'Asmeniniai' kategorijos archyvas

Įprastinis įspėjimas: toliau einantis tekstas yra tiesiog autoriaus minčių srautas binariniu pavidalu. Jame atsitiktiniams stebėtojams gali trūkti prasmės, rišlumo, optimizmo ar dar kažko.

Šiandien noriu parašyti ką nors į blogą. Taip, taip, sunku yra prisiversti ką nors tokio padaryti po ilgos pertraukos, bet reikia. Ir intuicija man tą patį sako. Tiesiog rašyk ir per daug negalvok. Rašyk dėl savęs, o ne dėl skaitytojo.

Tik apie ką? Seniai noriu pakalbėti apie Arbinger, bet tai didelė ir sudėtinga tema. Šiandien jos tikrai nespėsiu. Dar noriu parašyti ką nors asmeniško. Atnaujinimas apie mane, apie mano sielą. Man reikia atnaujinimo. Kad ir apie pavasarį. Juk jis toks gražus ir nepakartojamas. Apie visus gražius ir ne tik tokius dalykus. Galbūt netgi intymias dienoraščio ištraukas.

Rašyk, širdie, nesustok. Nes niekam neįdomus išlaižytas tekstas. Ypač tau pačiai.

Galiu parašyti apie paskutinį romantišką epizodą, bet per didelė tikimybė, kad ta mergina skaitys šį blogą. Viešumas turi savo kainą. (bet tu gali žinoti, kad mąstau apie tave – ir ne tik apie tai, kas po drabužiais, bet ir apie tai, kas dedasi tavo gražioje galvelėje)

Dar, apie tai, kad vis dažniau jaučiu nusivylimą savo aplinka, savo kūnu, savimi. Matyt tai ateina su amžiumi. Ir tai vadinama disilusionment. Juokinga, nes tam tikra prasme visas mūsų gyvenimas yra iliuzija. Mirtis yra pati stipriausia disilusionment. Ne, tai nėra depresyvios gaidelės ar suicidiškos nuotaikos. Tik faktas, kad viskas ateina ir praeina. Taip pat ir mes. Ir tylus (o gal ir ne visai) susitaikymas su tuo faktu. Netgi bandymas įžvelgti mazochistinę prasmę.

Tvirtai žinau, kad niekada tos iliuzijos neatsisakysiu, esu amžinai pasmerktas svajoti. Bet kartais visai smagu pasiskųsti. Galbūt vien tam, kad po to pažiūrėtum į savo praeitą sakinį ir nusišypsotum. Nes jis jau praeityje, jis nebe aš. Rašymas yra magiškas atskyrimo nuo savęs ritualas.

Kuo toliau gyveni, tuo labiau suvoki bet kokių ateities planų ar praeities nostalgijos beprasmiškumą. Gyvenimas prasideda ir baigiasi dabar. Pažodžiui.

Jeigu nori išlikti jaunas, reikia mokytis užmiršti – senus įsitikinimus, išdavystes, sudužusias viltis, skaudžius atsitrenkimus į savo paties ribas. Ir daug dalykų mokytis iš naujo, ypač iš vaikų. Paprastumo, pilkos spalvos atskyrimo į juodą ir baltą, ribų nebuvimo.

Kol kas tiek. Tikiuosi, kad to pakaks išsijudinti ir daugiau dėmesio skirti šiam tinklaraščiui. Nes jei atvirai, tai net nagai niežti kaip norisi rašyti

Žinau, kad blog’as pastaruoju metu kiek apmiręs ir, kad man reikės kažką su tuo daryti Tiksliau kažką daryti su laiko valdymu, kad galėčiau jam skirti daugiau dėmesio. Bet apie tai suksiu galvą po atostogų.

O kol kas tepu snieglentę į Švediją, Are slidinėjimo kurortą. Sugrįžęs tikiuosi rasti pavasarį ir žibučių…

Iš tiesų tai ne tiek jau ir daug filmų mačiau praėjusius kelis mėnesius, nes galva buvo užimta kitais dalykais. Trumpa apžvalga:

• Avatar (2009) – plačiai išreklamuotas Cameron’o kūdikis, kuris neabejotinai laimės vieną kitą oskarą už specialiuosius efektus. Deja žmogiškoji filmo pusė gana blanki, todėl filmas greičiausiai bus pamirštas už kelių metų, kai pasirodys naujas produktas su super-uber-mega  efektais. 8/10.
• Sherlock Holmes (2009) – treileris mane ganėtinai nuvylė (pirma mintis buvo, kad A. C. Doyle turbūt karste vartosi), tačiau pats filmas labai smagus ir įspūdžiais netgi pranoksta Avatarą. Holmso personažas yra kitoks negu esame įpratę matyti, tačiau vis dar autentiškas. Režisierius ištraukė į šviesą tas dalis, kurios anksčiau būdavo nutylimos: žymiojo seklio ekscentriškumą, kovinius menus (knygose jis juk mokėjo ir boksą ir jujitsu). 9/10.
• 2 Days in Paris (2007) – pažiūrėjau pagal vieną iš šio tinklaraščio skaitytojų rekomendacijų. Romantinė drama su su gražiais Paryžiaus vaizdais, pasimetusiu amerikiečiu (žiūrėjau be titrų, todėl jaučiau jo pasimetimą kai niekas aplinkui nenorėjo šnekėti angliškai) ir pamokančiu monologu pabaigoje. 7/10

Toliau skaityti ‘Ką mes žiūrime #4′

Vai vai vai, štai štai štai ir pasibaigė 2009 – kad juos kur galai… Geri metai buvo – netgi nepaisant visokių ten juodųjų mėnulių ožiaragio ženkle ir pasaulinių ekonomikos krizių. O kalbant apie galus (dar liaudyje vadinamus topais):

Metų atradimas: Martin Buber filosofija (išplėtota Arbinger instituto) – apie tai dar būtinai pakalbėsiu vėliau.

Metų atlikėja: Emilie Autumn (šitas akivaizdu iš Last.fm topų)

Metų daina: Chiwa Saito – Staple Stable

Metų kelionė: Italija (na iš tiesų ji buvo vienintelė, tai nebuvo sunku apsispręsti)

Metų filmas: Skaitovas (The Reader)

Metų knyga: Sara Poisson “Čiupinėjimo malonumas”

Metų įvykis: (censored)

Metų renginys: sausio 16-osios riaušės

Metų blog’as: žinau, bet nesakysiu, kad po to nepasikeltų

Gerų visiems naujų 2010 metų !!!

Pastaruoju metu kiek sumažėjo tinklaraščio aktyvumas. Ne todėl, kad nebūtų gerų minčių, bet tiesiog todėl, kad trūksta laiko jį pildyti Mano socialinis grafikas sukasi neįtikėtinu greičiu, o jei ir atsiranda koks  laisvas vakaras, tai ir jis dažniausiai užpildomas filmais, arba mokymusi, arba knygomis, arba… Prie to dar aišku prisideda šventinis sezonas ir visur prasiskverbiantys socialiniai tinklai. Nėra kada prisėsti ir reflektuoti. O gaila…

Nes tai, ką mes sukaupiame tomis tylos ir pasibuvimo su savimi minutėmis yra ypač svarbu. Tai yra pamatas, ant kurio statome ateitį. Dalykai, kurie dabar vyksta mano gyvenime – dar pernai rašydamas tinklaraštį galėjau tik pasvajoti. Ir iš tiesų svajojau. Neįtikėtina kaip tos mintys viena po kitos ėmė materializuotis. Tarytum koks magnetas jas trauktų (“The Secret” matyt iš tiesų veikia). Bet niekada negalime nustoti svajoti. Niekada nesakyti Mefistofelio žodžių.

Per refleksiją mes pažįstame pasaulį, o per dalinimąsi atrandame laimę.

Taigi mano rašiniai niekur nedingsta, jų dar bus daug. Ir jau greitai.