Ką aš skaitau, versija 2020

Kažkaip šitas tinklaraštis vis atsisako numirti, nepaisant visų tariamai svarbesnių projektų mano gyvenime ir gal jau trečio perkėlimo į naują serverį. Sako, kad jei negali kažko nugalėti, tai reikia prisijungti 🙂 Tad pabandysiu naujus metus pradėti nuo skaitytų knygų apžvalgos.

Paskutinis mano įrašas šia tema buvo dar 2016-ais, o nuo to laiko, pasak Goodreads profilio, perskaičiau 58 knygas. Pabandysiu iš jų išrinkti dešimt labiausiai įstrigusių ir trumpai pristatyti.

Chris Voss – Never Split the Difference: Negotiating As If Your Life Depended On It

Trumpai tariant tai pati geriausia knyga apie derybas, kurią man teko skaityti. Aiškiai išvardina tipines klaidas, kurias daro žmonės (pvz tikslų neturėjimas, inkaro išmetimas, pasidavimas laiko terminams) ir pateikia strategiją kaip laimėti derybas. Priedo autorius visas taisykles iliustruoja labai spalvingais pavyzdžiais iš savo FTB karjeros. Jos santrauką dabar pasiskaitau prieš eidamas į darbo pokalbį ar perkant kokį nors stambesnį pirkinį.

Neal Stephenson – Anathem

Pirmasis fantastikos žanro kūrinys mano sąraše. Vienu metu buvau „užsėdęs“ ant Stephenson knygų (dar skaičiau „Snow Crash“ ir „Cryptonomicon“), ir iš jų kol kas labiausiai patiko Anathem. Tiesa, eilėje laukia dar kokios 4 jo knygos, tad favoritas laikui bėgant gali pasikeisti.

Šio romano veiksmas vyksta alternatyviame pasaulyje (ne žemėje), kurioje yra dvi visuomenės: viena daugiau ar mažiau mums įprasta, o kita sudaryta iš mokslininkų / filosofų, kurie gyvena atsiskyrę ir su paprastais žmonėmis bendrauja tik kartą per 10 metų, ar dar rečiau. Labai įdomu skaityti apie tokio atskyrimo pasekmes ir kaip viena grupė papildo kitą krizių atvejais. Knygos siužetas būtent apie tai ir rutuliojasi, kai visai jų planetai atsiranda grėsmė iš kosmoso. Beje romanas gana ilgas, tad rekomenduočiau audio versiją.

Jean Shinoda Bolen – Kiekviena Moteris Deivė & Kiekvienas Vyras Dievas

Autorė teigia, kad senovės Graikijos mituose yra užkoduota žmonijos kolektyvinė patirtis apie charakterius ir motyvacijas. Ir pateikia po 7 svarbiausius archetipus moterims ir vyrams. Pasak jos, kiekvienas iš mūsų turime savyje po kažkokią dalį tų bruožų, todėl jų suvokimas leis geriau pažinti save ir kitus.

Prisipažįstu, kad pradžioje buvau gana skeptiškas šių dviejų knygų atžvilgiu – jog tai bus dar viena paviršutiniška apžvalga kaip ir „Vyrai kilę iš Marso, Moterys iš Veneros“. Tačiau čia aptikau išties gana gilių įžvalgų ir jos privertė susimąstyti. Šių knygų dėka, kiek kitaip pradėjau vertinti problematiškus santykius savo gyvenime ir radau daugiau tolerancijos.

Jordan B. Peterson – 12 Gyvenimo Taisyklių: Chaoso Priešnuodis

Jeigu tektų išskirti vieną pačią svarbiausią praėjusio 10-mečio knygą, tai be abejonės būtų ši. Jos pavadinimas daug nežada, kadangi skamba kaip dar viena savipagalbos knyga (šio žanro autoriai labai mėgsta naudoti skaičius antraštėse). Vis dėlto autorius eina daug giliau ir bando atsakyti į klausimą, kuris daugelį mūsų kamuoja dar nuo 5 metų amžiaus: KODĖL? Kokia yra viso to prasmė?

Pavyzdžiui mane, kaip ir daugelį kitų, vaikystėje tėvai nuolat grauždavo dėl laikysenos: sėdėk tiesiai, nesikūprink. Aš niekada nepriėmiau šio patarimo rimtai ir neskyriau deramo dėmesio. Net ir tada, kai jau suaugus, ėmė kamuoti nugaros skausmai ir susiję nepatogumai. Ir tik po gerų 35-ių metų, perskaitęs Petersono knygą pagaliau supratau kodėl tai yra svarbu man asmeniškai. Nes laikysena pasirodo yra tiesiogiai susijusi su individo statusu visuomenėje ir įtakoja jo savivertę. Tad nuo to laiko išties pradėjau vaikščioti tiesiau. Ir tai viso labo perskaičius pirmą skyrių.

Apibendrinant, tai knyga, kuri nesiūlo receptų, o verčia susimąstyti. Ją perskaitęs kitaip pradėjau vertinti vyrų ir moterų santykius, feminizmą, krikščionybę ir dabartinę politiką. Kadangi tai yra visuomenei jautrios temos, autorių dažnai kritikuoja politiškai korektiška spauda, o jo žodžius iškraipo: pateikia jį kaip LGBT nekentėją, seksistą ir negi klimato kaitos neigėją. Priėjo iki tokių absurdų, kad „12 gyvenimo taisyklių“ atsisakė įtraukti į NYT bestselerių sąrašą (nors dėl parduotų kopijų skaičiaus jis tikrai vertas ten būti), o Naujoje Zelandijoje išėmė iš knygynų po Christchurch žudynių. Kaip ten bebūtų, siūlau išankstines nuostatas padėti į šalį ir susidaryti savo nuomonę.

Dar verta paminėti, kad Petersonas yra vienas nedaugelio vakarų mąstytojų, kuris labai gerai suvokia ir įvardija sovietų imperijos bei komunizmo nusikaltimus žmonijai. Dauguma vakariečių deja neturi jokio supratimo apie tai, kas dėjosi Sovietų Sąjungoje ir netgi ją romantizuoja. Net 36% šiuolaikinio amerikiečių jaunimo mano, kad komunizmas būtų puiki santvarka jų šaliai. Ši tendencija mane baugina labiau nei Trumpo išrinkimas ar Brexit.

George Orwell – 1984

Šis Orvelo šedevras yra įtrauktas į sąrašą knygų, apie kurias visi meluoja, kad yra skaitę. Aš irgi gerokai užtrukau, kol prisiruošiau su ja susipažinti. Bet buvo tikrai verta.

Apie „1984“ jau yra prirašyta tiek daug recenzijų, kad sunku ką nors ir bepridurti. Taip – nors knyga pirmą kartą buvo išleista dar 1949 metais, tačiau iki šių dienų visiškai nepaseno ir neprarado savo aktualumo. Taip – jos nupiešta totalinės visuomenės kontrolės vizija yra šiurpą kelianti, ir tuo pačiu reali. Ir taip, kai kuriuos jos elementus galime surasti ir realiame šių dienų pasaulyje.

Ypač įstrigo pasakojimo stilius ir atmosfera. Romane gana greitai paaiškėja, kad pagrindiniam herojui išsigelbėti iš sistemos nėra jokių šansų, ir vistiek norisi skaityti iki galo. Tyliai sirgti, kad jis pasiektų nors vieną simbolinę pergalę, pabandyti surasti nors menkiausią sistemos klaidą… Ir tada užvertus paskutinį puslapį susimąstyti.

Galų gale rekomenduoju perskaityti šią knygą jau ir vien dėl to, kad suprastumėte užuominas, kurios dažnai pasirodo viešose diskusijose. Pavyzdžiui, kad ir ši frazė: karas yra taikalaisvė – tai vergija, nežinojimas – tai jėga.

John A. Sanford – Invisible Partners

Dar viena populiarios psichologijos knyga – ši gilinasi į labai konkrečią temą: anima ir animus archetipus Karlo Jungo psichologijoje. Pasak šios teorijos, vyro psichologijoje yra tam tikra dalis, kurią galima būtų apibūdinti kaip vidinę moterį (anima), o pas moteris atvirkščiai – yra vidinė vyriška figūra (animus). Ir šios vidinės asmenybės dalys tyliai, tačiau labai užtikrintai iš pasąmonės įtakoja mūsų mintis ir veiksmus.

Pavyzdžiui anima pasireiškia netikėtais nuotaikų svyravimais, kurie atrodo nutinka iš niekur. O animus dažniausiai jaučiamas kaip vidinis kritikuojantis balsas. Tačiau šios dalys gali paveikti ir teigiamai: suteikti įkvėpimo pas vyrus, ir tvirtą vidinį stuburą pas moteris.

Šiuos du terminus buvau girdėjęs jau gerokai anksčiau, tačiau iki šiol nebuvau radęs tokio išsamaus paaiškinimo. Ir jie tikrai padėjo susigaudyti kai kuriuose potyriuose. Tad tikrai įdomus skaitinys.

Jaso Schreier – Blood, Sweat, and Pixels: The Triumphant, Turbulent Stories Behind How Video Games Are Made

Jei kada nors svajojote kurti kompiuterinius žaidimus arba bent jau susimąstėte kaip jie daromi, tai ši knyga jums. Pateikiamos tikros istorijos apie tokius žymius kūrinius kaip Witcher, Diablo, Uncharted, Stardew Valley. Pastaroji man buvo tikras įkvėpimo šaltinis: apie tai kaip vienui vienas žmogus per 5 metus suprogramavo savo žaidimą ir sugebėjo parduoti už 20 milijonų dolerių.

Deja, knyga pasakoja ir apie gerokai tamsesnius šios pramonės aspektus. Apie nesibaigiančius viršvalandžius, nuolatinį balansavimą ant išlikimo ribos, apie nesėkmes, kurios ištinka net ir pačius talentingiausius. Visa tai atskleista labai įtraukiančiu stiliumi. Ir šios informacijos nerasi TED kalbose ar verslo žinių straipsniuose.

David Goggins – Can’t Hurt Me: Master Your Mind and Defy the Odds

Ši knyga yra tikra motyvacijos bomba. Neeilinio žmogaus, neeilinė istorija: apie tai, kaip augo smurto kupinoje aplinkoje ir sugebėjo iš jos išsiveržti, apie tai, kaip sugebėjo numesti 50kg per 3 menesius, kad įstotų į elitinę SEAL karinių pajėgų mokyklą, apie tai, kaip nesiruošęs nubėgo maratoną, o vėliau sugebėjo įveikti vieną pačių sunkiausių bėgimo trasų pasaulyje (217km). Ir čia tik dalis jo neįtikėtinų gyvenimo pasiekimų.

Skaitant neįmanoma nesižavėti šio žmogaus atkaklumu. Tačiau jis lygiai taip pat atvirai kalba ir apie savo nuopolius ir skaudžias akimirkas, sugeba išlaikyti kuklumą. Taip pat pateikia gana aiškių patarimų kaip kiekvienas iš mūsų galėtų pasekti daugiau.

Svetlana Alexievich – Černobylio Malda

Ją skaičiau tuo metu kai pasirodė žymusis HBO serialas ir jiedu vienas kitą puikiai papildė. Tai yra tikrai unikali ir stipriai sukrečianti dokumentika.

Knyga sudaryta iš daug trumpų istorijų: tų kurie tiesiogiai prisidėjo prie elektrinės avarijos likvidavimo, ir tų kurie nukentėjo tik dėl buvimo ne laiku ir ne vietoje. Visi pasakojimai susilieja, susipina į chorą, į tylų ir siaubingą riksmą, kuris jaučiamas net ir praėjus trims dešimtmečiams. Daug iš tų kalbintų žmonių jau nebėra gyvųjų tarpe. Ir tai nutiko visai netoli nuo Lietuvos. O dabar statomas dar vienas atominis monstras vos už 50 km nuo mano namų…

Vėliau perskaičiau dar vieną autorės knygą „Padėvėtas Laikas“ apie primirštą sovietinių respublikų gyvenimą po režimo žlugimo. Ją irgi rekomenduoju.

Dan Simmons – Hyperion

Jei prieš tai buvusioje apžvalgoje buvo daug fantasy kūrinių, tai pastaraisiais metais daugiau dėmesio skyriau mokslinei fantastikai. Tad savo sąrašą užbaigsiu viena iš jų.

Šiai knygai (tiksliau keturlogijai) apibūdinti geriausiai tiktų žodis „epinė“. Pirmoji dalis (beveik 500 puslapių) pasakoja 6 istorijas, kurių kiekviena galėtų būti išplėtota į atskirą knygą, ir visa tai yra tik įžanga į pagrindinį veiksmą, kuris prasideda antroje dalyje. Siužetas vinguriuoja nuo susitikimo su aborigenais atokioje planetoje, mirštančio jauno poeto XIX amžiuje, iki žmoniją valdančio dirbtinio intelekto ir tarpžvaigždyninių karų. O kai susirinksite savo išsproginėjusių smegenų likučius, dar galėsime padiskutuoti apie religiją, ateities technologijas ir planetų kolonizavimo etines problemas. Ir tada smegenys susprogs dar kartą.

Tai vienas rimčiausių mokslinės fantastikos darbų, kuriuos teko skaityti. Palyginti galėčiau nebent su Azimovo „Fondu“. Gaila, kad Hiperionas iki šiol vis dar nėra išleistas lietuvių kalba, todėl pas mus yra gan mažai žinomas.

Palikite komentarą:

Jūsų el. pašto adresas nebus rodomas

Site Footer