Pasiilgau nuoširdumo savyje, todėl kurį laiką matyt ir nebuvo įrašų. Kai aplinkui tiek daug visko vyksta ir stengiuosi padėti kiek galima daugiau žmonių, galų gale kažkaip pamirštu save. Amžinas balansavimas: tie, kurie turi ką pasakyti, tyli, o tie kurie kalba, tik tauškia niekus. Tokia jau matyt mano prigimtis, kad reikia išgyventi dalykus savyje, kad galėtum jais pasidalinti su kitais. Man visada buvo mistika kaip ekstravertai sugeba tai atlikti atvirkščia tvarka.
O ir geriausiai rašyti sekasi, kai darau tai sau, o ne kitiems. Nes prieš save nieko negaliu nuslėpti – esu visiškai nuogas, netgi be figos lapelio. Štai ir dabar bandau save įtikinti, kad tai, ką dabar rašau yra tik mano paties dienoraštis. Nežinau ar skelbsiu iki nepadėsiu taško. Štai taip jaučiu, kad gyvenu, kad kūryba srūvena tiesiog čia ir dabar. Atsikratau nereikalingų butaforijų.
Apskritai labai keistas periodas vyksta aplink mane ir manyje. Jaučiu, kad keičiuosi, nors išlieku toks pat. Kartais atrodo, kad išdalinu, prarandu dalelę savęs, tačiau čia pat atrandu ją kituose žmonėse – ir ji sugrįžta kaip vienas gerai žinomas meškinas pasibuvęs svečiuose. Tokių ekskursijų dėka per pastaruosius pusę metų sužinojau daugiau dalykų apie save negu per praėjusius penkerius metus. Tas intensyvumas nesuvokiamas ir užimantis kvapą, bet kartu ir be galo malonus. Matyt vis dar bandau susigaudyti. Kad ir ką bedaryčiau, kad ir ką bepatirčiau – visada yra dar kažkas.
Grįžtant prie žemiškų dalykų, pastaruoju metu daug domėjausi psichologija – susipažinau išsamiau su charakterio tipais, HSP (Highly Sensitive Person), vidinės apgavystės (self-deception) filosofija. Iš viso šito išeitų puikus rašinių ciklas. Nepamiršau ir finansų – pagaliau jaučiu galintis parašyti rimtesnį straipsnį visiems įdomia tema “kada baigsis krizė” Kitą savaitę jau išsiprašiau laisvą dieną, kad apsilankyti login 2009. Nebus kada nuobodžiauti.
Pavasaris. Tai jo svaiginanti aura neišvengiamai susijusi su blogo įrašų sumažėjimu pastaruoju metu. Bet juk reikia palaikyti formą
Ai kokia čia forma, kai laimės hormonai tiesiog trykšta pro ausis. Seratonino ir jausmų perteklius. Svaigstu nuo visko kas vyksta aplinkui – vaikausi pienių pūkelius, traukiu obelų kvapą, jaučiu atbundančias žmonių emocijas… Jos pagauna mane kaip vandenynas, įsuka, nepaleidžia nė už ką. O ir nenorėčiau būti paleidžiamas. Begalinis kūrybiškumo srautas rodos ranka pasiekiamas, todėl semiuosi iš jo, oj kiek visko semiuosi. Užsirašau į savo mažą žalią idėjų knygelę. Temų užteks visiems metams. Nuostabu yra suvokti kiek dar daug nepatirtų dalykų laukia manęs ir kaip yra gera tiesiog gyventi.
Antroji pasakojimo dalis apie Veneciją. Galima netgi sakyti, kad šis miestas ir buvo pagrindinis mano kelionės tikslas. (skirtumai tarp fantazijos ir realybės – nuotrauka nekosasu)
Gana įdomus būdas aplankyti naujas vietas yra prieš tai susikurti jas savo vaizduotėje. Tai padaryti gali padėti gera knyga arba filmas – kaip kad nutiko ir mano atveju. Kalbu apie ARIA serialą, kurio dėka įsimylėjau Veneciją dar net jos nepamatęs Iš ten puikiai žinojau kaip atrodo Šv. Marko aikštė, kur galima nusipirkti skanių ledų ir 101 būdą kaip pamilti šį miestą. Labai smagus jausmas yra atsidurti realioje vietoje, kurią prieš tai tik įsivaizdavai. Smalsumas tiesiog gena žvilgtelėti už kadro arba susirasti ypatingą vietelę ir ja pasidžiaugti – visi kiti tik skubės pro šalį ir nesupras, kodėl tu stovi ir patenkintas šypsaisi…
Kam įdomu, yra netgi ištisas tinklaraštis dedikuotas mano minėto anime ir realaus miesto palyginimui.
Na o apie pačią Veneciją – jai tinka išsireiškimas “skausmingai gražu”. Gražu, nes iš ties gražu Kiekvieną kampą ar kanalą gali fotografuoti ir gauti atvirukinę nuotrauką. O skausminga, nes supranti, kad gražiau ir nebūna, kad amžinai čia nepasiliksi ir, kad visa tai yra pasmerkta. Taip taip, Venecija bus viena pirmųjų klimato atšilimo aukų, todėl jau po 20 – 30 metų šio miesto gali ir nebelikti. Gyventojų skaičius čia nuolatos mažėja ir siekia vos 62 tūkst. Užtai turistų per metus suvažiuoja 20 milijonų. Man sunku būtų įsivaizduoti nuolatinį gyvenimą mieste, kuriame trys iš keturių sutiktų žmonių gatvėje yra tik trumpalaikiai svečiai.
Ir dar šiek tiek faktų: Venecijos miestą sudaro virš 100 įvairaus dydžio ir formų salų, iš kurių didžiausios ir garsiausios yra pati Venecija, Lido, Murano, Burano ir Torcello. Su žemynu jungia ilgas siauras pylimas, kuriuo važiuoja traukiniai ir automobiliai. Tačiau, vos atvykus, tenka šias transporto priemones pamiršti ir persėsti į plaukiojančius dalykus. Mat vietoj mums įprastų gatvių, čia yra vandens kanalai. Ir juos skrodžia didžiuliai vaporetto (vandens autobusai), daugybė katerių, traghetto (didelės valtys, kurios perkelia per kanalą kai nėra tilto) ir žinoma gondolos. Netgi policija ir greitoji pagalba čia atskuba vandeniu. Taip pat mačiau dar n-iolika-aukščius kruizinius laivus sukant ratus aplinkui salas.
Mano trijų dienų ekskursija prasidėjo pasiplaukiojimu nuo stoties iki Lido pro didįjį kanalą (Grand Canal). Jau vien ten pakankamai įspūdingų vaizdų visai dienai. Abiejuose krantuose daugybė gražių pastatų ir tiltų. O vandenyje nuolat zujo didesni ir mažesni laiveliai – kaip judrioje gatvėje. Apsistojome nedideliame viešbutyje (60 eur už nakvynę dviem žmonėm ir visai skanius pusryčius). Toliau skaityti ‘Buongiorno (2-oji dalis)’
Toks yra japoniškas gegužės 5-osios dienos pavadinimas. O paminėjau ją čia, nes ji yra kaip ir pusiau oficiali berniukų ir vyrų šventė toje šalyje Moterys ten pagerbiamos kaip ir pas mus – kovo mėnesį (tiksliau 03.03).
Taigi šventės yra gerai ir visi mes jų nusipelnome nepriklausomai nuo lyties. Man tik truputi keista, kodėl traptautinę vyrų dieną nugrūdo į lapkričio 19-ą. Juk WTF – kam tokiu metu būna šventės galvoje? Ar ne geriau būtų buvę paimti pavyzdį iš japonų ir padaryti abi dienas pavasarį, kai tam žymiai geresnis metas?
Bet ne man datas nustatinėti. Viena iš tradicijų, kuri puoselėjama azijoje šią dieną, yra vėjyje iškabinamos karpių (žuvų) vėliavos – kainobori. Atrodo gražiai.
(tiek Vilnius, tiek Roma kažkaip susiję su vilkais)
Kodėl keliauti? – laikas nuo laiko paklausia manęs tėvai, draugai ar visai nepažįstami žmonės. Juk gali viską perskaityti knygose, išvysti televizoriuje, internete. Kam leisti vėjais didžiules pinigų sumas, kentėti nepatogumus ankštuose pigaus viešbučio kambariuose ar lėktuvų salonuose? Kam rizikuoti savo sveikata ir saugumu? Galu gale kam niokoti gamtą – vienas skrydis lėktuvu išmeta tiek CO2, kad koks vienas ar du pingvinai Antarktidoje tikriausiai netenka namų. Ar tai nėra tuščias noras uždėti pėdą ant gaublio ir išdidžiai pareikšti "aš čia buvau" (kai kurie nepasikuklina dar ir inicialus išraižyti)? Kad vėliau per vakarėlius pasigirti aplankyta nauja egzotiška šalimi?
Taigi mano atsakymas skeptikams yra toks: aš keliauju, nes noriu neužmiršti stebėtis. Knygoje "Sofijos pasaulis" tai palyginama su noru užsliuogti triušio plaukeliu į viršų ir pažvelgti į tai, kas dedasi už minkšto ir patogaus gyvenimo ribų. Žinau, kad kai kuriems tai atrodo kvaila. Taip pat žinau, kad labai lengva leisti save užliūliuoti sočiai kasdienybės rutinai, kai viskas tampa savaime suprantama ir įprasta. Ir tik širdies gilumoje jauti, kad kažko trūksta. Kiekviena kelionė iš tiesų yra link savęs.
Bet grįžkime prie Italijos. Mano atostogos truko vieną savaitę ir per tą laiką spėjau aplankyti du miestus: Romą ir Veneciją. Šioje dalyje pakalbėsiu apie pirmąjį, o kitoje apie antrąjį. Kompaniją palaikė mano sesuo, kuri šioje šalyje apsistojusi 5-ą mėnesį, tad supažindino su vietiniais žmonėmis ir objektais.
Kitą savaitę jau išsiprašiau laisvą dieną, kad apsilankyti login 2009. Nebus kada nuobodžiauti.
