Taigi viskas prasidėjo prieš kokias tris savaites, kai atsitiktinai sužinojau apie iniciatyvą ir užregistravau savo idėją – sukurti paprastą ir intuityvią asmeninių finansų valdymo sistemą internete. Pirminę atranką praėjo 30 dalyvių, iš kurių vienas buvau ir aš. Toliau teko sukurti 1 minutės ilgio pristatymą publikai – tikrai nėra lengva tai padaryti kai apie tai galėtum pasakoti valandas

Dar toliau pavyko praeitį antrinę atranką (į ją pateko 12 idėjų) ir susirinkau šaunią komandą, kurioje buvo ir blogosferos kaimynas Pukomuko. Ir užvirė darbas… Verslo planai, programavimas, konsultacijos su ekspertais, bendravimas su smalsuoliais. Pagal programą tam buvo skirta maždaug 16 valandų, bet kai kurie entuziastai paskyrė gerokai daugiau – ištvermingiausi sėdėjo iki sekmadienio 5-os ryto.

Kaip komandos kapitonui teko atlaikyti gana didelį žmonių srautą – nuolat atsakinėti, kalbėti ir netgi dalinti interviu. Ekspertai žėrė daug patarimų ir stengėsi būti kuo naudingesni, tik daugumai dalyvių buvo sunku jų žinias efektyviai panaudoti, nes buvo tam nepasiruošę.  Ypač noriu padėkoti Rokui ir Viktorijai už patarimus naudotojo sąsajai (user experience).

Nors man patinka ir ši R. Heinlein mintis “Always listen to experts. They’ll tell you what can’t be done and why. Then do it.” (Visada išklausyk ekspertų. Jie papasakos ko negalima daryti ir kodėl. Tada padaryk tai.) Taigi visada reikia turėti savo nuomonę

Visos šios veiklos rezultatas buvo pateiktas sekmadienio vakare – mums pavyko sukurti sistemos prototipą, bet iki jos viešo paleidimo dar reikia padirbėti. Mat įgyvendinimo uždavinys pasirodė sudėtingesnis negu įsivaizdavau iš pradžių. Daugiausia laiko pareikalavo verslo modelio išgryninimas, o techniniai dalykai kol kas buvo mažiau svarbūs. Prizų nelaimėjome, bet pavyko pritraukti investuotojų dėmesio ir tikiuosi, kad darbas bus sėkmingai tęsiamas. Tik dar negaliu pažadėti kada pristatysime visuomenei plačiau.

Mano patarimai norintiems dalyvauti šiame renginyje ateityje (ar apskritai galvojantiems pradėti savo verslą): gerai pasiruoškite iš anksto, kokią naudą teiks jūsų produktas ar paslauga, kaip jį parduosite ir sudominsite publiką. Kad beliktų tik suprogramuoti ir parodyti rezultatą. Ir svarbiausia, nebijokite dalyvauti! Net jei niekada to nedarėte anksčiau ar nesijaučiate tvirtai su savo idėja – kiti žmonės jums padės.

Vienas iš labiausiai pavykusių Startup Weekend Vilniuje rezultatų – mikro-skolų valdymo portalas trackdebt.com, kuriam vadovauja mano kolega Adomas. Jis netgi sugebėjo laimėti vieną iš prizų, biurą Saulėtekio slėnyje:) O štai čia Kopenhagoje vykusio to paties renginio laimėtojas memolane.com. Gali būti, kad ateityje vietoj fotoalbumų vartysime štai tokį servisą.

Pabaigoje noriu dar kartą padėkoti savo komandos nariams už pasitikėjimą ir kantrybę: Titui, Tadui, Juozui, Povilui ir Dianai. Ačiū jums ir tikiuosi bendradarbiauti ateityje.

Bet pradėsiu iš pradžių – šiandien prasideda pirmą kartą Lietuvoje rengiamas Startup Weekend renginys. Jo metu dalyviai viešai skelbia savo idėjas, suranda komandą ir iki sekmadienio vakaro pagamina veikiantį produktą. Šį procesą stebi ir padeda konsultantai, teisininkai, pardavėjai ir, svarbiausia, potencialūs investuotojai. Taigi per vieną vienintelį savaitgalį gali gimti naujas sėkmingas verslas.

Aš pasiūlysiu asmeninių finansų apskaitos internetinį portalą, kuriuo naudotis žymiai paprasčiau ir lengviau nei iki šiol mano bandytais. Jis taip pat padės prasmingiau išleisti pinigus. Svarbūs momentai: integracija su lietuviškais ebankais ir  mobili versija išmaniesiems telefonams. Kodinis šio projekto pavadinimas “Lazy accounting” Daugiau papasakosiu kai jau bus gyva portalo versija.

Tarnybų paslaugų kokybę vertinau pagal šiuos kriterijus:

• Bazinės funkcijos (sąskaitos, pajamų ir išlaidų sekimas, ataskaitos)
• Biudžeto sudarymas
• Išvaizda ir patogumas naudoti
• Mobilus portalas
• Duomenų importavimas iš ebanko (kaip tai atlikti su lietuviškais ebankais žr. straipsnį čia)
• Pasikartojantys mokėjimai (pvz. sąskaitoms, kurias apmokate kiekvieną mėnesį)
• Priminimai apie sąskaitas

O čia pristatau pačias tarnybas:

1. Buxfer – turi geriausią funkcionalumą ir patogumą naudotis iš visų mano peržiūrėtų. Vienintelis trūkumas, kad nemokama versija yra apribota 5-iomis biudžeto kategorijomis ir 5-iais priminimais apie periodines sąskaitas. Jei labai norite daugiau, teks susimokėti 2,79$ per mėnesį. Pats kol kas sutelpu į nemokamas paslaugas ir rekomenduoju šią tarnybą kitiems.
2. Moneytrackin – garbinga antroji vieta mano sąraše. Jos patrauklumą sumažino tai, kad priminimus galima įjungti arba išjungti tik visiems periodiniams mokėjimams, o ne kiekvienam individualiai. Visos paslaugos nemokamos, todėl akis badys reklaminiai skydeliai. Taip pat kažkodėl nebeveikia mobili šio portalo versija.
3. Wesabe – dar viena patraukli nemokama alternatyva. Jos didžiausias trūkumas, kad nėra galimybės nurodyti pasikartojančių mokėjimų ir priminimų.
4. Money Strands – gana vidutiniškas sprendimas. Trūkumai: kažkodėl nesuveikė duomenų importavimas iš ebanko, neveikia mobili versija, nėra mokėjimų į priekį ir priminimų.
5. Mint – plačiai išreklamuota tarnyba, tačiau lietuviams visiškai bevertė, nes veikia tik jei turi banko sąskaitą JAV.

Tarnybų išsamesnis funkcijų palyginimas

Veidrodėli, veidrodėli pasakyk – kada gi baigsis krizė? Šiame įraše pabandysiu pateikti savo požiūrį. Bet pirmiausia…

ŠIS STRAIPSNIS NĖRA RAGINIMAS PIRKTI AR PARDUOTI. AUTORIUS NEATSAKO UŽ BET KOKIUS JŪSŲ PATIRTUS MATERIALINIUS NUOSTOLIUS, MORALINĘ ŽALĄ AR PRARASTĄ SIELĄ JEI VADOVAUSITĖS ČIA IŠDĖSTYTOMIS ĮŽVALGOMIS.

Ar perskaitėte? Puiku, dabar atidžiai perskaitykite viršuje esančią pastraipą dar kartą. Trumpai tariant, sprendimus priiminėkite savo galva.

Mano prognozės, kad ir kaip besistengčiau, niekada nebus visiškai tikslios. Netgi labiausiai tikėtinam scenarijui nesuteikčiau daugiau nei 20% išsipildymo tikimybės, nes:

• Pati ekonomika nėra tikslus mokslas – jos šaknys yra žmogaus psichologijoje, kuri yra iracionali.
• Yra viena kitai prieštaraujančių teorijų, todėl tuos pačius duomenis skirtingi žmonės interpretuoja kitaip.
• Reikia išanalizuoti ir susieti labai didelį kiekį informacijos (kiekvieną dieną pasirodo šimtai straipsnių, apžvalgų ir statistinių duomenų).
• Ateitis yra nedeterminuota – nauji įvykiai ir atrasti dėsniai gali sujaukti bet kokias prognozes.

Taigi padarykite sau paslaugą ir netikėkite “ekspertais”, kurie neabejoja savo teisumu ar netgi nustato tikslias datas krizės pabaigai – jų prognozės pačios pavojingiausios jūsų kapitalui.

Aš pritariu nuomonei, kad krizė gimė ir baigsis JAV, todėl savo prognozėse daugiausia dėmesio skirsiu būtent šiai šaliai. Vis dėlto problemos esmė glūdi ne pačiuose amerikiečiuose ir jų keistuose įpročiuose, o anglosaksiškame finansų sistemos modelyje, kuris šiuo metu naudojamas visame pasaulyje. JAV tik labiausiai atspindi šios sistemos būseną, todėl geriausiai tinka analizei. Tai nereiškia, kad vos tik reikalai pasitaisys ten, automatiškai saulė nušvis ir pas mus.

Trumpa krizės istorija iki šiol

2007

Neoficiali krizės pradžia 2007 metų vasario 27 diena – būtent tada buvo užfiksuotas pirmasis didelis kritimas visose pasaulio rinkose ir paminėtas žodelis “subprime”. Tai buvo rimtas pavojaus varpas, apie kurį nemažai analitikų kalbėjo iš anksto – pvz. mano sekamas Contrarian Chronicles arba spekuliantai.lt. Tie, kurie sėkmingai šį signalą identifikavo, turėjo dar pusę metų laiko saugiai pasitraukti, kol indeksai atliko paskutinį savo aukštumų šturmą (DJIA 14000). Tuo metu buvo didžiausias visuomenės nuomonių susiskaldymas, nes dalis žmonių susirūpino dėl prastėjančių fundamentinių rodiklių ir viena po kitos bankrutuojančių finansų įmonių (dirbusių subprime srityje), o kita dalis tą pačią informaciją visiškai ignoravo. Kol pagaliau spalio mėnesį (tradiciškai visos rimtos finansų krizės prasideda rudenį) rinkos ėmė užtikrintai kristi žemyn. Į žaidimą įsijungė FED, kuris ėmė mažinti palūkanų normą, ir vyriausybė, kuri ėmė gelbėti vieną po kitos bankrutuojančias NT ir kreditų bendroves.

2008

Šie metai prasidėjo smarkiu kritimu ir kovo mėnesį buvo pasiektas lokalus dugnas, kai krito didelė auka – Bear Sterns. Ironiška, kad daug ekspertų šį įvykį paskelbė krizės “lūžio tašku”, po kurio belieka laukti kilimo. DJIA tada buvo dar ties 12000 riba, jų patarimo paklausę žmones vėliau prarado milžiniškas sumas. Kaip matome, atokvėpis tebuvo laikinas ir rudenį kritimas tęsėsi. JAV ir kitų šalių vyriausybės buvo priverstos vis labiau kištis į ekonominius procesus: nacionalizuotos Freddie ir Fannie, sukurtas 700 mlrd. dolerių paramos paketas įstrigusioms finansinėms institucijoms, nuolatos dalinamos lėšos likvidumui palaikyti, finansiniai paketai gyventojams. FED palūkanų norma buvo sumažinta iki mažiausios įmanomos 0,25% ribos. 2008 III ketv. pagaliau buvo paskelbtas ir neigiamas JAV BVP prieaugis, nuo kurio oficialiai prasidėjo dabartinė recesija. Daug ekspertų vėlgi prognozavo rinkų atsigavimą po naujojo prezidento išrinkimo, tačiau DJIA metus baigė trijų nulių zonoje – 8776. Tai buvo vieni blogiausių metų rinkų istorijoje.

2009

Dabartiniai metai pratęsė didelius kasdieninius rinkų svyravimus, kurie nuo krizės pradžios jau yra praminti “amerikietiškais kalneliais”. Kovo mėnesį, panašiai kaip ir 2008-aisiais, buvo pasiektas lokalus dugnas 6600 zonoje – šį kartą jis buvo siejamas su naujojo prezidento įtaka. Dabar esame apie 30% pakilę virš žemiausio taško vos per tris mėnesius ir dauguma ekspertų vėl prabilo apie “blogiausią praeityje”. Taigi ar tikrai jau atsigauname?

Čia dar nepapasakojau valiutų, naftos, aukso, NT ir kitų investicijų viražų per šį laikotarpį – akivaizdu, kad jie irgi susiję su krize. Kitų šalių patirtis yra daugiau ar mažiau panaši į čia nupasakotą.

(tęsinys kitame puslapyje)

Mitas #5: Finansų analitikais ir patarėjais galima pasitikėti.

Tai mano mėgstamas mitas, kurio klaidingumu jau turbūt ne vienas investuotojas spėjo įsitikinti krizės akivaizdoje. Netgi ir rinkos kilimo metu finansų analitikai nežiba savo prognozių tikslumu – mažiau nei 50% fondų valdytojų pavyksta gauti grąžą, kuri būtų didesnė už indeksą ilgu laikotarpiu. O kai ateina nuosmukio laikotarpis, tie patarėjai iš vis atrodo kaip iš medžio iškritę. Kodėl taip yra?

Yra keletas esminių priežasčių, kodėl ekonomistai taip netikusiai išpranašauja krizes:

Pirma, masinėse informacijos priemonėse skelbiamos analizės yra apmokamos iš kažkieno kišenės ir yra neišvengiamai šališkos. Dauguma fondų remiasi vertės kilimo (buliška) strategija, todėl jiems yra naudinga, kad analitikai nekalbėtų apie galimą smukimą viešai. Juk klientai tada gali sugalvoti atsiimti pinigus. Kitaip sakant, tikslas yra nekelti bangų lygioje vietoje. O jei laikas nuo laiko pasitaiko straipsniukas apie neigiamas perspektyvas, tai labai tikėtina, kad jį finansavo negausi short-selling fondų bendruomenė. Ne išimtis ir mūsų Nausėda, kuris apie krizę prabilo tik tada, kai jo bankui tai tapo naudinga.

Antra, analitikai dirbantys fondų viduje dažniausiai yra premijuojami už long (kylančias) pozicijas, todėl jie išskirtinai sukoncentruoja savo dėmesį į augimo potencialą turinčias bendroves. Jiems nėra laiko ir noro ieškoti krizės ženklų, kol netampa per vėlu. Žymusis Lehman Brothers turėjo tūkstančius gabių analitikų, kurie taip ir nesugebėjo laiku numatyti banko žlugimo – nes matyt buvo užsiėmę kažkuo kitu.

Galima pateikti gana daug nevykusių prognozių pavyzdžių dabartinei krizei. Įdomūs bandymai buvo nuspėti krizės dydį. 2007-ųjų pavasarį, kai pasirodė pirmieji nesklandumų ženklai, niekas nežinojo galimo jų dydžio. Vasarą pasirodė nedrąsūs skaičiai, kad maksimalūs nuostoliai gali siekti 100 mlrd. USD. Rudenį suma paaugo iki 400 mlrd. 2008-aisiais nuostolių skaitliukas pašėlusiai sukosi ir pasiekė 1,5 trln. O suskaičiavus visas išlaidas, kurių prireikė finansų sistemos stabilizacijai, gelbėjimo planams, paramos programoms ir t.t. gavosi įspūdinga 7 trln. suma. Čia dar netgi neįtraukti trilijonai išlaidų, kuriuos ketina pasitelkti naujoji Obamos vyriausybė. Ir tai tik Amerika.

Be abejonės visą krizės laikotarpį kas savaitę pasirodydavo krūvos straipsnių, kad blogiausia jau praeityje ir panikuoti jau vėlu. Ypač šioje srityje pasižymėjo įtakingas NY Times apžvalgininkas Ben Stein, po kurio serijos tragiškai nuo realybės nutolusių straipsnių (čia, čia ir čia), interneto skaitytojai pradėjo organizuoti boikotą.

Taigi mano patarimas: kol krizė nesibaigs, geriau netikėkite jokiomis analitikų prognozėmis. Ypač tokiomis saldžiomis, kaip ši.

Mitas #6: Ekonomikos stimuliavimas yra geriausia išeitis iš krizės.

Taip sako šiuo metu vyraujančios ekonomikos teorijos šalininkai (vadinamieji keinsistai). Tačiau jų teorija nėra vienintelė – ir kai kurie oponentai teigia, kad stimuliavimas tik užtęs krizę, kadangi neleis rinkai susireguliuoti pačiai.

Priedo keinsistai yra linkę nutylėti, kad kai kuriais atvejais jų siūlymai neveikia. Ryškiausias pavyzdys yra šių dienų Japonija. Per paskutinį XX a. dešimtmetį ši šalis išleido maždaug pusę savo metinio BVP tiesioginiam ekonomikos stimuliavimui po 1990-ųjų krizės. JAV ekvivalentas būtų po 700mlrd. USD kasmet – dešimt metų iš eilės. Per tą laiką japonų pasiektas rezultatas buvo tik rekordiškai išaugusi valstybės skola (šiuo metu apie 175% BVP, kai amerikiečiai dar sutelpa į kuklius 75%) ir daugybė beprasmių išlaidų. Vienas iš pavyzdžių – pakrančių betonavimo manija. Praėjus 20-čiai metų, šioje šalyje nekilnojamo turto ir akcijų kainos vis dar yra smukusios apie 80%.

Papildomai verta pažymėti, kada tokiai šaliai kaip Lietuva, ekonominio stimuliavimo strategija netinka dėl kitų priežasčių. Kirkilas & Co ragindami tai daryti dabartinę vyriausybę užmiršta, kad tam reikia pinigų. Labai daug pinigų. O pinigus galima imti iš rezervinio fondo (tą daro Rusija, Kinija, Vokietija ir … Estija) arba skolintis (tą daro JAV, UK, Prancūzija ir dar krūva šalių).

Lietuva rezervų neturi (ačiū socdemams), vadinasi lieka tik skolinimasis. Čia pradeda žaisti kredito reitingai (pagal šalies reitingą bankai sprendžia skolinti jai ar ne). JAV turi AAA reitingą, todėl jai skolina visi ir be jokių klausimų. Lietuva turi reitingą BBB, kas yra ganėtinai prastai, todėl jai skolintis tenka labai sunkiai ir brangiai. Vadinasi stimuliavimas mūsų valstybei ir panašioje situacijoje atsidūrusioms kaimynėms yra didelė prabanga, už kurią gali tekti susimokėti valiutos devalvacija ar net nacionaliniu default’u.

Mitas #7: Krizė geras metas investuoti

Šio mito išsklaidymui užtenka pažiūrėti į apklausos rezultatus spekuliantai.lt puslapyje. Mažiau nei 10% spekuliantų per 2008-uosius metus sugebėjo uždirbti pelno. Šio straipsnio autorius irgi priklauso daugumai. Tai kodėl ši klaidinga nuostata tokia paplitusi?

Pirmiausia aišku šio mito platinimu užsiima fondai. Jau minėjau, kad dauguma analitikų stengiasi rašyti taip, kad pritraukti žmones investuoti, net jei tam sąlygos iš tiesų yra nepalankios. Tad spaudoje, internete pilna straipsnių iš serijos “blogiausia jau praeityje, skubėkite pirkti, nes neliks”.

Dar viena priežastis yra “dugnų gaudytojų” mentalitetas. Taip vadinamas reiškinys, kai žmonės subjektyviais metodais bando atspėti žemiausią investicijos kainą. Deja statistika rodo, kad daugiau nei 80% tokių spėjimų būna neteisingi.

Paimkime keletą realių pavyzdžių apie netolimoje praeityje buvusias krizes, kad galutinai išsklaidyti šį mitą. Grafikuose pažymėjau kelią nuo krizės pradžios iki jos pabaigos (raudona spalva) ir kada gi iš tiesų buvo palankiausias metas investuoti (žalia). Tarpas tarp šių dviejų juostų yra rizikingas, nes tuo metu dar nebūna aišku ar nuosmukis jau baigėsi.

Kaip matome pirkimus (tiek ilgalaikius, tiek trumpalaikius) geriau vykdyti krizei jau pasibaigus.

Krizė, krizės, krizei, krizę, krize, krizėje… Oi kiek mes jau prisiklausėm šio mielo žodelio pastaruoju metu. Atrodo, tiek daug jau diskutuota, kad nieko naujo nebepasakysi. Vis dėl to kai kurie dalykai yra nutylimi arba klaidingai interpretuojami iki šiol – tad šis rašinys apie ekonomikos mitus. Arba kokias mąstymo klaidas žmonės daro krizių metu.

Mitas #1: Nėra jokios krizės

Žr. straipsnį čia. Amerikos atvejui žr. čia.

Mitas #2: Krizę sukelia pesimistai.

Arba pasak “optimistų”, krizė yra tik mūsų galvose. Tai aišku perša loginę išvadą, kad jei visi susitarę imtume galvoti pozityviau, ji <baisioji krizė> išnyktų savaime.

Šis teiginys turi išties gerą pagrindimą, tačiau nepakankamą. Sukryžminus ekonomiką ir psichologiją yra gaunamas įdomus hibridas – lūkesčių ekonomika. Kai žmonės yra nusiteikę pozityviai, tiki ateitimi, tai jie labiau stengiasi, labiau linkę rizikuoti ir išlaidauti. O kai daugiau perka, verslas daugiau uždirba, valstybė surenka daugiau mokesčių. Gaunasi teigiamas ratas, kuris pats save skatina. Ir atvirkščiai: kai žmonės mato niūrią ateities perspektyvą, jie linkę mažiau investuoti ir išlaidauti. Tai automatiškai mažina įmonių gaunamus pelnus, jos mažina darbuotojų skaičių, šie netekę darbo dar mažiau išleidžia ir t.t. Vėlgi gaunasi uždaras ratas, tik į kitą pusę.

Klausimas išlieka – kodėl iki šiol teigiamai savo perspektyvas vertinę žmonės staiga pakeičia savo nuomones? Kodėl jie pradeda įsikalbinėti sau krizę?

Ekonomikos teorija negali tiksliai sutarti, kas vis dėlto tai sukelia. Yra daug paaiškinimų: netinkama fiskalinė politika, perprodukcija, išorės veiksniai (karas, resursų trūkumas). Tačiau tikrai ne pavieniai pesimistai. Jų visada yra visuomenėje – netgi kai ekonomika išgyvena stiprų pakilimą.

Žvelgiant iš gyvenimiškos perspektyvos, tai nutinka dėl visai paprastų dalykų: verslui bankas nebeduoda paskolų, pardavimai ir pelno marža mažėja, valstybė kelia mokesčius. Darbuotojams – atlyginimai nebedidėja, produktų ir paslaugų kainos auga, šienauja bedarbystė. Esant tokiems veiksniams sunku išlikti optimistišku, todėl dauguma žmonių iš naujo įvertina savo ateities perspektyvas, kurios dabar jau nėra labai teigiamos.

O jei vis dar abejojate dėl etatinių pesimistų – pagalvokite kokį svorį klestinčioje ekonomikoje jie iš tiesų sudaro? Beveik nulinį. Nes jie juk pesimistai: jie nespėja, bijo pasinaudoti atsiradusiomis galimybėmis. Tai kaip jie sugebėtų nuversti nuo bėgių visą ekonomikos traukinį?

Jei šis mitas būtų tiesa, tai kasdienė optimistų ir pesimistų dvikova atrodytų maždaug taip:

Mitas #3: Krizės metu pinigai niekur nedingsta

o tik pereina iš vienos kišenės į kitą. Tai savo ruožtu duoda pagrindą klaidingam įsitikinimui, kad vos tik krizė baigsis, visi “išsitrauks pinigus iš kojinės” ir masiškai pirks atpigusį turtą.

Šis mitas kyla dėl to, kad dauguma žmonių nežino kaip veikia šiuolaikinė kreditavimo sistema. Jie labai nustemba išgirdę, kad bankai visame pasaulyje gali išduoti DAUGIAU paskolų negu jie turi surinkę indėlių ir nuosavo turto.

Kaip galima gaminti pinigus iš oro?
Maždaug taip: rezervinė bankinė sistema leidžia privatiems bankams tiesiog įrašyti į kliento sąskaitą išduoto kredito sumą, nenurašant jos iš jokios kitos sąskaitos. Bankas už tai privalo centriniame banke turėti pasidėjęs nejudinamą rezervą, kuris yra mažesnis už išduotus kreditus tam tikru oficialiai nustatytu santykiu (šiuo metu Lietuvoje kiekvienam banko paskolintam litui, jis privalo turėti 4ct rezervų).

Taigi finansų institucija, suteikdama žmogui kreditą, “sukuria” naujus pinigus, o paskolos gavėjas atsiradusį perteklių vėliau “sunaikina” mokėdamas įmokas. Kadangi rinkoje daugybė žmonių vienu metu ir kuria naujas paskolas, ir gražina egzistuojančias, tai susidaro pusiausvyra. Detaliau apie šią sistemą galite sužinoti wikipedijoje arba pažiūrėję šį filmuką.

Ši schema turi labai svarbią pasekmę: jeigu nutinka taip, kad paskolų pusiausvyra sutrinka ir žmonės pradeda atidavinėti daugiau paskolų, negu imti naujų, tai apyvartoje esantis pinigų kiekis pradeda MAŽĖTI. Ir tie pinigai dingsta negrįžtamai. Ekonomikai tai reikštų defliaciją, BVP mažėjimą ir dar krūvą kitų blogybių. Būtent dėl to visas pasaulis šiuo metu yra susirūpinęs ir bando dirbtinai skatinti kreditų teikimą (mažinant palūkanų normas netgi iki 0%). Ir jei jiems nepavyks, tai pasibaigus krizei nebus jokio investicijų kainų ralio (nes tiesiog nebus pinigų jam finansuoti).

Papildomai – tokios šalys kaip Lietuva sunkmečiu dar kenčia nuo užsienio prekybos deficito. Paprastai tariant, kai mes perkame importuotas prekes, pinigai palieka mūsų šalį. Dėl šios priežasties žemiau esantis LT pinigų kiekio grafikas jau yra įžengęs į neigiamą teritoriją (vadinasi pinigų apyvartoje mažėja), nors išduotų kreditų kreivė, dar laikosi pliusinėje teritorijoje.

(kai šio grafiko linija pasieks 0%, “sukurtų” pinigų kiekis apyvartoje pradės mažėti)

Mitas #4: Ekonomika vyksta ciklais

todėl sunkumai yra laikini ir greitai “natūraliai” dings.

Klasikinis apibrėžimas sako, kad ekonomikos ciklas yra laikotarpis susidedantis iš ekonominio augimo ir po to sekančio nuosmukio. Vienam tokiam ratui pasibaigus, automatiškai prasideda kitas. Tai kaip lietaus ciklas gamtoje: iš pradžių susikaupia debesys, tada lyja, o galų gale vėl ateina giedra. Po to vėl iš naujo.

Vienok reikia atkreipti dėmesį, kad šis apibrėžimas nieko nepasako kiek laiko trunka ir kokiu dažnumu vyksta tos ciklo dalys. Dėl šios priežasties ekonomistai siūlo atsisakyti klaidinančios “ciklo” sąvokos ir verčiau vadinti šį reiškinį “svyravimais”. Juk ir meteorologijoje lietaus pasirodymą būtų keista vadinti ciklais, kai jie visai nėra cikliški laiko prasme.

Istorija rodo, kad labai sunku prognozuoti kokio ilgio bus ciklas ir jo sudėtinės dalys. Yra buvę atvejų, kai jis tęsėsi 30 metų, o kartais vos 3-4 metus. Nuosmukio fazė gali užtrukti pusmetį, tačiau gali tęstis ir 10 metų. Gyvas pavyzdys yra šių dienų Japonija, kurioje nuosmukis prasidėjo 1990 ir tęsėsi iki 2003. Tada keletą metų džiaugėsi nauju kilimu, o 2007-ais vėl prasidėjo kritimas.

Štai taip atrodo JAV ciklų žemėlapis – kaip matome nėra jokių aiškių dėsningumų kada įvyks nuosmukis ir kiek laiko jis tęsis.

(šaltinis)
Taigi dabartinis nuosmukis kadanors baigsis, bet tai nebūtinai įvyks “greitai”.

Kitoje dalyje:
Mitas #5: Finansų analitikais ir patarėjais galima pasitikėti.
Mitas #6: Ekonomikos stimuliavimas yra geriausia išeitis iš krizės.
Mitas #7: Krizė geras metas investuoti

Tai kaip ten yra su ta ekonomine krize Lietuvoje – gal tai viso labo žiniasklaidos sukelta isterija? Tokia mintis gali kilti, kai apsidairome aplinkui: parduotuvės pilnos žmonių, prekių netrūksta, bankomatai vis dar išduoda pinigus. Vienas kitas pažįstamas pasiguodžia dėl pasunkėjusio gyvenimo, bet mums juk tai įprasta (guostis kai iš tiesų nėra jau taip blogai). Pažvelgus į lietuviškų tinklaraščių įrašus susidaro įspūdis, kad netgi tampa madinga neigti krizę… Tad kaip yra iš tiesų?

Debesims išsklaidyti pirmiausia išsiaiškinkime, ką apskritai reiškia šis terminas. Tarptautinių žodžių žodynas pateikia tokį aiškinimą ekonomikai: gamybos ciklo fazė, einanti po pakilimo; ekonomikos sutrikimas, smukimas. Internetas patikslina: šalis, kuri kenčia nuo krizės, dažniausiai patiria BVP kritimą, likvidumo problemas, staigią kainų infliaciją arba defliaciją.

Mes gyvename rinkos ekonomikoje, o jos pagrindas yra verslūs žmonės. Jie generuoja idėjas, kuria įmones, teikia paslaugas tikėdamiesi gauti pelno. Jeigu jiems kažkas nutiks, tai negandos pasklis lyg ratilai vandens paviršiuje – bus atleidžiami darbuotojai, akcininkai nebegaus dividendų, valstybė nebesurinks mokesčių ir t.t. Iš čia galima alternatyviai apibrėžti rinkos ekonomikos krizę: tai reiškinys, kurio metu drastiškai ir netikėtai smunka verslo gaunamas pelnas. Istorija rodo, kad pirmiausia kenčia investicinių priemonių gamyba (įrengimai, pastatai), o galiausiai mažmeninė prekyba ir paslaugos fiziniams asmenims. Apie tai, kas sukelia šį kritimą, ir, kaip jį reikėtų “gydyti”, skirtingos ekonomikos teorijos turi savas versijas.

Taigi krizė yra labiau susijusi su makroekonominiais rodikliais, negu su konkrečių žmonių patiriamais sunkumais. Ir man pasidarė įdomu objektyviai išmatuoti, kiek giliai mes iš tiesų esame įklimpę. Reikėtų kokio nors “kriziamometro”. Šiam uždaviniui aš nusprendžiau paanalizuoti svarbiausių makroekonominių duomenų statistinius duomenis ir suteikti jiems indikatorius: krizės nėra (žalia), krizė netoli (geltona), krizė čia (raudona). Susumavus taškus bus galima pagrįstai nuspręsti ji yra ar nėra

Nagrinėsiu šiuos svarbiausius “krizinius” rodiklius: BVP, infliacija, pinigų masė, įmonių pelningumas ir verslo pasitikėjimo rodiklis. Papildomai: akcijų rinka, vidaus kreditas, VILLIBOR, vidutinis darbo užmokestis ir nedarbo lygis. Juoda linija grafikuose paprastai žymi MA12 (12 mėnesių reikšmių vidurkis).

BVP
Indikatorius: KRIZĖ YRA
Komentaras: aiškiai matome stambų kritimą tiek realiame grafike, tiek MA12. Įdomu, kad techninė analizė rodo, jog per ateinančius tris ketvirčius turėtume sulaukti recesijos, o metų pabaigoje išsikapstysime su LB prognozuotu 1,2% augimu.

Infliacija
Indikatorius: KRIZĖS NĖRA
Komentaras: Šiek tiek neramina staigus infliacijos šuolis ir po to sekęs krypties pasikeitimas, tačiau kol kas išlieka normos ribose (kol nepasieksime defliacijos arba nekirsime 10%).

Pinigų masė
Indikatorius: KRIZĖ YRA
Komentaras: Matome, kad pirmą kartą nuo 2000-ųjų metų, apyvartoje esančių pinigų masė ėmė mažėti. Tai labai rimta kliūtis tolimesniam ekonomikos augimui. Smukimo pradžia yra 2006-ieji metai ir greičiausiai buvo sukelta mažėjančių užsienio investicijų.

Vidaus kreditai
Indikatorius: KRIZĖ NETOLI
Komentaras: Nuo 2007 kredito augimo tempai pradėjo mažėti – tai aiškiai matosi MA12. Paskutinį 2008 metų ketvirtį bankai ypač sugriežtino paskolų sąlygas, todėl tikėtina, kad šis rodiklis toliau krįs – galbūt iki 0% ar dar žemiau (kaip nutiko per 1998 krizę).

Įmonių pelningumas
Indikatorius: KRIZĖ NETOLI
Komentaras: MA12 rodo esminį pelningumo rodiklio pokytį (pirmą kartą nuo 2000 metų). Kol kas rodiklis išlieka aukštai, tačiau krypties pasikeitimas verčia sunerimti dėl perspektyvos.

Verslo pasitikėjimo rodiklis
Indikatorius: KRIZĖ YRA
Komentaras: komentarų turbūt nereikia – grafikas kalba pats už save. Maždaug taip verslininkams atrodo jų perspektyvos Lietuvoje.

Vidutinis darbo užmokestis
Indikatorius: KRIZĖ NETOLI
Komentaras: Staigus krypties pasikeitimas gali signalizuoti apie artėjančia atlyginimų stagnaciją (krizės indikatorius būtų, jei pasiektų 0%)

Nedarbas
Indikatorius: KRIZĖ NETOLI
Komentaras: Matome krypties apsivertimą ir prognozę tolimesniam augimui ateityje (krizę skelbsime jei pasieks 10%)

VILLIBOR
Indikatorius: KRIZĖ YRA
Komentaras: aukšta palūkanų norma reiškia problemas verslui ieškant finansavimo. Neseniai buvo užfiksuotas pikas, tačiau MA12 jo dar nesimato. Klausimų kelia atsiradęs didelis tarpas tarp trumpalaikių ir ilgalaikių palūkanų normų.

Akcijų birža (OMXV)
Indikatorius: KRIZĖ YRA
Komentaras: grafikas kalba už save

Išvados

Taigi galime apibendrinti rezultatus: 1 “PRIEŠ”, 4 “SUSILAIKĖ”, 5 “UŽ”. Tarp teigiamų krizės indikatorių pakliūna net 3 esminiai (BVP, pinigų masė, verslo perspektyvos).

Rezultatas: KRIZĖ YRA

Šiandien norėjau pristatyti – kaip galima automatizuoti lietuviškų ebankų duomenų importą į tokias finansų valdymo programas kaip MS Money / Quicken. Pilnas straipsnis patalpintas čia.

Jei finansų apskaitai naudojate MS Money / Quicken programas, tai yra patogus būdas importuoti jūsų tranzakcijų duomenis tiesiai iš lietuviškų ebankų puslapių (SEB, Swedbank, ir t.t.). Jis sutaupys jums daug laiko, paprastai gaištamo čekių suvedinėjimui į programą.

Tam reikia kompiuteryje pasiruošti pagalbinę programą MT2OFX (nemokamai galima gauti čia). Jos veikimui dar reikia nurodyti duomenų importavimo script’ą jūsų naudojamam bankui. Kai kurias finansų institucijas programa supranta pati, o kitoms (ir Lietuvos) reikia pasigaminti pačiam. Turint šiek tiek programavimo žinių, tai nesunku: čia galite atsisiųsti mano parašytą variantą Swedbank. Analogiškai galima sukurti importavimo script’us ir kitiems lietuviškiems bankams / maklerinėms.

P.S. atkeliavusiems iš nežinau.lt – “tamagotchi” iš tiesų skiriasi nuo “tamagochi”