Gyva atmintis

Idėja šiam įrašui kilo besišnekučiuojant su Kristina apie šiemet žuvusį mūsų abiejų draugą Andrių. Tebūnie tai jo atminimui.

Niekas taip nesuglumina kaip mirtis. Ta mistiška pažintis su amžinybe: išeiname ten, iš kur ir atėjome. Galbūt ten tampa geriau, o gal girgždantis samsaros ratas tuojau pat nutrenkia atgal. O gal ten tik bekraštė ir banguojanti visatos žvaigždžių jūra… Mums dar ne laikas sužinoti atsakymą.

Tik kartais norėtųsi atsukti laiką atgal ir padaryti tiems išėjusiems žmonėms daugiau, mylėti stipriau, paprašyti patarimo ar atleidimo. Bet kaip?

Viena iš budistinių tradicijų kalba apie gyvą atmintį. Pasak jų tikėjimo, praeitis niekada nemiršta – ji yra visada su mumis ir pasiekiama ranka prisiminimuose. Todėl sąmonėje galime nusišypsoti žmogui, kurio jau nebėra, ir pamatyti kaip jis šypsosi iš praeities atgal. Visa tai vyksta čia, dabar ir labai gyvai. Galime netgi pasikalbėti ir gauti atsakymą. Arba pagalbą. Ir patys pagaliau surasti ramybę savo mintimis.

Tiesiog suvokti, kad tas žmogus nemirė tol, kol egzistuosi tu. O kai tavęs nebebus, tu irgi gyvensi kažkieno kito atmintyje – išbarstytas į daugybę gabaliukų ir daugybę sąmonių. Čia ir dabar, ir per amžius.

Žvakė

3 comments On Gyva atmintis

  • Koks nuostabus įrašas, Tamagochi 🙂 . Taip, kol mes čia, sunku suvokti, kas yra anapus. Kaskart, kai išeina artimi žmonės, rodos, išeina ir dalelė mūsų pačių.. Aš taip pat manau, kad draugas – visada širdyje 🙂 ..

  • Kazkaip siaip metais labai daug artimu zmoniu mire pas pazistamus. O praeitais metais ir man teko susidurt su labai artimo zmogaus netektim. Bet turbut, kai susitinkam su amzinybe, patys tampame trupuciuka tikresni…

  • Atgalinis ryšys: Blogorama #656 ()

Palikite komentarą:

Jūsų el. pašto adresas nebus rodomas

Site Footer