Dar vieni metai istorijon. Kuo jie pasižymėjo?

• Metų pasiekimas: naujas darbas
• Metų pravalas: monetus.com
• Metų knyga: Marketing Judo
• Metų filmas: Another Earth
• Metų daina: “Žuvų Šukelėm”, atlieka Kamanių Šilelis
• Metų renginys: Mėnuo Juodaragis XIV
• Metų pasaulio įvykis: cunamis Japonijoje
• Metų atradimas: Kroatija
• Metų mūza: Lauren Withrow
• Metų blogeris: James Altucher (iš lietuviškų deja neturiu ką pagirti)

Pabaigai linksma apžvalga iš JibJab

Laimingų Naujųjų Metų !

Tačiau turėjau vilčių. Iš serijos “gal subjektas X parodys man šiltus jausmus” arba “gal verslas Y pasiseks” ir t.t. O gyvenimas ėmė ir susisuko taip, kad praėjusius metus savo biografijoje galėčiau pavadinti “neišsipildžiusių vilčių metai”. Taigi šilti jausmai uodegon, kartu su startup’ais ir dar krūva kitų dalykų.

Bet buvo ir malonių akimirkų, kai netikėtai gavau daugiau negu galėjau tikėtis. Labai permainingi metai.

Ko aš dar išmokau per 2011-uosius:

1. Nekritikuok savo boso. Nes atleis.
2. Nedirbk milijonieriams. Nesėkmės atveju tu prarasi daug, o jiems tai bus tik menkas nuostolis.
3. Jei tavo idėja po 5 metų nebus verta 30 mln. LTL, negaišk laiko su startup akseleratoriais.
4. Nedirbk namuose vienas – keliauk į co-working centrą.
5. Suvilioti merginą pakanka trijų dalykų (svarbos mažėjimo tvarka): statusas, humoras, išvaizda.
6. Sena meilė ne tik rūdija, bet tos rūdys persiduoda ir kitiems jausmams. Išmesk ir daugiau net į tą pusę nežiūrėk.
7. Dėtis sunkiai pasiekiamu yra gera taktika: tiek ieškant darbo, tiek kabinant panas.
8. Gyvenimas ties 30 nesibaigia.

Atsakymas labai paprastas: aš rašau, nes tai darydamas atiduodu dalelę savęs.

Daugybė žmonių gyvena ribotame pasaulyje, kuriame jie nuolatos dėl kažko kovoja: pinigų, dėmesio, meilės. Labai lengva pasiduoti šiai iliuzijai ir pačiam tuo patikėti. Tokiu būdu atslenka tamsa ir eina dienos pro šalį, vienodos lyg du vandens lašai. Vienintelis priešnuodis joms yra davimas. Nesvarbu kokia forma.

Tada į pasaulį sugrįžta stebuklai. Nė kiek neperdedu – aktyviausiais tinklaraščio gyvavimo metais, mano paties gyvenime dėjosi milžiniški pokyčiai. Netikėtai atsirasdavo nauji žmonės ir naujos galimybės. Nuostabios mintys pačios liedavosi. Pamenu, kad tam užteko vos keturių mėnesių nuo pradžios.

Duodamas žmogus automatiškai pakeičia savo požiūrį iš “visko yra mažai, todėl reikia kovoti” į “visko yra daug, todėl reikia dalintis”. O kai aplinkui yra pilnatvė, tada pasaulis mus irgi apdovanoja. Galvodami apie kitų poreikius, pradedame juos geriau suprasti. Tad mažiau pykstame dėl niekų

Man nuostabu stebėti kokia galinga visuomene mes tampame šiuo trumpu Kalėdų laikotarpiu. Jau minėjau, kad davime gimsta stebuklas. Už tai aš esu pasiruošęs atleisti netgi visą mėnesį skambančius “jingle bells”.

Ir žinote ką, mes juk galime tai daryti kiekvieną dieną…

O susirinko devyni žmonės, nelabai tesiskiriantys nuo tų, kuriuos kasdien sutinkame gatvėje. Su savo unikaliomis istorijomis, problemomis ir džiaugsmais. Visi kiek sutrikę, nežinantys ką čia dabar reikės daryti. Ir nedrąsiai ėmė pasakoti apie save, dalintis patirtimi. Kuo toliau, tuo gilesniais ir skausmingesniais išgyvenimais. Kol galų gale mano paties problemos ėmė atrodyti tokios menkos. Pamanyk, negaliu pasakyti patinkančiai merginai, kad ją myliu – kai tuo tarpu šeimos byra, gyvenimai griūna.

Šios grupės veiklą organizavo tikri psichologai, tad aišku neapsiėjo be kapstymosi po vaikystę bei panašių dalykų. Buvo ir kuriozų, kai man išrašė “diagnozę”, kad susirasiu žmoną tokią, kaip mano mama – o jeigu man tokia perspektyva nepatinka, tai viso labo pasąmonės pokštai. Na ir kaip su tuo pasiginčysi?

Dar viena vedėjų vinis buvo psichologinių žaidimų atpažinimas ir vengimas. Tai tam tikra (ir gana dažna) žmonių bendravimo forma pagal nuolat besikartojančius scenarijus. Pvz. “vargšė” namų šeimininkė, kuri visiems guodžiasi apie savo sunkumus, bet iš tiesų nori gauti dėmesio. Arba “gelbėtojas”, kuriam patinka tokias “vargšes” gelbėti ir t.t. Gana įdomi teorija – apie ją galima daugiau paskaityti knygoje “Žaidimai, kuriuos žaidžia žmonės”.

Vis dėl to labiausiai šioje veikloje patiko atvirumas ir sąžiningumas, kurie gydo ir suteikia jėgų. Susirinkdavome kartą per savaitę, trečiadienio vakarais. Dažnai nutikdavo, kad ateidavau į susitikimą pavargęs nuo darbų, o išeidavau spinduliuodamas energija. Kartais supykdavau. O kartais nuoširdžiai pravirkdavau. Nes retai pasitaiko pajausti tiek daug gilių ir realių emocijų.

Ir štai vakar buvo paskutinis susitikimas. Metai praėjo, bet problemos liko. Grupės iniciatoriai nežadėjo stebuklo ir tą savo anti-pažadą įvykdė. Bet kai ką išsinešu su savimi: išmokau aiškiau dėstyti savo mintis, tapau atviresnis ir daugiau subrendau. Vadinasi laikas gerai praleistas.

Vieną vakarą ėmiau ir surašiau visus savo rūpesčius, kurie man neduoda ramybės (sąrašo neprisegu). Žvelgiau į septynis išvardintus punktus ir netikėtai suvokiau, kad pasitikėjimo savimi trūkumas čia nepateko. Kodėl? Nes jis niekada nebūna problema pats savaime – vietoj to, jis yra kitų mano problemų palydovas. Kitaip tariant, jeigu aš visiškai neturėčiau rūpesčių, tai man niekada nereikėtų jaudintis ar aš turiu pakankamai jėgų jiems įveikti. O tai veda link svarbiausios išvados, kad…

Pasitikėjimas savimi, kaip ir pačios problemos, yra mūsų pačių sugalvota fikcija !!! Kai aš darau tai, ką iš tiesų širdyje noriu daryti, ir gyvenu savo gyvenimą, tai visos abejonės netenka prasmės. Jos tik šnabždesys vėjyje.

Jeigu laimingo žmogaus paklausi – ar tu pasitiki savimi – jis ar ji šiek tiek sutriks ir atsakys “taip”. Šis klausimas jam yra keistas. Pasitikintys žmonės niekada negalvoja apie tai, kad jie pasitiki! Jie tiesiog daro nuostabius dalykus ir nesuka sau galvos.

Taigi pats lengviausias būdas surasti “pasitikėjimą” savimi, yra tiesiog veikti tai, ką iš tiesų norime veikti. Tada jėgų ir įkvėpimo atsiranda savaime. O “nepasitikėjimo” būsena užklumpa, kai gyvename ne savo gyvenimą. Kai pasiduodame baimei ir įkaliname svajones. Atsiimkime šią nuostabią dovaną sau ir neleiskime, kad kas nors ją savintųsi.

0.   Nepamenu

1. Smalsiai žvalgiausi į aplinkinius žmones nuo lovos krašto.
2. Išmokau vaikščioti ir suprasti ką kalba aplinkiniai.
3. Fragmentai laimingo buvimo kartu su tėvais.
4. Dūkdavau kaime su savo vieninteliu draugu. Šiuo metu jis kalėjime.
5. Išmokau skaityti ir skaičiuoti. Kurį laiką gyvenau su tėvu.
6. Tais metais žiema laikėsi labai ilgai. Persikėliau gyventi į miestą. Tėvai vis dažniau pykstasi.
7. Pavogiau iš mokyklos knygą su paveikslėliais. Po to buvo labai gėda. Tėvai išsiskyrė.
8. Išmokau važinėti su dviračiu. Per pertraukas mokykloje žaisdavome slėpynių ir gaudynių. Man gerai sekėsi pasislėpti.
9. Keistas žmonių nerimas aplinkui. Atsirado nauji pinigai. Per televizorių rodo Disnėjaus filmukus.
10. Per televizorių rodo tik rusiškus kanalus ir Kauno televiziją.
11. Perskaičiau visas pasaulio pasakas. Eidavau iš mokyklos paskendęs svajonėse.
12. Susiradau draugę, su kuria eidavome namo po pamokų. Perskaičiau enciklopediją.
13. Prasidėjusi lytinė branda ir keisti pokyčiai. Gavau pirmąjį kompiuterį.
14. Sekinanti įtampa mokykloje, nes tapau mėgstamu taikiniu chuliganams.
15. Pirmą kartą įsimylėjau. Supratau savo gyvenimo tikslą. Stebuklingas pavasaris.
16. Meilė mane paliko. Liūdėjau. Žaidžiau kompiuterinius žaidimus. Pradėjau rašyti dienoraštį.
17. Vis dar liūdėjau ir blaškiausi. Buvau pats nepopuliariausias mokinys klasėje.
18. Paskutiniai metai mokykloje. Artėjančių egzaminių nerimas. Suolo draugas nusižudė.
19. Pirmieji metai universitete. Dar daugiau nerimo dėl egzaminų. Nusivyliau bendrabučiu, ilgėjausi privatumo.
20. Antrą kartą įsimylėjau. The Longest Journey. Buvau priimtas į pirmąjį darbą.
21. Trečią kartą įsimylėjau – didžioji mano gyvenimo meilė. Jaučiausi kaip ant sparnų. Svaiginantis žydinčių vyšnių aromatas.
22. Metus laiko ruošiausi jai prisipažinti ir… buvau atstumtas. Norėjosi mirti.
23. Galutinai ją praradau. Kankinau save abejonėmis, užsimiršdavau darbuose.
24. Baigiau magistrą ir atsisveikinau su universitetu.
25. Žinių troškimas išliko, tad mokiausi japonų kalbą. Darbas pradėjo nusibosti.
26. Aplankiau Japoniją. Per patį sakurų žydėjimą. Pakeičiau darbą.
27. Aplankiau Jungtines Valstijas. Naujas įdomus darbas. Pradėjau rašyti tinklaraštį.
28. Praradau daug pinigų akcijų biržoje. Atradau psichologiją, Arbinger.
29. Pirmą kartą abipusiai jausmai. Kažkas norėjo mirti dėl meilės man, o aš atstūmiau. Sunkiausias sprendimas per visą gyvenimą.
30. Intrigos ir nesusipratimai, išsiskyrimai, darbo pabaiga. Vystau pirmąjį verslą.

Kas nutiks toliau? Pamatysim

Būtent ties juo pastaraisiais mėnesiais darbavausi kartu su Siesta ir Jonauz. Kol kas visi darbai dar nėra baigti, bet norintys išbandyti jau gali užsiregistruoti. Kai tik pradėsime viešą testavimą, atsiųsime pakvietimus.

Jau greitai parašysiu išsamiau apie patį įrankį ir jo kūrimo istoriją.

Savo sukauptą patirtį ir žinias galų gale suvedžiau į tris mano nuomone svarbiausius dalykus. Tai yra vertybės, pardavimai ir fokusavimas. Kiekvienam iš jų ketinu paskirti po atskirą įrašą.

Vertybės

Kai susimąstau apie individualių žmonių pasiekimus arba nesėkmes – pats svarbiausias ir lemiantis veiksnys yra charakteris. Jis nulemia daug dalykų: ambicijas, tikslo žinojimą, sugebėjimą užbaigti pradėtus darbus ir t.t. Ilgu laikotarpiu tai yra svarbiau už žinias, patirtį ar pradines sąlygas. Arba kaip sako liaudis – neleisk kiaulės į bažnyčią, nes ir ant altoriaus priš**s.

Panašiai yra ir su įmonėmis. Tik čia charakteris pasireiškia per bendravimo kultūrą, pagamintus rezultatus. O už viso to slypi vertybės, kuriomis tikima. Pats žodis “vertybės” asocijuojasi su kažkuo brangiu, ką reikėtų saugoti. Ir ne veltui, nes verslai, kurie jas turi, užauga ir išlieka dešimtmečius. Kai žmonės dirba dėl idėjos, atėjusius sunkumus jie priima kaip išbandymus: sugalvoja originalius būdus kaip išsisukti iš situacijos, mielai aukoja savo asmeninį laiką. Tokiu būdu tampa stipresni. Čia malonu dirbti, todėl įmonė savaime pritraukia gerus darbuotojus.

Ta gera kolektyvo aura susiformuoja pamažu. Užauga ir išsiskleidžia kaip nuostabus žiedas, jei tik jai sudaromos palankios sąlygos. Ją sukuria patys darbuotojai. Ir atvirkščiai – žmonės nepasitiki dirbtinėmis pastangomis iš HR skyriaus, jei tai tėra bandymas manipuliuoti.

O štai įmonės, kurios neturi savo vertybių, pakrinka vos tik ateina pirmas rimtas sukrėtimas. Nes jų darbuotojai užuot kovoję su krize, išsivaikšto ieškoti geresnių sąlygų. Šis rašinys taip pat yra akmuo į daržą tiems vadovams, kurie skundžiasi, jog šiais laikais neįmanoma rasti "normalių darbuotojų". Padarykite savo veiklą patrauklia ir reikiami žmonės jus patys susiras.

Tad kokias vertybes verta puoselėti įmonės viduje? Manau, kad kai kurie dalykai yra universalūs:

• Savarankiškas mąstymas – kad žmonės turėtų savo nuomonę ir nebijotų jos išreikšti.
• Atsakomybė už savo darbo rezultatus.
• Iniciatyva – svarbiausia nebijoti klysti.
• Lygybė tarp komandos narių. Jie gali turėti skirtingas pareigas, atsakomybes ir atlyginimus, bet žmogiškame lygmenyje nė vienas nėra aukščiau už kitus. Labai nervina kai bosas užsirezervuoja automobilio vietą prie pat biuro durų
• Bendradarbiavimas – žmonės turėtų padėti vienas kitam, o ne varžytis tarpusavyje.
• Skirtingų žmonių ir nuomonių įvairovė.

Kai aš įsivaizduoju tokį kolektyvą, man tikrai norėtųsi dirbti kartu. Kad ir kokio tikslo jie siektų. Džiaugiuosi, kad praeitoje kompanijoje buvo pavykę sukurti tokią aplinką. Ir pritraukėme tikrai šaunius žmones.

Papildomai dar reiktų apibrėžti vertybes, kurios tinka konkrečiai jūsų veiklai. Kaip bus bendraujama su klientais? Kas labiau vertinama: kokybė, greitis ar kaina? Kokiomis žmogiškomis savybėmis pasižymės jūsų produktas ar paslauga?

Pabaigai trumpas pratimas, kurį radau knygoje Marketing Judo. Paimkite savo bei keleto konkurentų prekių/paslaugų aprašymus, tada ištrinkite pavadinimus ir palyginkite. Nustebsite kokie jie visi panašūs.  Jei sugebate atpažinti produktą nežinodami pavadinimo, tai ženklas kad jį pagaminusi kompanija turi labai aiškias vertybes. Ir greičiausiai jai labai gerai sekasi

Taigi dirbau aš dirbau vienoje įmonėje ir dabar iš viso keturių metų triūso beliko tik šis tinklaraščio įrašas. Jei trumpai, tai atleido. Dėl priežasčių, kurių neminėsiu. Tokiu būdu baigėsi mano antroji karjera ir dabar priešais vėl padėtas švarus popieriaus lapas.

Manau, kad kai kada nors gulėsiu mirties patale, tikrai nesigailėsiu dėl nepasėdėtų viršvalandžių ar neuždirbtų pinigų. Bet kas iš tiesų skauda, tai palikti žmones, kuriais pasitikėjau ir kurie buvo mano draugai. 20 tuščių vietų mano širdyje nuo šios savaitės. Tad šis paminklas jiems.

P.S. turiu pagrindo manyti, kad dėl atsiradusio laisvo laiko, šio tinklaraščio laukia atgimimas.

Šiuo metu intensyviai dirbu prie naujos verslo idėjos. Gali prie jos prisidėti atsakydamas į šią trumpą anketą:
http://manoapklausa.lt/apklausa/255024081/1/
Ačiū.