'Asmeniniai' kategorijos archyvas
Puslapis 2 iš 8
Idėja šiam įrašui kilo besišnekučiuojant su Kristina apie šiemet žuvusį mūsų abiejų draugą Andrių. Tebūnie tai jo atminimui.
Niekas taip nesuglumina kaip mirtis. Ta mistiška pažintis su amžinybe: išeiname ten, iš kur ir atėjome. Galbūt ten tampa geriau, o gal girgždantis samsaros ratas tuojau pat nutrenkia atgal. O gal ten tik bekraštė ir banguojanti visatos žvaigždžių jūra… Mums dar ne laikas sužinoti atsakymą.
Tik kartais norėtųsi atsukti laiką atgal ir padaryti tiems išėjusiems žmonėms daugiau, mylėti stipriau, paprašyti patarimo ar atleidimo. Bet kaip?
Viena iš budistinių tradicijų kalba apie gyvą atmintį. Pasak jų tikėjimo, praeitis niekada nemiršta – ji yra visada su mumis ir pasiekiama ranka prisiminimuose. Todėl sąmonėje galime nusišypsoti žmogui, kurio jau nebėra, ir pamatyti kaip jis šypsosi iš praeities atgal. Visa tai vyksta čia, dabar ir labai gyvai. Galime netgi pasikalbėti ir gauti atsakymą. Arba pagalbą. Ir patys pagaliau surasti ramybę savo mintimis.
Tiesiog suvokti, kad tas žmogus nemirė tol, kol egzistuosi tu. O kai tavęs nebebus, tu irgi gyvensi kažkieno kito atmintyje – išbarstytas į daugybę gabaliukų ir daugybę sąmonių. Čia ir dabar, ir per amžius.
Daug laiko nutekėjo nuo paskutinės kino apžvalgos. Tad ką gero pavyko išvysti žydruose, baltuose ir visokiuose kitokiuose ekranuose pastaruoju metu?
Filmai:
- Inglourious Basterds (2009) – naciai alternatyvioje visatoje. Apie Tarantino, šio filmo režisierių, viena ar kita ausimi jau girdėję beveik visi. Nuoširdžiai žaviuosi dauguma jo darbų, o šį kartą irgi buvau pamalonintas. Žiaurumai – yra; epiniai monologai – yra; netikėtos atomazgos – yra. Tik siužetas kiek silpnesnis nei Kill Bill ir trūko ryškesnio moteriško personažo. 9/10.
- District 9 (2009) – mokslinė fantastika realybės šou stiliumi. Iš šito tikėjausi gerokai daugiau ir žiauriai nervino, kad visi personažai be jokios vaizduotės ar nors kiek sudėtingesnių emocijų. Na ir dar loginės skylės, kad kosminį laivą galima išmokti pilotuoti per 20 sekundžių. Pastebėjau, kad tiems, kuriems patiko Basterd’ai, nepatiko District’as – ir atvirkščiai. 7/10.
- The International (2009) – trileris su bankais. Šis filmas patraukė mano dėmesį dėl savo temos ir režisieriaus Tom Tykwer (“Lola rennt” 1998). Galima pasigėrėti įspūdingais kadrais iš visos Europos ir puikiais aktoriais – vien Naomi Watts ko verta. Pati istorija kiek per daug supainiota ir, deja, neatsakys į klausimą, kur dingo visi pinigai (nors tema tikrai pataikė į nūdienos aktualijas). Pirk prekę europietišką. 7/10.
- The Life Before Her Eyes (2007) – kada gi prasidės mūsų gyvenimai? Umos Thurman trūko Basterduose, o čia ji nuostabi kaip visada. Filmo siužetas tikrai stiprus ir netgi sakyčiau sukrečiantis. Nedažnai šiais laikais pasitaiko, kad nesugebėčiau atspėti atomazgos. Užduoda daugiau klausimų, negu pateikia atsakymų. 10/10.
- Gandhi (1982) – žymiausio visų laikų indo biografija. Kadangi draugai susiruošė pakeliauti po Indiją, tai susipažinome su šia šalimi iš anksto per filmus. Įdomu buvo pažvelgti į didžio žmogaus gyvenimą ir filosofiją, nors knyga matyt atskleistų žymiai daugiau. 8/10.
Taigi kur aš dingau? Sunku kartais ir pačiam į šį klausimą atsakyti 
Tarkime, kad tai buvo periodas, kai tiesiog norėjau pabūti vienas su savo mintimis. Galbūt pasijaučiau per daug atsivėręs ir eilinį kartą įskaudintas. Žmonių, kurie norėjo tik gero.
Yakudoshi – tiesiog taip japonai vadina blogus metus. Tuščias periodas (arba bent jau taip atrodo iš pirmo žvilgsnio), kuris tiesiog praėjo. Pamenu, kad ėjau į darbą, bendravau su kolegomis ir su draugais, sprendžiau sudėtingas problemas. Bet visa tai lyg pro miglą, be jausmų, be pėdsako. Jeigu ne tam tikri išoriniai veiksniai, būčiau rimtai pagalvojęs apie depresiją.
Ar jau sugrįžau iš ten kur buvau? Labai tikiuosi. Būti atsiskyrus nelabai malonu. Privalau eiti į priekį, kad ir kas benutiktų.
* * *
Šiandien vaikštinėjau paupiu ir mąsčiau – o kodėl man taip norisi pabėgti, kodėl kartais taip tragiškai nepasitikiu savimi ir niekaip nepavyksta pagauti tos laimės paukštės? Ir koks keistas tas jausmas – rodos viską galiu, bet kartu ir nieko negaliu. Štai žinau, kad galiu būti mylimas, bet niekaip negaliu priversti kito žmogaus mylėti. Žinau, kad savo jėgomis galiu susikrauti didžiulius turtus, tačiau nuolat kažkas sustabdo. Kodėl visa tai? Kodėl man darosi pavydu žvelgiant į kitų žmonių pasiekimus?
Matyt, kad taip kalba susikaupęs nusivylimas ir neišsipildę norai. Jų šukių pilna mano galva. Ir kaip man jas iš ten iškuopti?
Kuopimo būdu Kaip ir visada iki šiol…
Yra neatitikimas tarp to ką matau aš ir to, ką mato kiti žmonės. Viduje aš jaučiuosi nusivylęs, nemylimas, neįvertintas, nors vis dar tikiu ateitimi. Aplinkinių nuomone, aš neatskleidžiu savo minčių, turiu daug keistenybių, neišnaudoju savo galimybių. Turbūt nelabai rūpinuosi kitais žmonėmis, tačiau esu geras darbuotojas, kuris jaučia pareigą – todėl už tam tikras savybes esu vertinamas. Bet niekada nesu vertinamas kaip pilna asmenybė. Visa tai turi pasikeisti. Ir tai yra tas kuopimo būdas.
Šioks toks viešas akmenėlis į mūsų tautinių mobilių operatorių daržą. Mano kolega, šiandien bevartydamas telefono ryšio išklotinę, aptiko gana įdomų faktą, kad visi pokalbiai (tiek Lietuvoje, tiek tarptautiniai) yra apvalinami vienos minutės tikslumu. Anksčiau buvo įprasta praktika, kad mokama už pirmą minutę, o vėliau apvalinama kas 30 sekundžių (tarptautiniai skambučiai būdavo apmokestinami sekundžių tikslumu). Taigi, pasirodo, kad tyliai tyliai apvalinimo taisyklės buvo pakeistos pas visus operatorius, jų klientų nenaudai. Ir tai aišku padidino mobilaus ryšio sąskaitas kokiais 10%.
Mano komentarai būtų tokie:
- Kodėl kaip klientas aš nebuvau aiškiai informuotas apie esminį sutarties sąlygų pasikeitimą?
- Aš suprantu, kad gyventi reikia, bet gerbiamieji – tai yra pigus sukčiavimas, kai esu priverstas mokėti už nesuteiktas paslaugas!
- Tik nereikia sekti pasakų, kad tiksliau apmokestinti neleidžia techninės galimybės.
Man taip pat įdomu, kodėl mūsų įstatymų leidėjai iki šiol nesiima jokių veiksmų pažaboti operatorių godumo. Juk fiksuoto ryšio tiekėjams tikslumo apribojimai yra taikomi – jiems yra sudaromos prastesnės veiklos sąlygos.
Šis įrašas savotiška paguoda man, kad sunkiai sekasi surinkti žmonių komandą savaitgalį vyksiančiam renginiui. Taigi, jei dėl draugų pasyvumo nepavyks sudalyvauti, tai žinokite – shame on you 
O mano šio vakaro pompastika skirta nežinantiems sudominti ir paskatinti.
Taigi apie ką mes čia? Yra toks žaidimas Encounter…
Kaip jums patiktų praleisti savaitgalio naktį važinėjant, vaikštant arba laipiojant po savo miesto apylinkes ir netikėtas vieteles? Su grupele patikimų draugų, žinoma. O tuo metu dar tektų spręsti orientavimosi galvosūkius ir patirti linksmus nuotykius. Kad būtų dar smagiau, žaidime dalyvauja kelios komandos ir varžosi dėl prizinių vietų. Organizatoriai kruopščiai paruošia užduotis, patikrina vietas ir prižiūri saugumą. Visa tai nemokama pramoga
Iš vasaros sezono beliko katino ašaros, todėl šį savaitgalį bus jau turbūt vienas paskutinių komandinių renginių šiais metais. Daugiau informacijos puslapyje http://vilnius.en.cx/ (kauniečiai irgi turi savo puslapį http://kaunas.en.cx/). Tinklapio dizainas Made In Belorussia, tad per daug neišsigąskite.
Blogosferos kaimynė Siesta išsamiai aprašė savo gyvus įspūdžius iš rugpjūčio mėnesį vykusio žaidimo – ji taip pat sumotyvavo ir mane išbandyti jėgas. Tačiau situacija kol kas prasta, nes komandoje dar trūksta dviejų žmonių. Jeigu kas nors norėtų prisijungti, tai parašykite man laišką arba komentarą kuo greičiau ^^
Tikiuosi, kad jau šį sekmadienį pateiksiu išsamesnį dalyvavimo reportažą.
Užsip**au kariauti – taip maždaug trumpai galima apibūdinti šios jau praėjusios vasaros nuotaikas. Tai gal ir gerai, kad ji baigėsi. Buvo daug visokių nesėkmių ir sumaišties tiek asmeniniame, tiek profesiniame gyvenime. Tačiau viskas turi pradžią ir pabaigą. Blogi dalykai irgi. O kas nenužudo, tas daro mus stipresnius 
Tik kažkaip nepratęs viešai rašyti ir kalbėti apie dalykus, kurie mane neramina. Tai dėlto šią vasarą tinklaraštis ir buvo aprimęs. Matyt dar reikia išmokti patikėti kitiems žmonėms ne tik savo džiaugsmingus momentus, bet ir liūdnus. Vadinasi dar yra kur augti. O tai jau savaime gerai…
Aaa ir dar sveikinu save ir visus su tinklaraštininkų diena Spėju, kad nemažai skaitytojų yra išbandę savo jėgas šiame puikiame XXI amžiaus išradime.
Na pagaliau sąžinė privertė parašyti kiek daugiau nei du sakinius į twitterį (ir kaip toks mažas daiktas gali suvalgyti visą tinklaraštį?). Negaliu netgi tinkamai pasiteisinti vasaros atostogomis, nes tiesa pasakius šią vasarą matyt taip ir neatostogausiu. Taigi tenka pripažinti seną gerą ir laiko patikrintą tinginiavimo faktą
Šį savaitgalį teko pavartyti apdulkėjusios asmeninės istorijos puslapius ir sugrįžti į mokyklą. Tą pačią J. Balčikonio gimnaziją, kuri sėkmingai stovi jau daugiau nei 200 metų ir visai teisėtai vadinasi pirmaja pasaulyje lietuviška gimnazija. Mano nesimatymo skaičius kuklesnis – tik 10 metų, bet vis tiek gąsdina. Juk tas pats laikotarpis mokyklos suole tesėsi vos ne amžinybę. Tad skubėkim gyventi…
Anuomet savo klasės nemėgau ir visiškai neturėjau ten draugų. Tai buvo laikotarpis, kai niekas manęs nesuprato ir laikė vos ne kasdienine pareiga pašaipiai apie tai priminti. O aš dar nedrįsdavau atsikirsti. Matyt, kad su savo klasiokais jau niekuomet neužmegsiu tokio ryšio, kaip su vėliau sutiktais žmonėmis. Tačiau man visada susižavėjimą kėlė pati gimnazija ir jos mokytojai. Masyvios durys, aukštos lubos, XIXa. dekoracijos, žymių mokinių vardai ir portretai per ilgą 200 metų istoriją – visa tai įkvėpdavo ir jausdavausi ypatingos bendruomenės dalimi. 10-oje klasėje netgi mokėmės lotynų kalbos, kuri kažkaip labai derėjo Visada kai einu pro gimnaziją, jaučiu ramią ir turtingą tos vietos aurą. Tikiuosi, kad ji gyvuos dar ilgai.
Mataruodavau kojomis atsisėdęs ant aukštų jos palangių ir svajodavau apie tai koks bus gyvenimas ateityje. Paskubomis darydavau namų darbus, nedrąsiai dairiausi į humanitarinės klasės merginas. Juk ten buvo ir pirmoji meilė, kuriai, kaip ir man, buvo penkiolika. Tačiau praėjo dar 7 metai, kol jai apie tai pasakiau.
Dabar nuoskaudos pamirštos. Vieni kitiems sakome, kad visai nepasikeitėme, tačiau iš tikrųjų vis labiau pastebime laiko ženklus veiduose. Dar skaičiuojame kiek pinigų uždirbame, kas kiek vaikų susilaukė, kas vedė, kas išsiskyrė… Ar neatsiliekame gyvenimo lenktynėse… Buvusius skandalus, kurie baigdavosi direktoriaus kabinete, prisimename kaip smagius anekdotus prie alaus bokalo. Ir galvojame – o kokia viso to prasmė? Ar jau prasidėjo mūsų gyvenimas, apie kurį anuomet taip svajojome?
Ilgas ilgas pasivaikščiojimas gamtoje kai leidžiasi vidurvasario saulė… Ir kaip aš galėjau užmiršti tokius dalykus? Kūnas jau buvo priverstas sukelti galvos skausmą, kad atitrauktų mane nuo mirgančių ekranų ir nesibaigiančio informacijos srauto.
Brendu per šlapią žolę, prikimštą svirplių ir lyg bundu iš kažkokio tolimo sapno. Problemos staiga susigūžta netikėtai užkluptos, tvarkingai susidėlioja į lentynėles ir dar užsidega lemputė. O juk vos prieš porą valandų jos buvo mane įtikinusios, kad esu viso labo nereikšminga dalelė didžiuliame mechanizme. Pajuntu, kad esu dalelė gamtos, o ne kompiuterių – ir nevalia to pamiršti.
Kada nors, kai baigsis krizės ir surasiu savo gyvenimo meilę, gyvensiu sau namuke prie miško ir kas vakarą eisiu pasivaikščioti.
Vasarą nesu labai operatyvus, nes apie praeito šeštadienio renginį susiruošiau parašyti tik dabar. Šiais metais bandau susipažinti kuo gyvena tinklaraštininkų bendruomenė. Login’as truputi nuvylė, tad optimistiškai užsiregistravau į blogout tikėdamasis, kad ten bus linksmiau. Ir neapsirikau
Šeštadienį teko keltis anksti, kad pagaučiau pirmąjį autobusą į Palangą. Laukiu nesulaukiu kada gi pagaliau išras teleporterius tokiems atvejams. Prisistačius į vietą buvo daug visko – ir dovanų ir naujų veidų. Ir netgi visai įdomių pranešimų. Džiugas (www.nezinau.lt) papasakojo apie iniciatyvą sukurti socialinio tinklo turinio portalą, kuris galėtų konkuruoti su tradicinėmis žiniasklaidos priemonėmis. Maždaug Delfis sudarytas iš tinklaraščių medžiagos – tik 10 kartų geriau. Turiu pasakyti, kad ta idėja man labai patiko ir galėčiau netgi paskirti savo laiko jai vystyti.
Domantas (www.eziukasvilniuje.lt) papasakojo apie galimybes tinklaraščių autoriams skatinti labdaringą veiklą Lietuvoje. Juk mes galime tiesiog įsidėti nuorodas į paramos puslapius arba aprašyti projektus, kuriems reikia dėmesio. Plačiajai visuomenei tai būtų labai įdomu – žmonės kurie nori paaukoti dažnai nežino nei kaip tai padaryti, nei kam tos paramos reikia labiausiai. Pats pasižadėjau sau parašyti bent vieną ar du įrašus šia tema iki metų pabaigos.
Abu pranešimus rasite čia. Daugiau informacijos ir kitų dalyvių atsiliepimai patalpinti čia.
Vėliau buvo atsipalaidavimo dalis su konkursais, dar daugiau dovanų (pagarba organizatoriams, kad tiek jų sugebėjo iškaulyti iš rėmėjų šiais laikais), braškėmis, alumi ir pasisėdėjimu prie jūros. Šiek tiek nuotraukų iš ten:
 |  |  |  |  |
 |  |  |  |  |
Pabaigai pora žodžių apie Palangą, kurią pamačiau pirmą kartą po trijų metų pertraukos. Atrodo, kad reikalai kiek pagerėjo: kavinėse jau visai padoriai aptarnavo ir nebegrojo lietuviškų šlagerių ar “Русское Радио”. Žmonių per ilgąjį savaitgalį buvo daug, bet neperkrauta – pastebėjau nemažai užsieniečių iš kitų Europos valstybių. Viešbučiai vis dar plėšia nesveikas kainas, o kambarys nakčiai pas bobutę 50Lt. Jūra, deja, kaip visada šalta
