Antroji pasakojimo dalis apie Veneciją. Galima netgi sakyti, kad šis miestas ir buvo pagrindinis mano kelionės tikslas. (skirtumai tarp fantazijos ir realybės – nuotrauka nekosasu)
Gana įdomus būdas aplankyti naujas vietas yra prieš tai susikurti jas savo vaizduotėje. Tai padaryti gali padėti gera knyga arba filmas – kaip kad nutiko ir mano atveju. Kalbu apie ARIA serialą, kurio dėka įsimylėjau Veneciją dar net jos nepamatęs Iš ten puikiai žinojau kaip atrodo Šv. Marko aikštė, kur galima nusipirkti skanių ledų ir 101 būdą kaip pamilti šį miestą. Labai smagus jausmas yra atsidurti realioje vietoje, kurią prieš tai tik įsivaizdavai. Smalsumas tiesiog gena žvilgtelėti už kadro arba susirasti ypatingą vietelę ir ja pasidžiaugti – visi kiti tik skubės pro šalį ir nesupras, kodėl tu stovi ir patenkintas šypsaisi…
Kam įdomu, yra netgi ištisas tinklaraštis dedikuotas mano minėto anime ir realaus miesto palyginimui.
Na o apie pačią Veneciją – jai tinka išsireiškimas “skausmingai gražu”. Gražu, nes iš ties gražu Kiekvieną kampą ar kanalą gali fotografuoti ir gauti atvirukinę nuotrauką. O skausminga, nes supranti, kad gražiau ir nebūna, kad amžinai čia nepasiliksi ir, kad visa tai yra pasmerkta. Taip taip, Venecija bus viena pirmųjų klimato atšilimo aukų, todėl jau po 20 – 30 metų šio miesto gali ir nebelikti. Gyventojų skaičius čia nuolatos mažėja ir siekia vos 62 tūkst. Užtai turistų per metus suvažiuoja 20 milijonų. Man sunku būtų įsivaizduoti nuolatinį gyvenimą mieste, kuriame trys iš keturių sutiktų žmonių gatvėje yra tik trumpalaikiai svečiai.
Ir dar šiek tiek faktų: Venecijos miestą sudaro virš 100 įvairaus dydžio ir formų salų, iš kurių didžiausios ir garsiausios yra pati Venecija, Lido, Murano, Burano ir Torcello. Su žemynu jungia ilgas siauras pylimas, kuriuo važiuoja traukiniai ir automobiliai. Tačiau, vos atvykus, tenka šias transporto priemones pamiršti ir persėsti į plaukiojančius dalykus. Mat vietoj mums įprastų gatvių, čia yra vandens kanalai. Ir juos skrodžia didžiuliai vaporetto (vandens autobusai), daugybė katerių, traghetto (didelės valtys, kurios perkelia per kanalą kai nėra tilto) ir žinoma gondolos. Netgi policija ir greitoji pagalba čia atskuba vandeniu. Taip pat mačiau dar n-iolika-aukščius kruizinius laivus sukant ratus aplinkui salas.
Mano trijų dienų ekskursija prasidėjo pasiplaukiojimu nuo stoties iki Lido pro didįjį kanalą (Grand Canal). Jau vien ten pakankamai įspūdingų vaizdų visai dienai. Abiejuose krantuose daugybė gražių pastatų ir tiltų. O vandenyje nuolat zujo didesni ir mažesni laiveliai – kaip judrioje gatvėje. Apsistojome nedideliame viešbutyje (60 eur už nakvynę dviem žmonėm ir visai skanius pusryčius). Toliau skaityti ‘Buongiorno (2-oji dalis)’
Toks yra japoniškas gegužės 5-osios dienos pavadinimas. O paminėjau ją čia, nes ji yra kaip ir pusiau oficiali berniukų ir vyrų šventė toje šalyje Moterys ten pagerbiamos kaip ir pas mus – kovo mėnesį (tiksliau 03.03).
Taigi šventės yra gerai ir visi mes jų nusipelnome nepriklausomai nuo lyties. Man tik truputi keista, kodėl traptautinę vyrų dieną nugrūdo į lapkričio 19-ą. Juk WTF – kam tokiu metu būna šventės galvoje? Ar ne geriau būtų buvę paimti pavyzdį iš japonų ir padaryti abi dienas pavasarį, kai tam žymiai geresnis metas?
Bet ne man datas nustatinėti. Viena iš tradicijų, kuri puoselėjama azijoje šią dieną, yra vėjyje iškabinamos karpių (žuvų) vėliavos – kainobori. Atrodo gražiai.
(tiek Vilnius, tiek Roma kažkaip susiję su vilkais)
Kodėl keliauti? – laikas nuo laiko paklausia manęs tėvai, draugai ar visai nepažįstami žmonės. Juk gali viską perskaityti knygose, išvysti televizoriuje, internete. Kam leisti vėjais didžiules pinigų sumas, kentėti nepatogumus ankštuose pigaus viešbučio kambariuose ar lėktuvų salonuose? Kam rizikuoti savo sveikata ir saugumu? Galu gale kam niokoti gamtą – vienas skrydis lėktuvu išmeta tiek CO2, kad koks vienas ar du pingvinai Antarktidoje tikriausiai netenka namų. Ar tai nėra tuščias noras uždėti pėdą ant gaublio ir išdidžiai pareikšti "aš čia buvau" (kai kurie nepasikuklina dar ir inicialus išraižyti)? Kad vėliau per vakarėlius pasigirti aplankyta nauja egzotiška šalimi?
Taigi mano atsakymas skeptikams yra toks: aš keliauju, nes noriu neužmiršti stebėtis. Knygoje "Sofijos pasaulis" tai palyginama su noru užsliuogti triušio plaukeliu į viršų ir pažvelgti į tai, kas dedasi už minkšto ir patogaus gyvenimo ribų. Žinau, kad kai kuriems tai atrodo kvaila. Taip pat žinau, kad labai lengva leisti save užliūliuoti sočiai kasdienybės rutinai, kai viskas tampa savaime suprantama ir įprasta. Ir tik širdies gilumoje jauti, kad kažko trūksta. Kiekviena kelionė iš tiesų yra link savęs.
Bet grįžkime prie Italijos. Mano atostogos truko vieną savaitę ir per tą laiką spėjau aplankyti du miestus: Romą ir Veneciją. Šioje dalyje pakalbėsiu apie pirmąjį, o kitoje apie antrąjį. Kompaniją palaikė mano sesuo, kuri šioje šalyje apsistojusi 5-ą mėnesį, tad supažindino su vietiniais žmonėmis ir objektais.
Kol Lietuvoje dar laukiame tikro pavasario (aš iki šiol su pirštinėm ir kepure vaikštau), tolimojoje Japonijoje įsibėgėja gražiausias pavasario akcentas – sakurų žydėjimas. Pačiam teko lankytis ten prieš du metus, o kelionės įspūdžius aprašiau čia. Kadangi ši šalis yra nusidriekusi apie 2000 kilometrų nuo pietų į šiaurę, tai žydėjimo sezonas trunka labai įvairiai. Pietinėje Kyushu saloje pirmosios vyšnios pražysta jau sausio pabaigoje, o šiaurinėje Hokkaido tik gegužę (beje pastarosios klimatas artimiausias Lietuvai). Daugiausia dėmesio sulaukia centrinėje dalyje, kur yra svarbiausi miestai Tokyo ir Kyoto. Ten sezonas yra kovo pabaiga, balandžio pradžia – tai yra DABAR
Patys japonai labai entuziastingai sutinka šį laikotarpį: per informacijos priemones nuolat tikslinamos žydėjimo prognozės. O kai pagaliau sulaukia, žmonės masiškai traukia į lauko piknikus po žydinčiais medžiais, vadinamuosius hanami.
Šiek tiek nuotraukų iš šių metų žydėjimo (šaltinis www.japan-guide.com). Už kelių savaičių turėtų pasirodyti jau iš tiesų įspūdingų kadrų.
Jau rytoj prasideda įdomiausias šių metų kino renginys – Kino Pavasaris 2009. Kasmet stengiuosi apsilankyti bent keliuose festivalio filmuose ir būna labai įdomių atradimų. Pabandžiau atsirinkti į kuriuos filmus norėčiau eiti (deja jų gavosi per daug ir aš tikrai nespėsiu):
Taarka – Kažkas įdomaus iš mūsų netolimų kaimynų estų.
Sapnas – Dar vienas korėjiečių režisieriaus Kim Ki-duk filmas. Ankstesni nenuvylė, tad tikiuosi gero laiko praleidimo.
Achilas ir vėžlys – Takeshi Kitano – visame pasaulyje garsus japonų režisierius, todėl papildo mano azijietiškų filmų krepšelį.
Ponyo ant uolos prie jūros – Naujausias animacijos genijaus Hayao Miyazaki darbas. Dar niekada nenuvylė.
Svajonių dyleris – Turbūt vienintelis programoje filmas sci-fi tematika. Jau vien dėl to suintrigavo.
Trys beždžionės – Kanų festivalio apdovanojimas ir geri atsiliepimai sufleruoja, kad šį filmą verta pažiūrėti.
Valsas su Baširu – Libano karo dokumentika, pateikta anime stiliumi. Skamba tikrai įdomiai.
Šiame tinklaraštyje sąmoningai vengiu politikos – ir dėl geros priežasties: tai per daug aštri tema, kuri dažnai sukelia tuščias diskusijas. Žmonės dažnai šneka apie politiką vien tam, kad išreikšti savo emocijas, išlieti apmaudą dėl jų pačių nesėkmių. Ir tai viena iš tų temų, apie kurias kiekvienas įsivaizduoja turintis daugiau žinių nei iš tiesų turi.
Praėjo savaitė po garsiųjų mūsų neramumų – buvo įdomu stebėti reakciją. Opozicija aišku negalėjo atsispirti pagundai įkasti valdantiesiems, o šie, žinoma, atkakliai gynė savo poziciją. Kitaip juk nebūna. Buvo daug įvairių pasisakymų, tačiau tik vienas man užkliuvo už akių. Tai A. Valinsko kalba seime. Žiniasklaida nelabai teikėsi ją viešinti, todėl galite pasiskaityti tik seimo tinklapyje.
Ar jūs galite įsivaizduoti tokius žodžius sakant R. Paksą, V. Uspaskich, G. Kirkilą ar A. Kubilių. Aš tiesa pasakius, nelabai (pirmasis greičiausiai atsistatydintų, antrasis pabėgtų, trečiasis teigtų, jog jokių riaušių nebuvo, o ketvirtas, kad tai pirmų trijų nuopelnas). Tad kuo A. Valinsko kalba išskirtinė: Toliau skaityti ‘Valinskas’
Sako vienas vaizdas vertas tūkstančio žodžių. Nežinau prieš ką / už ką žmonės ten protestavo ir kodėl jie to nedarė, kai buvusi vyriausybė priiminėjo valstybei žalingus sprendimus. Realybė dabar yra tokia, kad atmetus Kubiliaus taupymo planą liktų tik dvi išeitys: devalvacija arba bankrotas.
Daugiau vaizdų iš riaušių galima rasti čia(ir visose masinėse informacijos priemonėse).
Šias Kalėdas, kaip jau įprasta, sutikau Panevėžyje. Gera neskubant paklaidžioti mieste, kuriame užaugau. Švenčių proga gamta nepagailėjo šimtų tonų pirmarūšio Kalėdinio sniego ir sukūrė labai mielą atmosferą Ją dar pagražino įvairiausios dekoracijos ant namų, medžių, gatvės stulpų.
Hmm tik įdomu, ką jie ten padarė su Balčikonio gimnazijos stadionu…
Beje mano pažįstamas Ankiuk praėjusią savaitę ten turistavo ir parengė nešališką reportažą(rusu k.).
Šiandien atkreipiau dėmesį į keletą reportažų internete: vienas su Vilniuje gyvenančiu ispanu, apie tai kaip jis mato Lietuvą, o kitas su pačiais lietuviais apie mūsų tautos stereotipus.
Įspūdis išties labai skirtingas. Pirma mintis, kad mes linkę save vertinti daug blogiau nei aplinkiniai. Būtent tai pastebi ir Lietuvoje viešintis ispanas. Antrajame reportaže dažniausiai skamba žodžiai “banditai, girtuokliai, depresuoti, pikti”, na ir žinoma “mergyyyynos” kaip mūsų tautinis pasididžiavimas. Beje labai keistas man atrodo toks privalumas. Su visa pagarba šios lyties atstovėms – kada paskutinį kartą lietuvaitė laimėjo Mis Pasaulis? O gal mes turime krūvą pirmo ryškumo lietuvių tautybės žvaigždžių Holivude? O gal tai tiesiog mūsų vyrukų oro pripompuotas libido nežino kaip geriau susilaukti dėmesio? Jei neturime smegenų, tai nors pasireklamuosime kaip sekso turizmo rojus. Toliau skaityti ‘Apie tautinius pasididžiavimus’
Kadangi mano puslapiukas turi šiek tiek japoniškų motyvų, tai nepraleisiu progos pareklamuoti jų rudeninio kultūros festivalio. Šiais metais jis pats plačiausias ir įspūdingiausias – nusidriekęs per du miestus: Vilnių ir Kauną.
Grupės BAKK koncertai spalio 7-9 dienomis deja jau baigėsi, bet vis dar galite suspėti į medžio raižinių parodą “53 Tokaido trakto stotys” (Vilnius, Didžioji g. 4).
Toliau spalio 26-ąją vėlgi Vilniuje kovinių menų festivalis – vyks parodomosios kendo, karate, aikido programos. O lapkričio 2-ąją paskaita apie japonų maistą ir animaciją Kaune.
Iš ten puikiai žinojau kaip atrodo Šv. Marko aikštė, kur galima nusipirkti skanių ledų ir 101 būdą kaip pamilti šį miestą. Labai smagus jausmas yra atsidurti realioje vietoje, kurią prieš tai tik įsivaizdavai. Smalsumas tiesiog gena žvilgtelėti už kadro arba susirasti ypatingą vietelę ir ja pasidžiaugti – visi kiti tik skubės pro šalį ir nesupras, kodėl tu stovi ir patenkintas šypsaisi…
Šiame tinklaraštyje sąmoningai vengiu politikos – ir dėl geros priežasties: tai per daug aštri tema, kuri dažnai sukelia tuščias diskusijas. Žmonės dažnai šneka apie politiką vien tam, kad išreikšti savo emocijas, išlieti apmaudą dėl jų pačių nesėkmių. Ir tai viena iš tų temų, apie kurias kiekvienas įsivaizduoja turintis daugiau žinių nei iš tiesų turi.
Ją dar pagražino įvairiausios dekoracijos ant namų, medžių, gatvės stulpų.
Kadangi mano puslapiukas turi šiek tiek japoniškų motyvų, tai nepraleisiu progos pareklamuoti jų rudeninio kultūros festivalio. Šiais metais jis pats plačiausias ir įspūdingiausias – nusidriekęs per du miestus: Vilnių ir Kauną.
