Brėško ankstyvo pavasario rytas, o jis įsisiautęs į savo šiltą juodą paltą skubėjo link troleibuso stotelės. Lengvai susitaršę tamsūs plaukai draikstėsi vėjo pagauti. Susirūpino, kad gal reikėjo pasiimti kepurę, bet jau per vėlu. Pailgas mažyčiais spuogeliais nusėtas veidas, kurie kamavo nuo pat brendimo. Žvitrus prieš save sukoncentruotas žvilgsnis, bet kartu ir paniręs kažkur anapus. “Tu vaikščioji taip, lyg skraidytum padebesiais” – kažkada būdamas mažas gavo pastabą ir priėmė ją kaip komplimentą. Žvilgsnis tas pats, tik mintys kitokios.
Stotelė tokia kaip visada – pilna sustirusių žmonių. Daugiausia merginos. Atvažiavo troleibusas – 9 – hmm jam nelabai tiko, bet kažkodėl nenorėjo pasilikti čia. Ilgai važiuoti juo ir neketino, todėl išdidžiai ignoravo tuščias vietas. Dar leidžiantis nuo Žirmūnų kalno, išvydo užpakalyje važiuojantį naujos kartos išvaizdų troleibusą ant kurio puikavosi užrašas “17″. Štai šito jam reikia.
Kitoje stotelėje kartu su žmonėmis išsmuko lauk. Čia irgi daug merginų. Žvilgsnis tiesiog automatiškai lipo prie jų apnuogintų kojų, vėjyje kedenamų ilgų palaidų plaukų. Pavasarį jos atrodė 10 kartų patrauklesnės nei įprastai. Akimirkai jis susigėdo savo tokio nužiūrinėjimo ir pažvelgė vienai į akis. Mėlynos. Kontaktas tik sekundę. Štai privažiavo septynioliktas ir besibraudamas link įėjimo pažvelgė dar vienai į akis. Irgi mėlynos. “Hmm, pas mus tikrai mėlynakių kraštas” – šmėstelėjo jo galvoje.
Šiame troleibuse tuščių vietų nebuvo. Nužvelgė savo bendrakeleivius – studentai, pensininkai. Daugiausia vėlgi moterys. Lyg norėdamas pabėgti nuo viliojančių merginų, nudelbė žvilgsnį į priekį. Gražus, modernus žemagrindis troleibusas. Štai automatiniai varteliai, kurie matyt padeda invalidams įriedėti (nors atvejus kai jis matė neįgaliuosius viešajame transporte, galėtų suskaičiuoti ant pirštų). Troleibuso vairuotojas turbūt didžiuojasi šia savo darbo vieta. Čia buvo švaru, šilta ir keistai jauku.
Pažvelgė pro langą į judančius vaizdus. Vis dar tas pats rudai pilkas peizažas. O laukuose juk jau žydi žibutės. Gyvenimas mieste kažką pavagia… Prisiminė stotelėje nužiūrinėtas merginas ir mintis netikėtai smogė iš pasalų. Taip, jos velniškai patrauklios, bet jis su jomis šį rytą neturi jokių šansų. Ir tai liūdina. Kad reikia važiuoti į darbą – vietoj to, kad atsiduoti savo akimirkos norams. Net jei tiems norams ir nelemta išsipildyti. Net jei tai viso labo hormonų sukelta užgaida. Ir lyg šios kankynės būtų negana, staiga mintyse iškilo JI. Visos kitos pagarbiai pasitraukė į šalį. Bet JI juk labai aiškiai pasakė, kad bus tik drauge. O pastaruoju metu ir visai dėmesio jam nebeskiria. Jis juto, kad jo nuotaika prastėja tiesiog akyse. Ji nemyli jo, o jis kaip koks kvailys negali išmesti jos iš galvos važiuodamas troleibusu, eidamas šaligatviu, spausdamas kompiuterio klavišus, dėdamas į burną pietų kąsnį…
Tuo metu aplinkiniai žmonės žvelgė į jo juodą nugarą. Bet niekas nežiūrėjo į jį. Jis buvo tik atsitiktinė scenos dekoracija šio troleibuso rytmetyje. Tas jausmas būti nematomu jį kartais siutina. Netgi suima pavydas merginoms, kurios visada prikausto žvilgsnius prie savęs. Įdomu, koks tai jausmas?
Nemylimas, nematomas, nesuprastas… Viena mintis gimdė kitą, iš praeities kilo nusivylimų vaizdai, kol kažkuri sąmonės dalis leptelėjo “tu nemyli savęs”. Ach štai kaip… Gal ir logiška: jei jis nemyli savęs, tai ir kiti jo nemylės. Bet ką reiškia mylėti save? Prisiminė popsinį Delfi straipsniuką. Na turbūt tai reiškia priimti save tokį, koks yra. Va niekas jo nemyli ir nemato, bet tai yra oookey. Kažkaip neįtikinamai nuskambėjo… Betrūksta tik suvaidinto amerikietiško cheezo.
Bet gal tikrai verta pabandyti? Juk kas jam belieka? Mylėti kitus kažkaip daug paprasčiau ir intuityviau. Keletą kartų jis netgi buvo susižavėjęs kompiuterinių žaidimų bei animacinių filmų personažais. O štai pats niekaip negalėjo suprasti kas jame gali būti tokio gero ir įdomaus. Galbūt mylėti bus lengviau jei ir save įsivaizduos iš trečio asmens pozicijų?
Mintys apie darbą, blogo updeitą, meilę sau, JĄ ir gražias merginų kojas lydėjo jį iki pat Lukiškių stotelės. Dar viena nauja darbo diena Tamagochio gyvenime.
kaip pažįstama.
iki kablelių ir taškų.
Staiga troleibuse visos pavasariškai žavios mėlynakės merginos puolė prie Tamagochi ir ėmė rodyti jam dėmesį. 5 minutes Tamagochi tai patiko – paglostė savimeilę. O paskui… joms visoms reikėjo labai daug dėmesio. Kurio Tamagochi tiesiog negalėjo (nes fiziškai neįmanoma), o ir nenorėjo joms skirti. Jis pats norėjo turėti pasirinkimo laisvę. Todėl išsiveržė iš jų glėbio, šoko iš troleibuso ir nuskuodė, kiek kojos neša, į taksi. Ir greitai užtrenkė dureles, kad neįsibrautų ir mėlynakės merginos. O fantazijom pasidžiaugti kartais gera. Ir tai galima daryti kas rytą troleibuse, nemokamai. Bet realybė – visai kas kita…
dėl to juk šis įrašas ir pažymėtas “kūryba”
vieno jausmo interpretacija. O scenarijus kai merginos užpuola jau labiau primena siaubo filmą.
O man patinka, kai žmonės geba rašyti apie save trečiuoju asmeniu. Tada tai neatrodo asmeniška ir galima pavadinti fikcija. Deja niekaip neišmokau
Turbūt verta pateikti šiokį tokį platesnį paaiškinimą šiam įrašui. Aprašytas epizodas iš tiesų paremtas tikrais įvykiais mano gyvenime, bet tai geriausiu atveju yra tik grubus atpasakojimas
Nes čia paryškinami tik neigiami jausmai: nusivylimas, pyktis, pavydas, geismas.
Kartais šie sugeba nepastebėti užvaldyti sąmonę – tai įvyksta labai subtiliai. Įtariu, kad tai būdinga ne tik man. O kai tai nutinka, tai to asmens pasaulio matymas tampa iškreiptas. Jeigu tokioje situacijoje užduodi sau kontrolinį klausimą “ar myliu save?”, tai atsakyti teigiamai į jį tampa beveik neįmanoma.
Ir gali būti kitas atvejis, kai sąmonė laisva nuo nuodų – tada atsakymas į tą patį klausimą būna akivaizdus “taip”.
Aa… ir dar labai svarbu: jei žmogus myli save, tai jis/ji ir pasitiki savimi.
Galiu paprieštaraut? Dėl vienų ar kitų priežasčių, kurių neminėsiu be atskiro užklausimo, ilgą laiką skaičiau begales tekstų apie savivertę, meilę sau, pasitikėjimo ugdymą ir t.t. ir t.t. bei gi stebėjau žmones vienose ir kitose viso šito pseudo-mokslo stadijose. Galiu pasakyti, pasiknisus po asmeninius užrašus ir pastabėles, kad kiekvienas žmogus save myli ir kiekvienas žmogus yra dalinai egoistas. Tik kiekvienas šitą meilę suvokia savaip. Vieniems norisi būti aukomis, todėl šie sąmoningai save stumia į apgailėtinas situacijas, kuriose galėtų atlikti savo geidžiamą vaidmenį, tačiau būtent meilė sau, o ne atvirkščiai juos į šias situacijas ir atveda. Pastarieji dažniausiai vertinami kaip nemylintys savęs, nors pasiknisus giliau ..
ok..man reikėtų turbūt išsimiegot
Kiek žmonių tiek nuomonių
Nesakau, kad mano tikrai teisinga.
Vienok, kuo tikrai įsitikinau, tai kad žmogus sugeba save apgauti. Tai yra gali matyti ir netgi jausti tai, ką nori matyti, o ne tai kaip iš tiesų yra. Taigi jei nori pasijusti blogai, tai taip ir nutinka – formali priežastis yra tik formalumas.
Tavo straipsniai tikrai mane sudomino, perskaičius vieną, pagalvojau, kad visai įdomu būtų paskaityti ir kitą. Kolkas komentuoti nenoriu nė vieno… Bet turiu klausimą tau. Koks tavo vardas?
Andrius
malonu susipažinti
Aišku
Ačiū už atsakymą. Jaučiu lauki mano paaiškinimo kodėl klausiu… O klausiau, nes iš tekstų pamaniau, kad gal tave galiu pažinoti. Gaila, bet nepažystu.:) Bet tekstai tikrai įdomūs ir artimi.