsų Nausėda, kuris apie krizę prabilo tik tada, kai jo bankui tai tapo naudinga. Toliau skaityti ‘7 mitai apie krizę (II dalis)’
Labai paprasta pasakyti ar pasitiki savimi šiuo momentu ar ne, bet daug sudėtingiau – kodėl. Ir ką daryti kai to pasitikėjimo pritrūksta?
Kurį laiką jau kurpiu ilgą šios istorijos versiją, tačiau šį kartą norėčiau apsiriboti labai praktiniu planeliu, kuris vakar netikėtai šovė galvon ir, mano nuomone, pakankamai gerai apibendrina daugelį dalykų. Tai paprasta trijų žingsnių programa, kuri efektyvi ir duoda ilgalaikius rezultatus.
1. Identifikuoti, kas sukelia nepasitikėjimą.
Nepasitikėjimas savimi nėra natūrali žmogaus būsena. Ją gali sukelti dviejų rūšių dalykai: tai, ko mes dar nebandėme ir bijome, arba tai, ką mes jau bandėme ir mums nepasisekė (čia įeina ir nuostatos, kurios susijusios su tuo, kas esu) . Abiem atvejais protas bando racionalizuoti nesėkmę – ir padaro vieną genialią išvadą “aš to negaliu”.
Verta pastebėti, kad dažnai nėra taip paprasta identifikuoti mus slegiančius dalykus. Mat problemos mėgsta jungtis į grandinėles. Tarkim vaikystėje man kažkas pasakė, kad aš negražus -> nusprendžiu, kad aš negražus -> bijau užmegzti santykius su priešinga lytimi -> nesukuriu intymaus ryšio -> jaučiuosi nemylimas -> nusprendžiu, kad aš esu nevertas meilės -> noriu nusižudyti. Tokiai sekai išpainioti gali prireikti laiko ir psichologo pagalbos. Ypač jei problema įsisenėjusi ir nustumta giliai giliai į sąmonės kamputį. Toliau skaityti ‘Pasitikėjimas savimi – lite edition’
Pakalbėjau apie krizes ir politiką (necessary evil) – metas grįžti prie įdomesnių temų. O jų spėjo susikaupti jau gal kokių 10, tad artimiausiu metu idėjų badas šiam blogui negresia. Bet juk ne kiekvienas įrašas turi pritrenkti savo originalumu. Kartais norisi tiesiog pasidžiaugti, pasiguosti, pasidalinti visai banaliais dalykais… Dar norėtųsi kažką apkabinti, bet tas kažkas yra toli
O ir pats dabar norėčiau būti toli… Sėdėti ant pasaulio krašto ir maskatuoti kojomis (hmm prisiminiau, kad reiktų įdėti aprašymą iš savo kelionių po Ameriką pernai). Taigi štai taip sėdėti ir tylėti. Ir suprasti, kad šiandien buvo dar viena geriausia mano gyvenimo diena.
Pas mane beveik kuriozinė situacija – darbe už dyką siūlo imti protofoną, bet aš nesugalvoju kam man jo gali reikėti. Gal čia man sakau koks nors laikinas fantazijos sutrikimas. Tai atsisėdęs pamąsčiau…
Gyvenimas kaip kokie stiklo karoliukai… (seniai planuoju perskaityti “Stiklo karoliukų žaidimą”) pastaruoju metu jis išsibarstęs po visas pakampes. Tad ir sunkiai sekasi rašyti apie kažką konkretaus. Fazė kai pavargstu nuo begalybės minčių aplinkui ir dar tokio paties kiekio darbų, kuriuos sau susigalvoju. O kai dar įsimaišo jausmai… Gal čia 
Laikas nuo laiko mėgstu peržiūrėti savo ankstesnius dienoraščius. Kad prisiminti kuo aš buvau ir kuo tikėjausi tapti. Pasitikrinti ar dar nepamečiau savęs… Savaime aišku, tada dar neturėjau savo blogo ir nė nesusimasčiau, kad tas mintis galėtų skaityti kažkas kitas ir, kad kažkam tai būtų įdomu. Nelabai tikiu, kad atsitiktiniai interneto skaitytojai ir viską suprastų. Bet kažkodėl norisi pasidalinti… Kad ir dėl tos menkutės priežasties, kad galbūt po daugybės metų, kai manęs jau nebebus, mano mintys vis dar gulės kokiam nors interneto archyvo serveryje 
Labai paprasta pasakyti ar pasitiki savimi šiuo momentu ar ne, bet daug sudėtingiau – kodėl. Ir ką daryti kai to pasitikėjimo pritrūksta?
