25 Lie 2009 10 Comments
Raudoni vakarai
Ilgas ilgas pasivaikščiojimas gamtoje kai leidžiasi vidurvasario saulė… Ir kaip aš galėjau užmiršti tokius dalykus? Kūnas jau buvo priverstas sukelti galvos skausmą, kad atitrauktų mane nuo mirgančių ekranų ir nesibaigiančio informacijos srauto.
Brendu per šlapią žolę, prikimštą svirplių ir lyg bundu iš kažkokio tolimo sapno. Problemos staiga susigūžta netikėtai užkluptos, tvarkingai susidėlioja į lentynėles ir dar užsidega lemputė. O juk vos prieš porą valandų jos buvo mane įtikinusios, kad esu viso labo nereikšminga dalelė didžiuliame mechanizme. Pajuntu, kad esu dalelė gamtos, o ne kompiuterių – ir nevalia to pamiršti.
Kada nors, kai baigsis krizės ir surasiu savo gyvenimo meilę, gyvensiu sau namuke prie miško ir kas vakarą eisiu pasivaikščioti.
Lie 25, 2009 @ 11:23:29
Patiko paskutinis sakinys
Lie 26, 2009 @ 23:11:19
Hmm… O kodėl negali ir dabar kas vakarą eiti pasivaikščioti? Argi norint tai daryti būtinai reikia sulaukti tos gyvenimo meilės? Kas žino, gal būtent bevaikščiodamas vakarais po mišką ir sutiktum ją?:). Netgi dar daugiau, kažkaip aš galvoju, kad tikimybė sutikti meilę besvaikštinėjant yra daug didesnė, nei sėdint namie:)
Lie 27, 2009 @ 00:03:58
Ei, labai pažįstami jausmai ir mintys:))) O vietoj miško aš tikriausiai pasiūlyčiau kalnus… Labai gaivus, malonus tekstas. Tikrai patiko. Nuoširdumu.
Lie 27, 2009 @ 00:14:27
Na iš tiesų vaikščiojimas gali pasitarnauti ir tos meilės suradime
Anksčiau aš labai mėgdavau tai daryti – visus saulėtekio miškus esu išnarstęs. Tik pastaraisiais metais kažkaip apsikroviau rūpesčiais ir pamirštu tai padaryti.
O kalnai dar viena mano svajonė. Gaila tik, kad Lietuvoje nelabai jų yra.
Lie 29, 2009 @ 10:02:43
No Woman No Cry, man.
http://www.youtube.com/watch?v=jGqrvn3q1oo
Lie 30, 2009 @ 14:38:02
kalnai gi netoli
noro tik reikia
Lie 30, 2009 @ 22:41:31
rasinelis persisunkes jausmu.. suidealizuotas troskimas vel pasijusti zmogumi, o ne tik smegenimis kaupianciomis ir sekanciomis informacijos srautus..
paskutiniu sakiniu grizai i realybe bet ja atidejai ateiciai.. et..
Rgp 04, 2009 @ 01:48:20
„Kada nors, kai baigsis krizės ir surasiu savo gyvenimo meilę, gyvensiu sau namuke prie miško ir kas vakarą eisiu pasivaikščioti.“
Sako, reikia pasodinti medį, užauginti vaiką ir pastatyti namą. Nepamenu liaudies siūlomo eiliškumo, bet neskubėk su medžiais ir namuku, kol neužauginsi vaikų ;] Aš jau kelis metus gyvenu namuke tarp medžių, bet nekantrauju gryžti į smirdinti miestą. Ir visai ne dėl taisyklės norėti ko neturiu. Grynai banaliais praktiniais sumetimais.
Rgp 04, 2009 @ 08:40:50
Rokai – matyt ir man norisi žalesnės žolės kitoje gatvės pusėje
Bet dėl to ir neskubu.
Rgp 04, 2009 @ 22:46:15
Apie žalesnę žolę tu čia laaabai įžvalgiai.