Gana įdomus būdas aplankyti naujas vietas yra prieš tai susikurti jas savo vaizduotėje. Tai padaryti gali padėti gera knyga arba filmas – kaip kad nutiko ir mano atveju. Kalbu apie ARIA serialą, kurio dėka įsimylėjau Veneciją dar net jos nepamatęs Iš ten puikiai žinojau kaip atrodo Šv. Marko aikštė, kur galima nusipirkti skanių ledų ir 101 būdą kaip pamilti šį miestą. Labai smagus jausmas yra atsidurti realioje vietoje, kurią prieš tai tik įsivaizdavai. Smalsumas tiesiog gena žvilgtelėti už kadro arba susirasti ypatingą vietelę ir ja pasidžiaugti – visi kiti tik skubės pro šalį ir nesupras, kodėl tu stovi ir patenkintas šypsaisi…

Kam įdomu, yra netgi ištisas tinklaraštis dedikuotas mano minėto anime ir realaus miesto palyginimui.

Na o apie pačią Veneciją – jai tinka išsireiškimas “skausmingai gražu”. Gražu, nes iš ties gražu Kiekvieną kampą ar kanalą gali fotografuoti ir gauti atvirukinę nuotrauką. O skausminga, nes supranti, kad gražiau ir nebūna, kad amžinai čia nepasiliksi ir, kad visa tai yra pasmerkta. Taip taip, Venecija bus viena pirmųjų klimato atšilimo aukų, todėl jau po 20 – 30 metų šio miesto gali ir nebelikti. Gyventojų skaičius čia nuolatos mažėja ir siekia vos 62 tūkst. Užtai turistų per metus suvažiuoja 20 milijonų. Man sunku būtų įsivaizduoti nuolatinį gyvenimą mieste, kuriame trys iš keturių sutiktų žmonių gatvėje yra tik trumpalaikiai svečiai.

Ir dar šiek tiek faktų: Venecijos miestą sudaro virš 100 įvairaus dydžio ir formų salų, iš kurių didžiausios ir garsiausios yra pati Venecija, Lido, Murano, Burano ir Torcello. Su žemynu jungia ilgas siauras pylimas, kuriuo važiuoja traukiniai ir automobiliai. Tačiau, vos atvykus, tenka šias transporto priemones pamiršti ir persėsti į plaukiojančius dalykus. Mat vietoj mums įprastų gatvių, čia yra vandens kanalai. Ir juos skrodžia didžiuliai vaporetto (vandens autobusai), daugybė katerių, traghetto (didelės valtys, kurios perkelia per kanalą kai nėra tilto) ir žinoma gondolos. Netgi policija ir greitoji pagalba čia atskuba vandeniu. Taip pat mačiau dar n-iolika-aukščius kruizinius laivus sukant ratus aplinkui salas.

Mano trijų dienų ekskursija prasidėjo pasiplaukiojimu nuo stoties iki Lido pro didįjį kanalą (Grand Canal). Jau vien ten pakankamai įspūdingų vaizdų visai dienai. Abiejuose krantuose daugybė gražių pastatų ir tiltų. O vandenyje nuolat zujo didesni ir mažesni laiveliai – kaip judrioje gatvėje. Apsistojome nedideliame viešbutyje (60 eur už nakvynę dviem žmonėm ir visai skanius pusryčius).


Vos už kelių vaporetto stotelių nuo ten – Šv. Marko aikštė. Tai pati gyvybingiausia miesto vieta ir jo pasididžiavimas. Čia pat daugybė turistinių objektų: Šv. Marko bazilika su paauksuotais skliautais, ištaigingi valdovų rūmai, Campanille bokštas-varpinė (pats aukščiausias pastatas Venecijoje, kuris buvo sugriuvęs prieš 100 metų, o po to atstatytas). Galima ir tiesiog gėrėtis užburiančiais šios aikštės vaizdais, stebėti pro šalį keliaujančius žmones arba siurbčioti kavą seniausioje miesto kavinėje Florian (tai mėgstama garsenybių vieta). Kai įvyksta potvyniai, šį vietovė yra užliejama ir žmonės eina specialiai tam įrengtais pastoliais. Tai atrodo maždaug taip:

(aqua alta Venecijoje)

Toliau tiesiog leidomės siauromis pėsčiųjų gatvelėmis ir tiltukais iki Ryalto – seniausio ir didžiausio miesto turgaus. Pakeliui skanavome itališkais ledais gellatio, kurie man visai patiko. Vakare ši vieta atrodo ypač romantiškai ir įspūdingai. Akys vis kliuvo už suvenyrų parduotuvių, kuriose žibėjo šimtai įvairiausių stiklo dirbinių, bet apie juos dar truputi vėliau.

Kita diena buvo praleista toliau vaikštinėjant po miesto gatveles, aikštes, bažnyčias, muziejus. Visada smagu stebėti vandens eismą – ypač kaip mikliai gondolų vairuotojai dirba savo darbą siauruose kanaluose. Parodo tikrą išradingumą kai reikia prasilenkti arba padaryti staigų posūkį. Kai kurie gondolieriai dainuoja O jei norite pasiplaukioti jų valtyje, tai teks susimokėti 80 eur už 40 min – tiesa, krizę matyt jaučia ir jie, todėl galima nesunkiai nusiderėti iki 50 eur. O jei suorganizuosite 4-5 asmenų grupę, tai ir visai pigiai gausis.

Dar viena diena buvo paskirta pasiplaukiojimui į toliau esančias Murano ir Burano salas. Pirmoji aišku garsėja savo stiklo dirbiniais (iš ten ir visa aibė tų gražių stiklinių niekučių, kurių pagundai negalėjau atsispirti). Stebėjome gyvą stiklo meistro pasirodymą – paprastą vazelę išpučia per mažiau nei minutę laiko, o per dar kelias sugebėjo padaryti puiką stiklinio arklio figūrėlę. Ir pagaliau Burano sala su savo žaviais spalvingais namukais ir pakrypusiu bokštu. Negali jiems likti abejingas. Sako, kad tos spalvos padėdavo žvejams surasti savo namus vėlai vakare (įdomu, ką jie prieš tai buvo pavartoję).

Venecijos laikas gana greitai pralėkė. Tai nėra klubinių vakarėlių ar trankių linksmybių miestas, todėl vakarus leidome eksperimentuodami su makaronu gamyba, vynu bei ramiais pasivaikščiojimais Apskritai šis miestas yra toks unikalus ir su niekuo nepalyginamas, kad nenuostabu kodėl į jį suplūsta minios turistų. Jaučiu, kad ir aš dar ten sugrįšiu.

(jeigu pataikai laiką pasikelti į Campanille, tai gali įvertinti jo varpų garsą tiesiogiai – girdisi jie ir už poros kilometrų)

Kalbant apie asmeninius atradimus, tai savąjį aš netikėtai suradau Campanille bokšto viršuje (pakilimas kainuoja 8 eurus, bet to vertas). Žvelgiau žemyn į tą nuostabų žmonijos kūrinį ir netikėtai suvokiau / prisiminiau kiek daug galimybių ir kelių dar yra prieš mane. Tyliai sau pasižadėjau, kad nepaisant nieko aš tapsiu geriausiu, kuo galiu tapti per savo gyvenimą. Nepasinaudoti jo teikiamomis galimybėmis būtų stačiai neatleistina.

Taigi šventės yra gerai ir visi mes jų nusipelnome nepriklausomai nuo lyties. Man tik truputi keista, kodėl traptautinę vyrų dieną nugrūdo į lapkričio 19-ą. Juk WTF – kam tokiu metu būna šventės galvoje? Ar ne geriau būtų buvę paimti pavyzdį iš japonų ir padaryti abi dienas pavasarį, kai tam žymiai geresnis metas?

Bet ne man datas nustatinėti. Viena iš tradicijų, kuri puoselėjama azijoje šią dieną, yra vėjyje iškabinamos karpių (žuvų) vėliavos – kainobori. Atrodo gražiai.

Kodėl keliauti? – laikas nuo laiko paklausia manęs tėvai, draugai ar visai nepažįstami žmonės. Juk gali viską perskaityti knygose, išvysti televizoriuje, internete. Kam leisti vėjais didžiules pinigų sumas, kentėti nepatogumus ankštuose pigaus viešbučio kambariuose ar lėktuvų salonuose? Kam rizikuoti savo sveikata ir saugumu? Galu gale kam niokoti gamtą – vienas skrydis lėktuvu išmeta tiek CO2, kad koks vienas ar du pingvinai Antarktidoje tikriausiai netenka namų. Ar tai nėra tuščias noras uždėti pėdą ant gaublio ir išdidžiai pareikšti "aš čia buvau" (kai kurie nepasikuklina dar ir inicialus išraižyti)? Kad vėliau per vakarėlius pasigirti aplankyta nauja egzotiška šalimi?

Taigi mano atsakymas skeptikams yra toks: aš keliauju, nes noriu neužmiršti stebėtis. Knygoje "Sofijos pasaulis" tai palyginama su noru užsliuogti triušio plaukeliu į viršų ir pažvelgti į tai, kas dedasi už minkšto ir patogaus gyvenimo ribų. Žinau, kad kai kuriems tai atrodo kvaila. Taip pat žinau, kad labai lengva leisti save užliūliuoti sočiai kasdienybės rutinai, kai viskas tampa savaime suprantama ir įprasta. Ir tik širdies gilumoje jauti, kad kažko trūksta. Kiekviena kelionė iš tiesų yra link savęs.

Bet grįžkime prie Italijos. Mano atostogos truko vieną savaitę ir per tą laiką spėjau aplankyti du miestus: Romą ir Veneciją. Šioje dalyje pakalbėsiu apie pirmąjį, o kitoje apie antrąjį. Kompaniją palaikė mano sesuo, kuri šioje šalyje apsistojusi 5-ą mėnesį, tad supažindino su vietiniais žmonėmis ir objektais.

Visumoje Italija yra didelė, graži ir brangi šalis. Turistams tikrai yra daug ko pamatyti ir nuveikti. Taip jau nutiko, kad mano viešnagės metu – balandžio 21d. – Roma šventė savo 2762-ąjį gimtadienį Sunku ir įsivaizduoti tokį metų skaičių. Vilniui turbūt labai pasiseks jei už tūkstančio metų jis dar bus pasaulio žemėlapyje. Šiaip ar taip, gimtadienio proga dauguma muziejų buvo nemokami, todėl pavyko sutaupyti nemažai eurų, kuriuos vėliau leidau kilnodamas vyną į Romos sveikatą.

Kažkada tai buvo galingiausias pasaulio miestas, apie kurį ne vienas žymus posakis sukurtas: pvz. "Visi keliai veda į Romą" arba "Jei pakliuvai į Romą, tai elkis kaip romėnas". Dabar ta aura jau kuris laikas dingusi (ir šiuo metu priklauso Niujorkui). Užtai turistai gali paspoksoti į kalną istorijos – griuvėsių, senų pastatų, muziejų ir bažnyčių Romoje devynios galybės.

(Šv. Petro Bazilika ir Vatikano muziejus)

Be jau Romos simboliu tapusio Koliziejaus, dar aplankiau Vatikano, Barberini, Borghese ir Kapitolijaus muziejus (keletą dienų lijo, todėl teko užsiimti šia veikla). Daugybė žymių menininkų darbų – ypač renesanso periodo, iš kurių įspūdingiausia Mikelandželo nutapyta Siksto koplyčia. Taip pat pamačiau Panteoną, Trevi fontaną, Trastavere, piramidę, kokį pustuzinį aikščių ir bažnyčių – ir netgi visa tai tėra nedidelė dalis visų lankytinų vietų. Patarimas keliautojams: paskirti bent tris dienas šiam miestui.

Prisiklausęs stereotipų įsivaizdavau, kad Italija bus labai emocingų ir niekur neskubančių žmonių kraštas, bet realybė kur kas panašesnė į Lietuvą Dauguma gana santūrus ir neužmiršta pasiskųsti mažais atlyginimais, bedarbyste bei valdžios sprendimais. Jų ekonomikai nebuvo labai linksma net ir pastaruoju kilimo laikotarpiu, todėl dabar, kai situacija dar labiau komplikavosi – kai kurie iš tiesų susirūpinę ateitimi. Skirtumas matyt tik tas, kas žmonės nebėga iš šalies, o stengiasi susitvarkyti su iškilusiais sunkumais patys.

Apie virtuvę – italai iš tiesų maitinasi picomis ir makaronais Šie patiekalai pateikiami beveik visur ir turiu pasakyti, kad tikrai skanūs. Kepsniai sutinkami rečiau, o žuvies, atrodo, irgi nelabai mėgsta. Viską gausiai užgeria vynu. Dar populiarios greito maisto užkandinės, kurios pardavinėja picų gabaliukus – kadangi kelionė buvo ekonominiu režimu, tai dažnai juos ragaudavau. Šiaip nors kiek padoresniame restorane be 10 eurų vakarienei neišsisuksi.

(Ferrari dar ir liftus moka gaminti)

Kitos orientacinės kainos: dienos viešojo transporto bilietas 4 eur, muziejai 5-14 eur, nakvynė hostelyje 20eur (viešbučiai nuo 60 už double), kelionė traukiniu iki Venecijos 38 eur. Beje, iki ten galima nuskristi su Ryanair.

Patys japonai labai entuziastingai sutinka šį laikotarpį: per informacijos priemones nuolat tikslinamos žydėjimo prognozės. O kai pagaliau sulaukia, žmonės masiškai traukia į lauko piknikus po žydinčiais medžiais, vadinamuosius hanami.

Šiek tiek nuotraukų iš šių metų žydėjimo (šaltinis www.japan-guide.com). Už kelių savaičių turėtų pasirodyti jau iš tiesų įspūdingų kadrų.

Jau rytoj prasideda įdomiausias šių metų kino renginys – Kino Pavasaris 2009. Kasmet stengiuosi apsilankyti bent keliuose festivalio filmuose ir būna labai įdomių atradimų. Pabandžiau atsirinkti į kuriuos filmus norėčiau eiti (deja jų gavosi per daug ir aš tikrai nespėsiu):

• Taarka – Kažkas įdomaus iš mūsų netolimų kaimynų estų.
• Sapnas – Dar vienas korėjiečių režisieriaus Kim Ki-duk filmas. Ankstesni nenuvylė, tad tikiuosi gero laiko praleidimo.
• Achilas ir vėžlys – Takeshi Kitano – visame pasaulyje garsus japonų režisierius, todėl papildo mano azijietiškų filmų krepšelį.
• Ponyo ant uolos prie jūros – Naujausias animacijos genijaus Hayao Miyazaki darbas. Dar niekada nenuvylė.
• Svajonių dyleris – Turbūt vienintelis programoje filmas sci-fi tematika. Jau vien dėl to suintrigavo.
• Trys beždžionės – Kanų festivalio apdovanojimas ir geri atsiliepimai sufleruoja, kad šį filmą verta pažiūrėti.
• Valsas su Baširu – Libano karo dokumentika, pateikta anime stiliumi. Skamba tikrai įdomiai.

Ir dar sąrašėlis filmų, kurių aprašymai pasirodė įdomūs, bet laiko jiems tikriausiai neturėsiu.

• Gražus žmogus
• Sunku būti geram
• Laimingiausia pasaulyje mergina
• Rugpjūčio šventė
• Vis einu, einu
• Gomora
• Plikas kalnas

Praėjo savaitė po garsiųjų mūsų neramumų – buvo įdomu stebėti reakciją. Opozicija aišku negalėjo atsispirti pagundai įkasti valdantiesiems, o šie, žinoma, atkakliai gynė savo poziciją. Kitaip juk nebūna. Buvo daug įvairių pasisakymų, tačiau tik vienas man užkliuvo už akių. Tai A. Valinsko kalba seime. Žiniasklaida nelabai teikėsi ją viešinti, todėl galite pasiskaityti tik seimo tinklapyje.

Ar jūs galite įsivaizduoti tokius žodžius sakant R. Paksą, V. Uspaskich, G. Kirkilą ar A. Kubilių. Aš tiesa pasakius, nelabai (pirmasis greičiausiai atsistatydintų, antrasis pabėgtų, trečiasis teigtų, jog jokių riaušių nebuvo, o ketvirtas, kad tai pirmų trijų nuopelnas). Tad kuo A. Valinsko kalba išskirtinė:

1. Yra aiškiai prisiimama atsakomybė už įvykius
2. Siūlomi konkretūs veiksmai
3. Kviečiamos dialogui visos įvykio pusės

Ir nėra jokių marazmų apie piktąsias išorės jėgas, buvusios valdžios palikimą ar kokias nors kitas neigiamas aplinkybes. Nes jų visada galima rasti, o taip pat ir kam suversti kaltę. Tik stiprus žmogus sugeba atsispirti šiai pagundai.

Nežinau ar A. Valinskas pats galvojo žodžius, ar iš kažkur juos ėmė, tačiau būtent tokia, mano nuomone, turėtų būti gero politiko kalba. Ir jeigu ja šnekėtų ne tik dabartinis seimo pirmininkas, bet ir visi valdžios atstovai – ar jūs galite įsivaizduoti kokį teigiamą efektą tai sukeltų visuomenėje?

Valdžia negali už mus surasti mūsų gyvenimo meilės, nupirkti kiekvienam po butą prestižiniam rajone ar kažkokiu magišku būdu pakelti atlyginimus iki vakarų Europos lygio. Tačiau ji GALI įkvėpti tautą, suteikti tikėjimą ir palankias sąlygas klestėti. Ir tada mes patys visą tai pasieksime.

Pabaigai, aš puikiai žinau, kad kažkur šis žmogus (A. Valinskas) gali paslysti. Ir man nepatinka kuo dabar yra virtusi televizija (antra vertus, kitose šalyse ji ne ką geresnė). Bet mums juk nereikia šventųjų, mums reikia žmonių, kurie daro reikalingus darbus šiandien ir nebijo, kad rytoj virs istorija.

Todėl, mano nuomone, Valinskas yra geriausia kas nutiko Lietuvos politikai per pastaruosius metus.

P.S. Aiškumo dėlei – taip, aš balsavau už TPP, tačiau gerbiu ir kitų žmonių pasirinkimus, net jeigu jiems nepritariu.

Sako vienas vaizdas vertas tūkstančio žodžių. Nežinau prieš ką / už ką žmonės ten protestavo ir kodėl jie to nedarė, kai buvusi vyriausybė priiminėjo valstybei žalingus sprendimus. Realybė dabar yra tokia, kad atmetus Kubiliaus taupymo planą liktų tik dvi išeitys: devalvacija arba bankrotas.

Daugiau vaizdų iš riaušių galima rasti čia (ir visose masinėse informacijos priemonėse).

Beje mano pažįstamas Ankiuk praėjusią savaitę ten turistavo ir parengė nešališką reportažą (rusu k.).

Nuotraukos (c) Tamagochi

Įspūdis išties labai skirtingas. Pirma mintis, kad mes linkę save vertinti daug blogiau nei aplinkiniai. Būtent tai pastebi ir Lietuvoje viešintis ispanas. Antrajame reportaže dažniausiai skamba žodžiai “banditai, girtuokliai, depresuoti, pikti”, na ir žinoma “mergyyyynos” kaip mūsų tautinis pasididžiavimas. Beje labai keistas man atrodo toks privalumas. Su visa pagarba šios lyties atstovėms – kada paskutinį kartą lietuvaitė laimėjo Mis Pasaulis? O gal mes turime krūvą pirmo ryškumo lietuvių tautybės žvaigždžių Holivude? O gal tai tiesiog mūsų vyrukų oro pripompuotas libido nežino kaip geriau susilaukti dėmesio? Jei neturime smegenų, tai nors pasireklamuosime kaip sekso turizmo rojus.

O iš kitos pusės – negi mes esame tokie blogi? Mūsų treninguotiems berniukams, tenka pripažinti, dar toli iki gerai organizuotos Italijos ar Rusijos mafijos. Girtuoklystės arenoje irgi yra žymiai labiau pasižymėjusių tautų. Kartais būname pikti, bet pastaruosius kelis šimtus metų nesukėlėme nė vieno karo. Užtai nuolatos pakliūdavome po kurios nors kaimyninės valstybės sparneliu… Ir liūdėjom. Tas liūdnumas taip giliai įleido šaknis kultūroje, kad 99% mūsų dabartinės kino produkcijos visiškos tragedijos. Tektų labai rimtai paieškoti, norint surasti nors vieną komediją. Liaudies muzikos skrynioje yra netgi atskira didelė skiltis “raudos”…

Galbūt tai, kas mus iš tiesų daro ypatingais, pasijaučia tik kai mes išvažiuojame svetur? Deja atrodo, kad emigrantai tą iki kaulų smegenų įsismelkusi liūdesį išsiveža kartu su savimi. Dažnai tenka girdėti jų nuomones, kokie jie jaučiasi nereikalingi ir kaip mažai jiems reiškia tautiškumas. Lyg gimę kitoje šalyje jie būtų buvę laimingesni. O ir merginos, pasirodo, visur gražios.

Rezultatas tokio savęs vertinimo – kad Lietuvos niekas pasaulyje nežino. Bent jau taip teigia žymus įvaizdžio specialistas. Ir tenka pripažinti, kad jis teisus. Firminis šalies ženklas ir pretenzijos į drąsą čia kažin ar padės. Reikia mūsų mastymo, suvokimo pasikeitimo.

Dar niekada mes nebuvome taip ilgai laisvi. Jau pats metas nustoti liūdėti dėl savo istorijos ir išmokti ta laisve pasinaudoti. Galėtume didžiuotis daugybe dalykų: savo darbštumu, atsakingumu, intelektualumu, sąžiningumu, svetingumu, tolerancija, draugiškumu, dvasingumu, gilumu… Nes visa tai kalba apie mus. Užtektų tiesiog dažniau apie tai susimastyti ir teigiami pokyčiai jau patys savaime pradėtų sklisti visuomenėje bei rasti atgarsį. Ir galbūt tai pagaliau nušviestų kelią namo.

Grupės BAKK koncertai spalio 7-9 dienomis deja jau baigėsi, bet vis dar galite suspėti į medžio raižinių parodą “53 Tokaido trakto stotys” (Vilnius, Didžioji g. 4).

Jau rytoj (penktadienį) Vilniuje prasideda kino filmų festivalis. Žinoma rekomenduoju aplankyti Takeshi Kitano darbus Vaikių sugrįžimas (1996) ir Kikujiras (1999). O taip pat Saulėlydis trečiajame kvartale (2005). Pilną filmų programą rasite čia

Toliau spalio 26-ąją vėlgi Vilniuje kovinių menų festivalis – vyks parodomosios kendo, karate, aikido programos. O lapkričio 2-ąją paskaita apie japonų maistą ir animaciją Kaune.

Kai kurių dalykų dar nesuminėjau – viską rasite lankstinuke.