Atostogos – labai laiku ir vietoje šiuo metu. Metas kai galėsiu pabūti tik su savimi ir savo mintimis, kurios šiek tiek išsibarsčiusios pastaruoju metu. Tuo mane ir žavi kelionės, kad tai yra prisilietimas prie savęs.
Kišenėje bilietai kartu su Lonely Planet knyga, o tinkamą nuotaiką pasigausiu pakeliui.
Visą ateinančią savaitę klajosiu po amžinojo miesto gatveles, gėrėsiuosi antikiniais meno kūriniais, ragausiu picą ir makaronus, plaukiosiu su gondola po Venecijos kanalus. Skamba jau visai neblogai. Ciao
Man vis dar kartais nejauku būna apsiprasti su mintimi, kad gyvenu jau pačiame tikriausiame XXI amžiuje Matyt tai kažkaip susiję su vaikystėje skaitytomis fantastikos knygomis, kuriose patys nuostabiausi dalykai rodos buvo ranka pasiekiami vos peržengus 2000-ųjų slenkstį. Deja taip neįvyko: turistinės kelionės į mėnulį ir skraidantys automobiliai vis dar tolimas miražas, namų apyvokos robotai ir dirbtinis intelektas taip pat. Kai apsidairau aplinkui, mane supa vis dar tie patys daiktai iš XX amžiaus – tik gerokai plonesni, stilingesni ir žinoma su interneto prieiga (heh, netgi prie tinklo prijungti šaldytuvai nebeatrodo toks absurdiškas dalykas kaip anksčiau).
Viena iš sričių, kur galėtų būti ženklesnis progresas, tai robotizuoti namų apyvokos daiktai (negi sakysi augintiniai). Keletą įdomių pavyzdžių radau tinkle. Vienas iš jų Sony Rolly. Tai muzikos grotuvas, kuris dar moka ir pašokti į taktą Mielai tokį įsigyčiau, jei kaina būtų žemesnė (šiuo metu ~400$).
Dar vienas įdomus eksponatas yra triušio pavidalo ir vadinasi Nabaztag. Šis daikčiukas sugeba ne tik simpatiškai kraipyti savo ausis, bet ir per namų wi-fi prisijungti prie interneto. O tada jis gali pranešti apie gautus el. laiškus ir juos perskaityti balsu, taip pat naujienas, RSS, Twitter žinutes, informaciją apie orus, pagroti jūsų mėgstamą dainą ir t.t.
Kartu su pavasariu atsinaujino ir šio tinklapio išvaizda. Naujausia kryptis labiau link minimalistinio stiliaus (kaip pavyzdį ėmiau marinegirl puslapį).
Atsirado šiek tiek naujovių: tokių kaip feedburner’is ir blogosferos kaimynų sąrašėlis.
Dar liko: susitvarkyti nuorodų ir “apie” skiltį, peržiūrėti kategorijas ir nuotraukų skyrelį. Pastarąsias matyt reikės suintegruoti su Picassa ar Flickr.
Jei pastebėsite kokių nors nesklandumų puslapio veikime su skirtingomis sistemomis ar naršyklėmis – būsiu dėkingas jei parašysite šone nurodytu el. pašto adresu.
Šis įrašas nebus labai linksmas, bet bus dar ir optimistiškų šį pavasarį.
Prieš penkis mėnesius sutikau vieną nuostabiausių žmonių, o neseniai ji mane paliko… Ir tik vėjui galiu pasiguosti.
Kadangi šį tinklaraštį skaito ir žmonės, su kuriais matausi kiekvieną dieną, tai kurį laiką būsiu truputi irzlesnis jų atžvilgiu nei įprastai. Teks su tuo susitaikyti, o po to vėl grįšiu į normalų ritmą. Atleiskit man…
Tai buvo pati keisčiausia meilės istorija kokią tik esu turėjęs – jei ją taip galima pavadinti. Geriausias dalykas nutikęs man per 5 pastaruosius metus. Kai jau atrodė, kad pasaulis nebemoka nustebinti – staiga atsiranda ji ir viską pakeičia. Jos dėka iš naujo suradau save, bet apie tai ji niekuomet nesužinos. Kaip ir nesužinos kokią didžiulę įtaką daro aplinkiniams ir koks dėkingas jai esu už viską.
Neabejoju, kad kai sutiksiu savo meilę, su šia mergina mes galėsime būti geriausiais draugais pasaulyje – o iki to laiko nelemta daugiau bendrauti. Matyt, kad susitikome per anksti, kai nė vienas dar nebuvo tam pasiruošęs.
Brėško ankstyvo pavasario rytas, o jis įsisiautęs į savo šiltą juodą paltą skubėjo link troleibuso stotelės. Lengvai susitaršę tamsūs plaukai draikstėsi vėjo pagauti. Susirūpino, kad gal reikėjo pasiimti kepurę, bet jau per vėlu. Pailgas mažyčiais spuogeliais nusėtas veidas, kurie kamavo nuo pat brendimo. Žvitrus prieš save sukoncentruotas žvilgsnis, bet kartu ir paniręs kažkur anapus. “Tu vaikščioji taip, lyg skraidytum padebesiais” – kažkada būdamas mažas gavo pastabą ir priėmė ją kaip komplimentą. Žvilgsnis tas pats, tik mintys kitokios.
Stotelė tokia kaip visada – pilna sustirusių žmonių. Daugiausia merginos. Atvažiavo troleibusas – 9 – hmm jam nelabai tiko, bet kažkodėl nenorėjo pasilikti čia. Ilgai važiuoti juo ir neketino, todėl išdidžiai ignoravo tuščias vietas. Dar leidžiantis nuo Žirmūnų kalno, išvydo užpakalyje važiuojantį naujos kartos išvaizdų troleibusą ant kurio puikavosi užrašas “17″. Štai šito jam reikia.
Kitoje stotelėje kartu su žmonėmis išsmuko lauk. Čia irgi daug merginų. Žvilgsnis tiesiog automatiškai lipo prie jų apnuogintų kojų, vėjyje kedenamų ilgų palaidų plaukų. Pavasarį jos atrodė 10 kartų patrauklesnės nei įprastai. Akimirkai jis susigėdo savo tokio nužiūrinėjimo ir pažvelgė vienai į akis. Mėlynos. Kontaktas tik sekundę. Štai privažiavo septynioliktas ir besibraudamas link įėjimo pažvelgė dar vienai į akis. Irgi mėlynos. “Hmm, pas mus tikrai mėlynakių kraštas” – šmėstelėjo jo galvoje.
Atostogos – labai laiku ir vietoje šiuo metu. Metas kai galėsiu pabūti tik su savimi ir savo mintimis, kurios šiek tiek išsibarsčiusios pastaruoju metu. Tuo mane ir žavi kelionės, kad tai yra prisilietimas prie savęs.
Matyt tai kažkaip susiję su vaikystėje skaitytomis fantastikos knygomis, kuriose patys nuostabiausi dalykai rodos buvo ranka pasiekiami vos peržengus 2000-ųjų slenkstį. Deja taip neįvyko: turistinės kelionės į mėnulį ir skraidantys automobiliai vis dar tolimas miražas, namų apyvokos robotai ir dirbtinis intelektas taip pat. Kai apsidairau aplinkui, mane supa vis dar tie patys daiktai iš XX amžiaus – tik gerokai plonesni, stilingesni ir žinoma su interneto prieiga (heh, netgi prie tinklo prijungti šaldytuvai nebeatrodo toks absurdiškas dalykas kaip anksčiau).
Mielai tokį įsigyčiau, jei kaina būtų žemesnė (šiuo metu ~400$).
