23 Rgp 2009 4 Comments
Mokykla
Na pagaliau sąžinė privertė parašyti kiek daugiau nei du sakinius į twitterį (ir kaip toks mažas daiktas gali suvalgyti visą tinklaraštį?). Negaliu netgi tinkamai pasiteisinti vasaros atostogomis, nes tiesa pasakius šią vasarą matyt taip ir neatostogausiu. Taigi tenka pripažinti seną gerą ir laiko patikrintą tinginiavimo faktą 
Šį savaitgalį teko pavartyti apdulkėjusios asmeninės istorijos puslapius ir sugrįžti į mokyklą. Tą pačią J. Balčikonio gimnaziją, kuri sėkmingai stovi jau daugiau nei 200 metų ir visai teisėtai vadinasi pirmaja pasaulyje lietuviška gimnazija. Mano nesimatymo skaičius kuklesnis – tik 10 metų, bet vis tiek gąsdina. Juk tas pats laikotarpis mokyklos suole tesėsi vos ne amžinybę. Tad skubėkim gyventi…
Anuomet savo klasės nemėgau ir visiškai neturėjau ten draugų. Tai buvo laikotarpis, kai niekas manęs nesuprato ir laikė vos ne kasdienine pareiga pašaipiai apie tai priminti. O aš dar nedrįsdavau atsikirsti. Matyt, kad su savo klasiokais jau niekuomet neužmegsiu tokio ryšio, kaip su vėliau sutiktais žmonėmis. Tačiau man visada susižavėjimą kėlė pati gimnazija ir jos mokytojai. Masyvios durys, aukštos lubos, XIXa. dekoracijos, žymių mokinių vardai ir portretai per ilgą 200 metų istoriją – visa tai įkvėpdavo ir jausdavausi ypatingos bendruomenės dalimi. 10-oje klasėje netgi mokėmės lotynų kalbos, kuri kažkaip labai derėjo Visada kai einu pro gimnaziją, jaučiu ramią ir turtingą tos vietos aurą. Tikiuosi, kad ji gyvuos dar ilgai.
Mataruodavau kojomis atsisėdęs ant aukštų jos palangių ir svajodavau apie tai koks bus gyvenimas ateityje. Paskubomis darydavau namų darbus, nedrąsiai dairiausi į humanitarinės klasės merginas. Juk ten buvo ir pirmoji meilė, kuriai, kaip ir man, buvo penkiolika. Tačiau praėjo dar 7 metai, kol jai apie tai pasakiau.
Dabar nuoskaudos pamirštos. Vieni kitiems sakome, kad visai nepasikeitėme, tačiau iš tikrųjų vis labiau pastebime laiko ženklus veiduose. Dar skaičiuojame kiek pinigų uždirbame, kas kiek vaikų susilaukė, kas vedė, kas išsiskyrė… Ar neatsiliekame gyvenimo lenktynėse… Buvusius skandalus, kurie baigdavosi direktoriaus kabinete, prisimename kaip smagius anekdotus prie alaus bokalo. Ir galvojame – o kokia viso to prasmė? Ar jau prasidėjo mūsų gyvenimas, apie kurį anuomet taip svajojome?
Rgp 23, 2009 @ 09:16:59
As irgi megstu nueiti i savo mokykla. Tiek prisiminimu uzplusta. Mokytojai sensta, atsranda nauji. Visada tokia filosofine nuotaika uzeina.
Rgp 28, 2009 @ 12:17:23
Užmačiau kažkada mokyklos vienos iš paskutinių laidų išleistuvių nuotrauką — nostalgija
Bet sugrįžti… Nenorėčiau. Nes žinau, kad blogi dalykai užsimiršta, bet jų buvo pakankamai, kad tuo metu norėčiau ją kuo greičiau pabaigti.
Rgp 31, 2009 @ 09:11:38
Smagu matyti naują įrašą
Turiu knygą išleistą apie ją, – reiks kada pavartyti, sudominai.
Virtualioji apžvalgos aikštelė Nr. 16 - Ligi Dangaus
Rgp 31, 2009 @ 12:09:29
[...] Kas teigiamai pasisako už uniformas ir kuo dažnesnį tėvų bendravimą su vaikais, kas tiesiog grįžta pasivaikščioti tais pačiais moksleivišką patirtį menančiais [...]