O iš tiesų tai mėlynragis. Būtent tokios spalvos ragais vienas visiems gerai žinomas padaras puikavosi ant bilieto. XIII-oji šio festivalio iteracija buvo dedikuota velniams.

Kalbu, žinoma, apie “Mėnuo Juodaragis” – kasmetinį alternatyvios muzikos, neo-folko ir pagoniškos kultūros festivalį. Šį kartą jis vyko šalia Aukštadvario ir ten esančios “velnio duobės”. Renginyje sutikau daug pažįstamų veidų, tarp jų ir tinklaraštininkus Jago bei Siestą.

Beje velnių čia buvo visur – ir ant apyrankių (kurias ištikimiausi gerbėjai nešiojasi visus metus 🙂 ) ir didžiulė šiaudinė skulptūra vidury festivalio teritorijos. Miške šalia palapinių kažkas prikabinėjo voodoo iškamšų. Vos ne satanistų suvažiavimas trumpai tariant. Mano krikščioniška siela tuo šiek tiek pasibaisėjo ir jau svarstė ar nevertėtų pritarti Anykščių klebonui, bet po J. Vaiškūno paskaitos nusiramino. Mat čia turimas omenyje pagoniškas velnio supratimas – tas, su kuriuo galima eiti riešutauti arba tas, kuris užsimanė Baltaragio dukters. O ne demoniškas variantas, kurį aprašo krikščionybė.

Taigi, pirmasis vakaras prasidėjo nuolat pliaupiančiu lietumi ir šiek tiek atšaldė entuziazmą. Teko jį šildyti alumi. Nuotaiką kėlė ir atlikėjai scenoje: ypač patiko grupės “Pievos” pasirodymas. Jau minėta velnio duobė buvo paversta įspūdingu šviesos ir elektroninės muzikos šou. Užklydęs pašalietis galėjo pagalvoti, kad ten nusileido ateiviai…

Antroji diena buvo žymiai giedresnė ir kartais netgi sušildydavo saulutė. Pasižvalgiau po apylinkes – norintiems buvo surengtos ekskursijos. Klausiau paskaitų apie baltų kultūrą, regioninio parko ekosistemą. Na ir žinoma daug muzikos – tą vakarą pasižymėjo mūsų Atalyja ir dūdmaišininkai Auli iš Latvijos. Vidurnaktį iškilmingai sudeginome šiaudinį velnią. Tik jis buvo tiek prisisunkęs lietaus vandens, kad dūmai iš jo rūko dar iki sekmadienio ryto 🙂

Festivalyje praleistas laikas neprailgo ir džiaugiuosi ten sudalyvavęs. Gamta, muzika ir gera kompanija puikiai “išvėdino” kasdienių rūpesčių užgrūstą galvą. Gal susitiksime ten ir kitąmet?