Šiandien noriu parašyti ką nors į blogą. Taip, taip, sunku yra prisiversti ką nors tokio padaryti po ilgos pertraukos, bet reikia. Ir intuicija man tą patį sako. Tiesiog rašyk ir per daug negalvok. Rašyk dėl savęs, o ne dėl skaitytojo.

Tik apie ką? Seniai noriu pakalbėti apie Arbinger, bet tai didelė ir sudėtinga tema. Šiandien jos tikrai nespėsiu. Dar noriu parašyti ką nors asmeniško. Atnaujinimas apie mane, apie mano sielą. Man reikia atnaujinimo. Kad ir apie pavasarį. Juk jis toks gražus ir nepakartojamas. Apie visus gražius ir ne tik tokius dalykus. Galbūt netgi intymias dienoraščio ištraukas.

Rašyk, širdie, nesustok. Nes niekam neįdomus išlaižytas tekstas. Ypač tau pačiai.

Galiu parašyti apie paskutinį romantišką epizodą, bet per didelė tikimybė, kad ta mergina skaitys šį blogą. Viešumas turi savo kainą. (bet tu gali žinoti, kad mąstau apie tave – ir ne tik apie tai, kas po drabužiais, bet ir apie tai, kas dedasi tavo gražioje galvelėje)

Dar, apie tai, kad vis dažniau jaučiu nusivylimą savo aplinka, savo kūnu, savimi. Matyt tai ateina su amžiumi. Ir tai vadinama disilusionment. Juokinga, nes tam tikra prasme visas mūsų gyvenimas yra iliuzija. Mirtis yra pati stipriausia disilusionment. Ne, tai nėra depresyvios gaidelės ar suicidiškos nuotaikos. Tik faktas, kad viskas ateina ir praeina. Taip pat ir mes. Ir tylus (o gal ir ne visai) susitaikymas su tuo faktu. Netgi bandymas įžvelgti mazochistinę prasmę.

Tvirtai žinau, kad niekada tos iliuzijos neatsisakysiu, esu amžinai pasmerktas svajoti. Bet kartais visai smagu pasiskųsti. Galbūt vien tam, kad po to pažiūrėtum į savo praeitą sakinį ir nusišypsotum. Nes jis jau praeityje, jis nebe aš. Rašymas yra magiškas atskyrimo nuo savęs ritualas.

Kuo toliau gyveni, tuo labiau suvoki bet kokių ateities planų ar praeities nostalgijos beprasmiškumą. Gyvenimas prasideda ir baigiasi dabar. Pažodžiui.

Jeigu nori išlikti jaunas, reikia mokytis užmiršti – senus įsitikinimus, išdavystes, sudužusias viltis, skaudžius atsitrenkimus į savo paties ribas. Ir daug dalykų mokytis iš naujo, ypač iš vaikų. Paprastumo, pilkos spalvos atskyrimo į juodą ir baltą, ribų nebuvimo.

Kol kas tiek. Tikiuosi, kad to pakaks išsijudinti ir daugiau dėmesio skirti šiam tinklaraščiui. Nes jei atvirai, tai net nagai niežti kaip norisi rašyti

Nuo to laiko daug visko nutiko. Teko apsilankyti slidinėjimo kurortuose Čekijoje ir Latvijoje. Išmokau leistis tiek su slidėmis, tiek su snieglente. Ir štai su draugais neseniai vėl aptarinėjome besibaigiančios žiemos džiaugsmus – nusprendėme apsilankyti dar lietuviams mažai pažįstamoje Švedijoje.

Žiemos sportu aišku labiau garsėja jų kaimynė Norvegija, tačiau švedai taip pat turi gabaliuką kalnų – iki jų lengviau nuvažiuoti savu transportu ir kainos ne taip smarkiai kandžiojasi. Turbūt populiariausias ir geriausias jų kurortas yra Are miestelyje (tariasi kaip “Ore”), 660km į šiaurę nuo Stokholmo. Vykstant su mašina, rekomenduoju nuvažiuoti iki Rygos, o tada persikelti keltu per jūrą.

Beje, pati jūra kovo pradžioje buvo sukaustyta ledo ir plaukiant niekaip neapleido Titanikiškas jausmas – kad tuoj atsitrenksime į kokį ledkalnį…


Apie pačią Švediją galiu pasakyti, kad keliai labai geri ir nuvalyti, maistas brangus (papietauti kainuos mažiausiai 10 EUR), o parduotuvėse draudžiama prekiauti stipresniu nei 3,5% alumi.

Are kurortas paliko gerą įspūdį – tiek pačiame miestelyje, tiek slidinėjimo trasose buvo tvarkinga ir išvengėme eilių prie keltuvų, kurios paprastai kamuoja Slovakijoje. Visur kreipiamas dėmesys į saugumą, todėl dauguma su šalmais  ir nebuvo incidentų, kad su kuo nors susidurčiau čiuoždamas. O iki nutolusių trasų patogiai nuveža viešasis transportas.

Vienintelis nuvylęs dalykas, tai oras – mūsų apsilankymo metu beveik visą laiką snigo ir buvo vėjuota. Kaina gal kiek pigesnė nei Italija ar Austrija, bet dvigubai brangiau nei Slovakija. Jei sudomino, tai daugiau informacijos teikia jų turistinis puslapis. Visumoje rekomenduoju.

Na o aš per 5 dienas išmokau pusėtinai čiuožti su snieglente. Matyt reikės dar vieno sezono, kad sutvirtinti įgūdžius. Vakarais aplamdytus šonus ir kojas ir šildžiau pirtyje. Dar išmokau žaisti Naujakurius ir pokerį. Ir panašu, kad žiema jau atsidžiaugiau iki valios šiais metais

O kol kas tepu snieglentę į Švediją, Are slidinėjimo kurortą. Sugrįžęs tikiuosi rasti pavasarį ir žibučių…

(Ieva Narkutė “Šaltoj nakty, kai mylim”)

Pastaruoju metu buvau primintas apie Mažąjį Princą ir jo pokalbį su lape. Apie tai, kaip tampi atsakingas už tą asmenį, kurį prisijaukini. Už jo jausmus ir viltis. Ir mąsčiau ar tai teisinga. Ar mes iš tiesų galime tikėtis tokio įsipareigojimo iš mums artimų žmonių ir ar tai ilgainiui netampa jiems nepakeliama našta?

Juk kiekvienas santykis turi pabaigos nuojautą – net jeigu tai romantiškasis “kol mirtis mus išskirs” prie altoriaus. Pusė pastarųjų, kaip žinome, pasibaigia dar gerokai anksčiau. Ir tada viskas griūna. Viskas, kas buvo duota, staiga praranda prasmę – tarytum nematoma ranka pasiimtų.

Kaip aš galiu pažadėti amžinai neišduoti kito žmogaus jei kartais negaliu pasitikėti netgi savimi? O kas jeigu aš norėsiu išeiti? Kuo didesnės grandinės mane riš, tuo labiau norėsiu. Ir jausiu kaltę už savo veiksmus. Vadinasi įsipareigojimai tampa našta. Kaina, kurią reikia sumokėti už santykio buvimą?

Tačiau reikia prisiminti, kad atsakomybė turi ir kitą apibrėžimą, kurį taikliai pastebėjo S. Covey savo knygoje “7 efektyvių žmonių įpročiai”. Lietuvių kalboje šis žodis siejasi su “atsakyti už savo arba kito žmogaus veiksmus”, su nuosprendžiu, su kalte ir su įsipareigojimais. O angliškai tai yra “responsibility –> response ability” (sugebėjimas reaguoti). Požiūris, kad nuo mano vidinės būsenos ir laisvo pasirinkimo priklauso viskas, kas vyksta aplinkui. Žmogus, kuris jaučia atsakomybę kylančią iš vidaus, nekaltina aplinkinių dėl savo nesėkmių – jis ir tik jis pats yra savo laimės kalvis. Šis sugebėjimas reaguoti suteikia galimybę pasirinkti: ar stiklinė pusiau pilna ar pusiau tuščia.

Pakeitus požiūrio kampą, atsakomybės suvokimas santykiuose taip pat pasikeičia. Tai reiškia, kad reikia nustoti kaltinti kitus žmones dėl savo nuotaikų ir jausmų. Nustoti tikėtis, kad kažkas turėtų padaryti mane laimingesniu ir suvokti, kad šie dalykai priklauso tik nuo manęs paties. Galų gale pamastyti kaip galėčiau įnešti šviesos į kito žmogaus gyvenimą ir pasidomėti ko jam/jai iš tiesų reikia. Mylėti besąlygiškai – net jeigu nemyli, net jei palieka. O tai kaip tik sumažina naštą partneriui ir suteikia laisvę.

Vadinasi ar atsakomybė santykyje taps našta ar laisvės pojūčiu priklauso tik nuo mūsų. Ir pasirinkimas juk akivaizdus, ar ne?

• Avatar (2009) – plačiai išreklamuotas Cameron’o kūdikis, kuris neabejotinai laimės vieną kitą oskarą už specialiuosius efektus. Deja žmogiškoji filmo pusė gana blanki, todėl filmas greičiausiai bus pamirštas už kelių metų, kai pasirodys naujas produktas su super-uber-mega  efektais. 8/10.
• Sherlock Holmes (2009) – treileris mane ganėtinai nuvylė (pirma mintis buvo, kad A. C. Doyle turbūt karste vartosi), tačiau pats filmas labai smagus ir įspūdžiais netgi pranoksta Avatarą. Holmso personažas yra kitoks negu esame įpratę matyti, tačiau vis dar autentiškas. Režisierius ištraukė į šviesą tas dalis, kurios anksčiau būdavo nutylimos: žymiojo seklio ekscentriškumą, kovinius menus (knygose jis juk mokėjo ir boksą ir jujitsu). 9/10.
• 2 Days in Paris (2007) – pažiūrėjau pagal vieną iš šio tinklaraščio skaitytojų rekomendacijų. Romantinė drama su su gražiais Paryžiaus vaizdais, pasimetusiu amerikiečiu (žiūrėjau be titrų, todėl jaučiau jo pasimetimą kai niekas aplinkui nenorėjo šnekėti angliškai) ir pamokančiu monologu pabaigoje. 7/10
• 12 Monkeys (1995) – šiek tiek sci-fi klasikos su stipriu Bruce Willis pasirodymu. Puikiai išlaikė įtampą iki pat pabaigos – verta pažiūrėti ir po 15 metų. 9/10
• Leonard Cohen: I’m Your Man (2005) – dokumentika apie žymiojo dainininko gyvenimą ir kūrybą.
• The Golden Compass (2007) – šį pažiūrėjau Kalėdoms tikėdamasis geros pasakos, tačiau atlikimas kiek nuvylė. Visą laiką jaučiau, kad knyga žymiai labiau tiktų perteikti siužetą. 6/10.
• Sunshine Cleaning (2008) – nepriklausomas mažo biudžeto Amerikos kinas su originalia idėja ir atokvėpis nuo blockbuster’ių. Apie dviejų merginų ryžtą ir gyvenimo nešvarumus, kuriuos tenka iškuopti. 7/10.

Turiu pripažinti, kad esu tikslų, sąrašų ir kategorijų fanas. Metų pradžioje niekaip neatsispiriu pagundai.

Pirmiausia, kaip sekėsi vykdyti praeitų metų uždavinius:

• Išmokti groti kokiu nors muzikos instrumentu
  Pradėjau mokytis gitara – užskaitau
• Išmokti gaminti valgį (10 patiekalų)
  Išmokau tik 4 – fail
• Tęsti kovinių menų praktiką arba lauko tenisą
  atlikta
• Paskelbti savo kūrybą viešai
  fail
• Įkurti sėkmingą verslą
  judu link to, bet vis dar fail
• Išmokti japonų kalbą iki “stipraus” lygio
  Išmokau iki vidutinio, todėl fail

Trys likę neskelbti tikslai buvo įgyvendinti. Taigi rezultatas, kad pavyko 5/9 ir praėjusiais metais visai patenkintas.

* * *

Dabar metas atsiraitoti rankoves ir žiūrėti į priekį. Ką aš noriu nuveikti per 2010:

• Gauti Aikido 5 kju
• Sėkmingas verslas (iš praeitų metų)
• Japonų kalba iki stipraus lygio (iš praeitų metų)
• Valgio gaminimas (iš praeitų metų)
• Kūryba (iš praeitų metų)
• Nusipirkti automobilį
• Coachingas – reikia išbandyti savo psichologijos žinias praktiškai

Ir dar du tikslai neskelbiami.

Metų atradimas: Martin Buber filosofija (išplėtota Arbinger instituto) – apie tai dar būtinai pakalbėsiu vėliau.

Metų atlikėja: Emilie Autumn (šitas akivaizdu iš Last.fm topų)

Metų daina: Chiwa Saito – Staple Stable

Metų kelionė: Italija (na iš tiesų ji buvo vienintelė, tai nebuvo sunku apsispręsti)

Metų filmas: Skaitovas (The Reader)

Metų knyga: Sara Poisson “Čiupinėjimo malonumas”

Metų įvykis: (censored)

Metų renginys: sausio 16-osios riaušės

Metų blog’as: žinau, bet nesakysiu, kad po to nepasikeltų

Gerų visiems naujų 2010 metų !!!

Nes tai, ką mes sukaupiame tomis tylos ir pasibuvimo su savimi minutėmis yra ypač svarbu. Tai yra pamatas, ant kurio statome ateitį. Dalykai, kurie dabar vyksta mano gyvenime – dar pernai rašydamas tinklaraštį galėjau tik pasvajoti. Ir iš tiesų svajojau. Neįtikėtina kaip tos mintys viena po kitos ėmė materializuotis. Tarytum koks magnetas jas trauktų (“The Secret” matyt iš tiesų veikia). Bet niekada negalime nustoti svajoti. Niekada nesakyti Mefistofelio žodžių.

Per refleksiją mes pažįstame pasaulį, o per dalinimąsi atrandame laimę.

Taigi mano rašiniai niekur nedingsta, jų dar bus daug. Ir jau greitai.

O kai pagaliau sulauksime – ak, kaip gera bus nors vieną dieną niekur neskubėti, niekuo nesirūpinti ir tiesiog dalintis tuo, ką turi geriausia su kitais žmonėmis.

Surinkau blogosferoje vykstančias gerumo akcijas, prie kurių kiekvienas iš mūsų galime prisidėti:

Kalėdinė labdaros mugė skirta paremti darželį autizmu sergantiems vaikams. Galite dalyvauti atsinešdami parduoti savo rankdarbius arba užeiti nusipirkti dovanų. Data ir laikas – gruodžio 19 d. 11 val. Instrukcijas kaip nuvykti rasite nuorodoje.

Kalėdinė akcija “Apgaubkime vaikus savo delnų šiluma” kviečia prisijungti ir padovanoti savo rankų darbo mezginius vaikams, kurie niekada nepažino iš tėvų. Vyksta iki gruodžio 15d. – nuorodoje yra kontaktinė informacija, kur galima palikti savo dovanas.

IKI kalėdinių stebuklų akcija – jei norite padaryti gerą darbą nenueidami nuo kompiuterio, tai paspauskite ant skydelio esančio dešinėje pusėje. Jums tai nieko nekainuos, o vaikų dovanoms įkris 5 centai. Žavu