Kino pavasaris jau eina į pabaigą, todėl trumpa matytų filmų apžvalga. Visi aplankyti seansai patiko – tad arba labai gerai išmokau atsirinkti arba festivalio programa išties gera šiais metais.
- Šokis Dykumoje (2008) – jau antrą mėnesį ruošiausi pažiūrėti, po to, kai apetitą sužadino pristatymas per knygų mugę. Užskaitau kaip vykusią dokumentiką apie vieną garsiausių Lietuvos rašytojų J. Ivanauskaitę. Nenuvylė. Be reitingo.
- Sleep Dealer (2008) – filmas labai maloniai nustebino. Dėl to, kad pateikė šviežią požiūrį į sci-fi (jau mirštantis žanras), dėl to kad iš Meksikos ir dėl to, kad apskritai paliko gerą įspūdį bei vietos apmąstymams. Ateityje matyt susidursime su geriamo vandens trūkumu, išpūstomis terorizmo baimėmis, o seneliai šoks pagal hip-hopo ritmą
8/10
- Gake no ue no Ponyo (Ponyo ant uolos prie jūros – 2008) – žodis Miyazaki labai daug pasako dar prieš einant į kino salę. Šis filmas skirtas jauniausiai auditorijai, todėl atitinkamai parinktas piešimo stilius, spalvos. Primena pastelinį piešinį. Siužetas paprastas kaip 2×2, kad ir penkiamečiai suprastų. O atmetus visus techninius niuansus, tai daug pasitenkinimo suteikia visiems nepriklausomai nuo amžiaus ir lyties. 9/10
- Vals Im Bashir (Valsas su Baširu – 2008) – Izraelio animacija labai rimtomis temomis ir ganėtinai vykusi. Karas neturi nei laimėtojų nei pralaimėjusių, tai nėra žaidimas. Žmogaus psichologija tokiai momentais elgiasi labai nenuspėjamai – būtent tai ir bando nagrinėti filme. 8/10
- Achilles to kame (Achilas ir vėžlys – 2008) – paskutinis iš matytų Takeshi Kitano (ir kino pavasario) filmų. Siužetas įvardijamas kaip “komiška drama”, bet ekrane maždaug kas 10 minučių kas nors nusižudo :P Japonai matyt labai mėgsta tai daryti. O pasakoja apie nelengvą ir vingiuotą dailininkų gyvenimą. Filmas vertas “meistro” kategorijos. 9/10
Dar ketinu pažiūrėti “Trys beždžionės”, “Sapnas” ir Vilmos rekomenduotą “Gomora” – bet tai jau vyks namų kino teatre.
Toliau skaityti ‘Ką mes žiūrime #2′
Kol Lietuvoje dar laukiame tikro pavasario (aš iki šiol su pirštinėm ir kepure vaikštau), tolimojoje Japonijoje įsibėgėja gražiausias pavasario akcentas – sakurų žydėjimas. Pačiam teko lankytis ten prieš du metus, o kelionės įspūdžius aprašiau čia. Kadangi ši šalis yra nusidriekusi apie 2000 kilometrų nuo pietų į šiaurę, tai žydėjimo sezonas trunka labai įvairiai. Pietinėje Kyushu saloje pirmosios vyšnios pražysta jau sausio pabaigoje, o šiaurinėje Hokkaido tik gegužę (beje pastarosios klimatas artimiausias Lietuvai). Daugiausia dėmesio sulaukia centrinėje dalyje, kur yra svarbiausi miestai Tokyo ir Kyoto. Ten sezonas yra kovo pabaiga, balandžio pradžia – tai yra DABAR 
Patys japonai labai entuziastingai sutinka šį laikotarpį: per informacijos priemones nuolat tikslinamos žydėjimo prognozės. O kai pagaliau sulaukia, žmonės masiškai traukia į lauko piknikus po žydinčiais medžiais, vadinamuosius hanami.
Šiek tiek nuotraukų iš šių metų žydėjimo (šaltinis www.japan-guide.com). Už kelių savaičių turėtų pasirodyti jau iš tiesų įspūdingų kadrų.
Apie Mac OS X pastaruoju metu prirašyta daug – net ir aš prieš pusmetį apžvalgą publikavau. Ši sistema aišku nėra panacėja nuo visų IT ligų, o namie vis dar gyvenu po Windows ir nežadu jų keisti.
Vienok turiu pripažinti, kad kai kurie dalykai obuoliuose žavi. Jų programuotojai turi kažkokį keistą cuteness poreikį – pavyzdžiui galinga projektų valdymo programa vadinasi “Merlin”, o reprezentuojanti ikonėlė aišku burtininko skrybėlė. Užrašinės programa pasivadino “Circus Ponies” 
Pamėginkite atspėti ką šie trys paukščiukai veikia pas mane užduočių juostoje:
Žalias žąsinas kairėje yra Adium – multiprotokolinė messenger programa. Kai gauna žinutę jis pradeda mosuoti sparnais ir šokinėti (matyt iš džiaugsmo) Nusipenėjęs žvirblis per vidurį SongBird – atvirojo kodo mac’inis muzikos grotuvas. O ta guminė antis dešinėje yra universalus FTP klientas. Šiai linksmai trijulei aišku dar trūksta Twitter, bet šis pas mane gyvena dashboard’e.
Jau rytoj prasideda įdomiausias šių metų kino renginys – Kino Pavasaris 2009. Kasmet stengiuosi apsilankyti bent keliuose festivalio filmuose ir būna labai įdomių atradimų. Pabandžiau atsirinkti į kuriuos filmus norėčiau eiti (deja jų gavosi per daug ir aš tikrai nespėsiu):
- Taarka – Kažkas įdomaus iš mūsų netolimų kaimynų estų.
- Sapnas – Dar vienas korėjiečių režisieriaus Kim Ki-duk filmas. Ankstesni nenuvylė, tad tikiuosi gero laiko praleidimo.
- Achilas ir vėžlys – Takeshi Kitano – visame pasaulyje garsus japonų režisierius, todėl papildo mano azijietiškų filmų krepšelį.
- Ponyo ant uolos prie jūros – Naujausias animacijos genijaus Hayao Miyazaki darbas. Dar niekada nenuvylė.
- Svajonių dyleris – Turbūt vienintelis programoje filmas sci-fi tematika. Jau vien dėl to suintrigavo.
- Trys beždžionės – Kanų festivalio apdovanojimas ir geri atsiliepimai sufleruoja, kad šį filmą verta pažiūrėti.
- Valsas su Baširu – Libano karo dokumentika, pateikta anime stiliumi. Skamba tikrai įdomiai.
Toliau skaityti ‘Kino pavasaris’
Keista ir drąsi tema. Turbūt pradėsiu ją nuo vieno pastebėjimo apie savo elgesį. Šio puslapio dešinėje pusėje esantis mano avataras su el. pašto adresu yra neabejotinai mergina, nors aš pats esu vaikinas. Jau ne vienas žmogus klausė kodėl aš taip elgiuosi. Dalykus dar labiau supainioja tai, kad šio paprasto paveiksliuko dėka jau buvau ne vieną kartą forumuose ir komentaruose palaikytas mergina.
“<for a girl> its ok to be a boy, but for a boy to look like a girl is degrading, cause you think that being a girl is degrading”
Madonna, “What It Feels Like for a Girl”
Tuos avatarus matyt pasirenkame ne šiaip sau – jie atspindi kažkokią mūsų asmenybės dalį. Personažą, kuris netgi nebūtinai turi būti žmogus. Mano atveju paveiksliuke yra Urumi Kanzaki ir ji man simbolizuoja proto galią (tie kurie matė GTO supras kodėl). Tai, kad ji yra mergina (beje išgalvota) manęs visiškai netrikdo ir nepakeičia, nes ji tik personažas. Juk jei aš pasirinkčiau kaip iliustraciją kokio nors katino vaizdą – aš netapčiau labiau katiniškas
Ir čia noriu pateikti esminę įrašo mintį – aš esu įsitikinęs, kad mūsų protas neturi lyties.
Kaip aš priėjau prie tokios išvados? Pirmiausia, bent jau mano atveju, jei aš pažvelgiu giliai į savo sąmonę – ten niekur nėra parašyta, kad aš turiu būti vienos ar kitos lyties. Aš tiesiog esu, toks, koks esu šiuo metu. Net jeigu rytoj atsibusčiau mergina, tai pasaulis neapsiverstų. Taip, aš atrodyčiau kitaip, elgčiausi kitaip, galvočiau kitas mintis, jausčiau kitus jausmus ir emocijas – bet giliai viduje aš tiesiog būčiau. Ir tik nuo manęs priklausytų ar aš jausčiausi laimingu tokiame gyvenime ar ne.
Toliau skaityti ‘Lytiškumas’
Šį kartą norėčiau pasidalinti keliomis man patikusiomis įžvalgomis apie tai kaip žmonės mokosi naujus dalykus. Apibūdinimus ir iliustracijas paėmiau iš praeitame įraše minėtos G. Leonard knygos.
Pasirodo yra keturi elgesio tipai, kaip žmonės bando kažką pasiekti. Daug kur atpažinau save ir mano pažįstamus Beje vienas asmuo gali būti skirtingų tipų skirtingose veiklose.
1. Entuziastas (The Dabbler)
Jei kada nors bandėte lankytis sporto klube ir po kelių mėnesių tą užsiėmimą metėte velniop, tai turbūt atpažinsite save. Entuziastas labai noriai ir su didele pradine energija griebiasi naujos veiklos – sporto, užsienio kalbos, blogo rašymo, studijų ar dar ko nors. Iš pradžių viskas einasi gerai, jis gauna pirmuosius triūso vaisius ir pripažinimą. Tačiau praėjus tam tikram laiko tarpui, staiga pritrūksta motyvacijos tęsti. Mat pasirodo kilogramai taip greitai nekrenta kaip norėtųsi, o užsienio kalba lengvai nepasiduoda.
Kadangi tolesnė veikla entuziastui tampa per daug sunki / nuobodi, tai jis greitai susiranda naują užsiėmimą, į kurį galėtų kibti su šviežia energija. Jo pastangų rezultatas atrodo maždaug taip:
Toliau skaityti ‘Ir dar apie meistriškumą’
Atrodo, nėra nieko šventesnio šiuolaikiniam žmogui nei tikslai. Jie yra sėkmės ir organizuoto gyvenimo pagrindas – bent jau taip teigia įvairiausios knygos ir brangius seminarus rengiantys guru. Bet kaip tada su principu "gyvenk čia ir dabar"? Juk kartais taip norisi išmesti visus rūpesčius dėl ateities į šiukšlių konteinerį… Ir aš suabejoju.
Mažai kas suvokia, kad tikslai valdo mus. Jie sako – tapk tuo arba anuo, nes tai suteiks tau pinigų, prestižo, pripažinimo. Pasinaudok proga, pasistatyk didelį namą, prikimšk pilną spintą rūbų ir aišku nepamiršk prabangaus automobilio (kiek daug žodžių prasideda "p" raide). Žmonės tave gerbs, būsi pavyzdingas vyras / žmona. O išėjus į lauką žiedlapiais po kojom snigs…
Vienas iš kvailiausių tikslų, kokį įmanoma susigalvoti, tai užkariauti kito žmogaus širdį.
O jei nepavyks to tikslo pasiekti – kas tada? Ar nuolat besivaikydami savo sugalvotų / iš kitų perimtų tikslų neužmirštame paties gyvenimo? Taip, užmirštame. Kartais tuo kaltas būnu ir aš. O prisimename tik tada, kai krentame žemyn. Ypač šiais ekonominių sukrėtimų metais, kai pamatome, kad mūsų įsigyti daiktai ir pinigai tiek mažai teverti.
Iš kitos pusės, daug "gyvenančių čia ir dabar" randu prie tų pačių šiukšlių konteinerių. Tik jų gyvenimo būdas neatrodo labai viliojančiai…
Tad ar įmanoma rasti pusiausvyrą? Įdomių minčių sukėlė skaityta G. Leonard knyga "Mastery" (iš mano rekomendacijų sąrašo). Ten kalbama, kad jei visą savo gyvenimą paversi vienu tikslu, tai išnyksta poreikis mažesniems tikslams, kurie blaškytų dėmesį. Būtent tuo filmuose užsiiminėja rytų išminčiai ir kovinių menų meistrai. Diena iš dienos jie medituoja, treniruojasi, tačiau galų gale savo žinias pritaiko labai retai. Toks jų gyvenimo būdas. Gal tai ir yra tas siauras lynas balansavimui ant virvės? Būti savo gyvenimo meistru.
