08 Vas 2010 6 Comments
Apie princus ir lapes
Aš nežinau kodėl kaskart kai laimė
Aplanko mus, mes klausiame jos kainos…
(Ieva Narkutė “Šaltoj nakty, kai mylim”)
Pastaruoju metu buvau primintas apie Mažąjį Princą ir jo pokalbį su lape. Apie tai, kaip tampi atsakingas už tą asmenį, kurį prisijaukini. Už jo jausmus ir viltis. Ir mąsčiau ar tai teisinga. Ar mes iš tiesų galime tikėtis tokio įsipareigojimo iš mums artimų žmonių ir ar tai ilgainiui netampa jiems nepakeliama našta?
Juk kiekvienas santykis turi pabaigos nuojautą – net jeigu tai romantiškasis “kol mirtis mus išskirs” prie altoriaus. Pusė pastarųjų, kaip žinome, pasibaigia dar gerokai anksčiau. Ir tada viskas griūna. Viskas, kas buvo duota, staiga praranda prasmę – tarytum nematoma ranka pasiimtų.
Kaip aš galiu pažadėti amžinai neišduoti kito žmogaus jei kartais negaliu pasitikėti netgi savimi? O kas jeigu aš norėsiu išeiti? Kuo didesnės grandinės mane riš, tuo labiau norėsiu. Ir jausiu kaltę už savo veiksmus. Vadinasi įsipareigojimai tampa našta. Kaina, kurią reikia sumokėti už santykio buvimą?
Tačiau reikia prisiminti, kad atsakomybė turi ir kitą apibrėžimą, kurį taikliai pastebėjo S. Covey savo knygoje “7 efektyvių žmonių įpročiai”. Lietuvių kalboje šis žodis siejasi su “atsakyti už savo arba kito žmogaus veiksmus”, su nuosprendžiu, su kalte ir su įsipareigojimais. O angliškai tai yra “responsibility –> response ability” (sugebėjimas reaguoti). Požiūris, kad nuo mano vidinės būsenos ir laisvo pasirinkimo priklauso viskas, kas vyksta aplinkui. Žmogus, kuris jaučia atsakomybę kylančią iš vidaus, nekaltina aplinkinių dėl savo nesėkmių – jis ir tik jis pats yra savo laimės kalvis. Šis sugebėjimas reaguoti suteikia galimybę pasirinkti: ar stiklinė pusiau pilna ar pusiau tuščia.
Pakeitus požiūrio kampą, atsakomybės suvokimas santykiuose taip pat pasikeičia. Tai reiškia, kad reikia nustoti kaltinti kitus žmones dėl savo nuotaikų ir jausmų. Nustoti tikėtis, kad kažkas turėtų padaryti mane laimingesniu ir suvokti, kad šie dalykai priklauso tik nuo manęs paties. Galų gale pamastyti kaip galėčiau įnešti šviesos į kito žmogaus gyvenimą ir pasidomėti ko jam/jai iš tiesų reikia. Mylėti besąlygiškai – net jeigu nemyli, net jei palieka. O tai kaip tik sumažina naštą partneriui ir suteikia laisvę.
Vadinasi ar atsakomybė santykyje taps našta ar laisvės pojūčiu priklauso tik nuo mūsų. Ir pasirinkimas juk akivaizdus, ar ne?
Vas 08, 2010 @ 08:44:33
tas momentas su lape yra geras :).. o apie atsakomybę dar pridurčiau toku posakiu „atėmei kamuolį, būk geras… varykis ir įmušk įvartį“…
Vas 08, 2010 @ 10:59:28
aha labai geras pastebėjimas su kamuoliu
Vas 09, 2010 @ 13:52:54
Vienoje pjeseje buvo zodziai: „Slove dristantiems myleti, nes jie zino, kad visa tai pasibaigs“. Net kai sakai priesaika pries altoriu, mano manymu, ji reiskia: „Kiekviena diena as stengsiuos elgtis taip, kad jaustumeis mylimas. Netgi jeigu jegu ar noro pritruks, as vis tiek stengsiuos ar paprasysiu tavo pagalbos“. Meile yra toks dalykas, kuris neatsiranda savaime. Ja reikia puoseleti ir auginti, kaip mylima augala. Kaip tame paciame „Mazajame prince“, kai princas rupinosi roze. Ir po kurio laiko tokio auginimo, meile tampa brandesne, negu pradzioj, kai buvo kibirkstys ir sampano burbuliukai. Ir grazesne. Manau, del to jausmo tikrai verta padirbet… O atsakomybe santykiuose tikrai tampa nebe nasta, o ispudingo dziaugsmo ir nauju jegu saltinis.
Vas 09, 2010 @ 13:56:57
Dar pagalvojau, kad santykiuose niekas niekad neduoda jokiu garantiju. Niekas negarantuoja, kad rytoj busi su siuo zmogumi, – del ivairiu priezasciu. Ir kartais tas labai baugina ir skaudina. Tas garantijas turi susikurti pats – garantijas siai dienai ir vilti, kad visa tai tesis ir rytoj. Nuolatinis darbas, nuolatine atsakomybe ir kuryba. Bet ji tikrai dziugina, nors ir pradziu gali buti tikrai sunku. Ir paskui niekas negali apdrausti nuo sunkmecio. Taip ir gyveni… neapsaugotas…:))
Vas 10, 2010 @ 12:14:24
Holy crap man, you should seriously consider sex change. I don’t like to sound like a heartless bastard, but you are suffering from graver self-inflicted psychological traumas than any female entity I have met in my lifetime.
Don’t over-analyse – just live and let live.
Vas 10, 2010 @ 14:11:24
respektas paskutiniam komentarui
labai panašiai ir mąsčiau, tik nemokėjau sudėlioti žodžių