Dar vieni metai istorijon. Kuo jie pasižymėjo?
Pabaigai linksma apžvalga iš JibJab
Laimingų Naujųjų Metų !
Šių metų pradžioje pirmą kartą nerašiau sau jokio tikslų sąrašo. Norėjau sužinoti kas iš to išeis – ar tapsiu laimingesnis, jeigu nustosiu jų vaikytis? Dabar žinau: nėra jokio skirtumo 
Tačiau turėjau vilčių. Iš serijos “gal subjektas X parodys man šiltus jausmus” arba “gal verslas Y pasiseks” ir t.t. O gyvenimas ėmė ir susisuko taip, kad praėjusius metus savo biografijoje galėčiau pavadinti “neišsipildžiusių vilčių metai”. Taigi šilti jausmai uodegon, kartu su startup’ais ir dar krūva kitų dalykų.
Bet buvo ir malonių akimirkų, kai netikėtai gavau daugiau negu galėjau tikėtis. Labai permainingi metai.
Ko aš dar išmokau per 2011-uosius:
Tokia Kalėdoms visai aktuali tema. Prasidėjo ji nuo pamąstymų, kodėl aš vis dar noriu rašyti viešą tinklaraštį? Juk atsilieku nuo laikmečio, sklidinai užpildyto Facebook, Twitter, Skype, Google+, Flickr ir kitomis “modernaus bendravimo” priemonėmis. Visos jos leidžia pasidalinti mintimis greičiau, patogiau ir nenulipant nuo klozeto. O net jei ir įtikinčiau save, kad tinklaraščiuose yra daugiau kokybės – tai vis dar neatperka mano sugaišto laiko, kurį galėčiau panaudoti uždirbti pinigus, pažiūrėti puikiausią filmą, pakabinti merginą ar tiesiog prisigerti alaus.
Atsakymas labai paprastas: aš rašau, nes tai darydamas atiduodu dalelę savęs.
Daugybė žmonių gyvena ribotame pasaulyje, kuriame jie nuolatos dėl kažko kovoja: pinigų, dėmesio, meilės. Labai lengva pasiduoti šiai iliuzijai ir pačiam tuo patikėti. Tokiu būdu atslenka tamsa ir eina dienos pro šalį, vienodos lyg du vandens lašai. Vienintelis priešnuodis joms yra davimas. Nesvarbu kokia forma.
Tada į pasaulį sugrįžta stebuklai. Nė kiek neperdedu – aktyviausiais tinklaraščio gyvavimo metais, mano paties gyvenime dėjosi milžiniški pokyčiai. Netikėtai atsirasdavo nauji žmonės ir naujos galimybės. Nuostabios mintys pačios liedavosi. Pamenu, kad tam užteko vos keturių mėnesių nuo pradžios.
Duodamas žmogus automatiškai pakeičia savo požiūrį iš “visko yra mažai, todėl reikia kovoti” į “visko yra daug, todėl reikia dalintis”. O kai aplinkui yra pilnatvė, tada pasaulis mus irgi apdovanoja. Galvodami apie kitų poreikius, pradedame juos geriau suprasti. Tad mažiau pykstame dėl niekų
Man nuostabu stebėti kokia galinga visuomene mes tampame šiuo trumpu Kalėdų laikotarpiu. Jau minėjau, kad davime gimsta stebuklas. Už tai aš esu pasiruošęs atleisti netgi visą mėnesį skambančius “jingle bells”.
Ir žinote ką, mes juk galime tai daryti kiekvieną dieną…
Lygiai prieš metus atlikau įdomų eksperimentą – užsirašiau lankyti psichologinę bendravimo grupę. Vyliausi išmokti geriau susikalbėti, tapti patrauklesniu merginoms ir pan 
Bet iš tiesų tai neturėjau mėlyno supratimo kas ten vyks, tik jaučiau, kad gali būti naudinga.
O susirinko devyni žmonės, nelabai tesiskiriantys nuo tų, kuriuos kasdien sutinkame gatvėje. Su savo unikaliomis istorijomis, problemomis ir džiaugsmais. Visi kiek sutrikę, nežinantys ką čia dabar reikės daryti. Ir nedrąsiai ėmė pasakoti apie save, dalintis patirtimi. Kuo toliau, tuo gilesniais ir skausmingesniais išgyvenimais. Kol galų gale mano paties problemos ėmė atrodyti tokios menkos. Pamanyk, negaliu pasakyti patinkančiai merginai, kad ją myliu – kai tuo tarpu šeimos byra, gyvenimai griūna.
Šios grupės veiklą organizavo tikri psichologai, tad aišku neapsiėjo be kapstymosi po vaikystę bei panašių dalykų. Buvo ir kuriozų, kai man išrašė “diagnozę”, kad susirasiu žmoną tokią, kaip mano mama – o jeigu man tokia perspektyva nepatinka, tai viso labo pasąmonės pokštai. Na ir kaip su tuo pasiginčysi?
Dar viena vedėjų vinis buvo psichologinių žaidimų atpažinimas ir vengimas. Tai tam tikra (ir gana dažna) žmonių bendravimo forma pagal nuolat besikartojančius scenarijus. Pvz. “vargšė” namų šeimininkė, kuri visiems guodžiasi apie savo sunkumus, bet iš tiesų nori gauti dėmesio. Arba “gelbėtojas”, kuriam patinka tokias “vargšes” gelbėti ir t.t. Gana įdomi teorija – apie ją galima daugiau paskaityti knygoje “Žaidimai, kuriuos žaidžia žmonės”.
Vis dėl to labiausiai šioje veikloje patiko atvirumas ir sąžiningumas, kurie gydo ir suteikia jėgų. Susirinkdavome kartą per savaitę, trečiadienio vakarais. Dažnai nutikdavo, kad ateidavau į susitikimą pavargęs nuo darbų, o išeidavau spinduliuodamas energija. Kartais supykdavau. O kartais nuoširdžiai pravirkdavau. Nes retai pasitaiko pajausti tiek daug gilių ir realių emocijų.
Ir štai vakar buvo paskutinis susitikimas. Metai praėjo, bet problemos liko. Grupės iniciatoriai nežadėjo stebuklo ir tą savo anti-pažadą įvykdė. Bet kai ką išsinešu su savimi: išmokau aiškiau dėstyti savo mintis, tapau atviresnis ir daugiau subrendau. Vadinasi laikas gerai praleistas.
Įrašo pavadinimą specialiai parinkau šiek tiek klišinį, nes šia tema jau prirašyta daug (netgi ir šiame tinklaraštyje čia ir čia). Tačiau to vidinio pasitikėjimo kartais pritrūksta net ir patiems laimingiausiems žmonėms. Ir štai visai neseniai padariau įdomų atradimą….
Vieną vakarą ėmiau ir surašiau visus savo rūpesčius, kurie man neduoda ramybės (sąrašo neprisegu). Žvelgiau į septynis išvardintus punktus ir netikėtai suvokiau, kad pasitikėjimo savimi trūkumas čia nepateko. Kodėl? Nes jis niekada nebūna problema pats savaime – vietoj to, jis yra kitų mano problemų palydovas. Kitaip tariant, jeigu aš visiškai neturėčiau rūpesčių, tai man niekada nereikėtų jaudintis ar aš turiu pakankamai jėgų jiems įveikti. O tai veda link svarbiausios išvados, kad…
Pasitikėjimas savimi, kaip ir pačios problemos, yra mūsų pačių sugalvota fikcija !!! Kai aš darau tai, ką iš tiesų širdyje noriu daryti, ir gyvenu savo gyvenimą, tai visos abejonės netenka prasmės. Jos tik šnabždesys vėjyje.
Jeigu laimingo žmogaus paklausi – ar tu pasitiki savimi – jis ar ji šiek tiek sutriks ir atsakys “taip”. Šis klausimas jam yra keistas. Pasitikintys žmonės niekada negalvoja apie tai, kad jie pasitiki! Jie tiesiog daro nuostabius dalykus ir nesuka sau galvos.
Taigi pats lengviausias būdas surasti “pasitikėjimą” savimi, yra tiesiog veikti tai, ką iš tiesų norime veikti. Tada jėgų ir įkvėpimo atsiranda savaime. O “nepasitikėjimo” būsena užklumpa, kai gyvename ne savo gyvenimą. Kai pasiduodame baimei ir įkaliname svajones. Atsiimkime šią nuostabią dovaną sau ir neleiskime, kad kas nors ją savintųsi.
0. Nepamenu
Kas nutiks toliau? Pamatysim
Šią gražią pavasario dieną noriu visiems pristatyti savo naujausią projektą www.monetus.com – tai internetinis įrankis, kuris padės paprasčiau planuoti savo finansus.
Būtent ties juo pastaraisiais mėnesiais darbavausi kartu su Siesta ir Jonauz. Kol kas visi darbai dar nėra baigti, bet norintys išbandyti jau gali užsiregistruoti. Kai tik pradėsime viešą testavimą, atsiųsime pakvietimus.
Jau greitai parašysiu išsamiau apie patį įrankį ir jo kūrimo istoriją.
Pastaruoju metu dažnai susimąstau kokios įmonės yra sėkmingos. Tai žinoma visiškai, tiesiogiai ir begėdiškai susiję su mano dabartine veikla. Atrodytų, kad reikalas paprastas – užtenka atsiversti pirmą pasitaikiusią sėkmės knygutę iš lentynos (na pvz. "4 valandų darbo savaitė") ir viskas eisis kaip sviestu patepta. Bet realybėje kiekvienai taisyklei yra krūvos išimčių, o tikrai sėkmingos įmonės apskritai susikuria savo naujas taisykles (pagal kurias vėliau yra rašomos jau naujos knygos). Taigi kaip atrasti savo kelią?
Savo sukauptą patirtį ir žinias galų gale suvedžiau į tris mano nuomone svarbiausius dalykus. Tai yra vertybės, pardavimai ir fokusavimas. Kiekvienam iš jų ketinu paskirti po atskirą įrašą.
Kai susimąstau apie individualių žmonių pasiekimus arba nesėkmes – pats svarbiausias ir lemiantis veiksnys yra charakteris. Jis nulemia daug dalykų: ambicijas, tikslo žinojimą, sugebėjimą užbaigti pradėtus darbus ir t.t. Ilgu laikotarpiu tai yra svarbiau už žinias, patirtį ar pradines sąlygas. Arba kaip sako liaudis – neleisk kiaulės į bažnyčią, nes ir ant altoriaus priš**s.
Panašiai yra ir su įmonėmis. Tik čia charakteris pasireiškia per bendravimo kultūrą, pagamintus rezultatus. O už viso to slypi vertybės, kuriomis tikima. Pats žodis “vertybės” asocijuojasi su kažkuo brangiu, ką reikėtų saugoti. Ir ne veltui, nes verslai, kurie jas turi, užauga ir išlieka dešimtmečius. Kai žmonės dirba dėl idėjos, atėjusius sunkumus jie priima kaip išbandymus: sugalvoja originalius būdus kaip išsisukti iš situacijos, mielai aukoja savo asmeninį laiką. Tokiu būdu tampa stipresni. Čia malonu dirbti, todėl įmonė savaime pritraukia gerus darbuotojus.
Toliau skaityti ‘Trys dalykai sėkmingam verslui: #1 turėk vertybes’
Taigi dirbau aš dirbau vienoje įmonėje ir dabar iš viso keturių metų triūso beliko tik šis tinklaraščio įrašas. Jei trumpai, tai atleido. Dėl priežasčių, kurių neminėsiu. Tokiu būdu baigėsi mano antroji karjera ir dabar priešais vėl padėtas švarus popieriaus lapas.
Manau, kad kai kada nors gulėsiu mirties patale, tikrai nesigailėsiu dėl nepasėdėtų viršvalandžių ar neuždirbtų pinigų. Bet kas iš tiesų skauda, tai palikti žmones, kuriais pasitikėjau ir kurie buvo mano draugai. 20 tuščių vietų mano širdyje nuo šios savaitės. Tad šis paminklas jiems.
P.S. turiu pagrindo manyti, kad dėl atsiradusio laisvo laiko, šio tinklaraščio laukia atgimimas.
Hello, hello – šis tinklaraštis dar gyvas ir spardosi Tik jo savininkas laikinai tapo labai užimtu žmogumi: dėmesio reikalauja romantika, draugai, darbai ir dar krūva visokių dalykų. Ateina metas patirti įspūdžius ir metas jais pasidalinti.
Šiuo metu intensyviai dirbu prie naujos verslo idėjos. Gali prie jos prisidėti atsakydamas į šią trumpą anketą:
http://manoapklausa.lt/apklausa/255024081/1/
Ačiū.
 | Tema Aquarius 2.0 (K2) (c) 2009 Tamagochi |
