Mes rinkome, rinkome ir… Ai, nepaisant visų priešrinkiminių skandaliukų ir nuniokotų Lietuvos miškų beverčiam spam’ui, visai smagi atrakcija Vakare, laukiant pirmųjų balsavimo rezultatų, apėmė net šioks toks azartas. Ryte su kolegomis ir draugais gyvai aptarinėjome savo favoritų rezultatus ir galimas koalicijas. Ta maža viltis, kad KAŽKAS pasikeis… Beje, nemokama idėja VRK kaip padidinti rinkimų aktyvumą: pasibaigus balsavimui surengiame didžiulį šou (ala eurovizija), kuriame apygardos skambintų į tiesioginį eterį. Pranešinėja balsus, visi mato kandidatų emocijas. Viskas baigtųsi džiaugsmo ašaromis ir fejerverkais.
O rimtesne gaida, tai apsispręsti buvo sunku. Nebuvo nė vienos tikrai vertos jėgos. Jų programas skaityti beviltiškas užsiėmimas. Tad teko atsirinkti “mažiausią blogybę”.
Bet gal aš perdaug rimtai į tai žiūriu? Prisiminiau Sunscreen – “prices will rise, politicians will philander, you too will get old”.
Atrodo dar nenugarmėjome į juodąją skylę Tačiau media atliko savo darbą ir internetas ūžia nuo įvairiausių pasisakymų. Net mūsų žavioji blondinė buvo šiek tiek supanikavusi. Darbe irgi visą dieną aptarinėjome bandymų detales bei įtaką fizikos mokslui. O, kaip atrodys pasaulio pabaiga, galima pamatyti jutubėj su visais spec. efektais. (thx Vidmantui)
Vienok nerimaujantiems lengviau atsipūsti dar anksti. Mat šiandien buvo paleisti tik pirmieji spinduliai greitėjimui, – liaudiškai kalbant gėlytės - o realūs susidūrimai įvyks už poros savaičių. Štai tada ir sužinosim iš tiesų.
Bet savo bloge norėjau pakalbėti apie tai, kuo gi tas sužvaigždėjęs Higso bozonas toks svarbus mums (neskaitant to, kad jo paieškai skirtas LHC ketina susprogdinti mūsų planetą). Toliau skaityti ‘LHC’
Taip pavadino vienas mano draugas šį penktadienį vykusį psichologo – blogerio Timo seminarą Vilniuje. Ir gan taikliai, nes ten iš tiesų dalyvavo nemažai psichologų ar besidominčių šiomis temomis, o atmosfera buvo linksma Dėkui Vidmantui už organizacines pastangas. Visada džiugu patobulinti savo sugebėjimus kurioje nors srityje. O Timas mane turbūt prisimena kaip poną aktyvųjį – mat mano galva visada pilna klausimų.
Temos žadėjo būti idomios: apie manipuliacijas ir pasitikėjimą savimi. Pirmoji dalis išties vertinga – sužinojau naujų dalykų, kaip apsisaugoti nuo žmonių-manipuliatorių. Mums visiems turbūt teko susidurti su asmenimis, kurie vagia mūsų dėmesį ir sujaukia mintis. Kaip pažinti jų žaidimus ir nesileisti įtraukiamas. Kaip jie paveikia mus apsimesdami aukomis, agresoriais, gelbėtojais.
Pasitikėjimo savimi dalis kiek silpnai paruošta ir beveik nieko naujo nesužinojau. Akcentas buvo “stovėjimo” metodas ir kad reikia būti sau ištikimu. O va tokia aktualia tema kaip pasitikėti savimi santykiuose, nieko nebuvo :P Patiko relaksacijos seansas pabaigoje. Visumoje gavau tai už ką sumokėjau ir galėčiau rekomenduoti kitiems.
Taigi – apie Estiją. Pirmas pasiekimas, kurį ten atlikome, tai nuskriaudėm vieną estišką be-em-ve Jo vairuotojas, mūsų nuostabai, buvo labai kultūringas žmogus ir net nesikeikė. O kai paminėjom, kad esame turistai, davė dar savo vizitinę kortelę bei palinkėjo geros kelionės. Laimei damage’o buvo nedaug, todėl, apiforminę nuotykį su policija, keliavome toliau.
Iš viso nuo Vilniaus iki Saaremo salos centro 600km, o trukmė, įskaitant keltą, 8 valandos. Apsistojome Mantjala miestelyje mažame stebuklingame namuke su visais patogumais ir virtuvėle už 44Lt/naktis žmogui. Benziną patarčiau pilti Latvijoje, kur jis net 20ct pigesnis nei pas mus ar pas estus.
Jau pirmą vakarą nustebino jo ilgumas – mat 12-ą valandą dar buvo ganėtinai šviesu. Supratau, ką reiškia “baltosios naktys”. O dienomis oras buvo labai geras ir kvietė apžiūrėti salą. Toliau skaityti ‘Saaremo sala’
Smagu pasijusti turistu savame mieste. Trumpam iškristi iš kasdienybės, prisidengti fotoaparatu lyg skydu nuo rutinos. Ir žmonės kažkodėl daugiau šypsosi išvydę šį metalinį žaisliuką.
Šį savaitgalį Vilniuje jau antrą kartą vyko festivalis “Tebūnie naktis”. Nepaisant lietingo oro išėjome apsidairyti. Pradėjome nuo ekskursijos po restauruotą Bernardinų bažnyčią. Guvus vienuolis ir statybos darbų vadovas su pasididžiavimu rodė už ES lėšas atnaujintus skliautus bei požemius. Vėliau po muzikos akademijos langais klausėmės serenadų.
Menų spaustuvėje danų projektas “Vilnius: užribis”. Ši grupė važinėja po pasaulį, fotografuoja miestus, kalbina gyventojus ir iš to sukurtą filmą pristato to paties miesto žmonėms. Atrodo, kad jiems labiausiai rūpėjo tokie klausimai: kuo kvepia Vilnius po lietaus? Koks yra tipinis Vilniaus gyventojas? Kur jie susitinka su draugais, o kur su nepažįstamais? Ką žmonės sapnuoja Vilniuje?
Pastarosiomis dienomis nuvilnijo šurmulys dėl Lietuvos prekinio ženklo rezultato, kurį trumpai apibūdina lietuviškas posakis: norėjom kaip geriau, o gavosi kaip visada. Aš pats būčiau pasirinkęs pirmąjį iš sąrašo. Vienok nesiginčiju ir su komisijos sprendimu, kuris man atrodo nė kiek ne prastenis nei pvz estų. Keletas pamąstymų šia tema:
Pirma. Visas tas sukeltas šurmulys man atrodo šiek tiek narciziškas. Ženklą juk mes kuriame ne sau, o užsieniečiams rodyti. Tad logiška būtų tam reikalui pasamdyti užsienio ekspertų komandą, kuri greitai pastebėtų mūsų išskirtinumus, vietoj to, kad virtume savose sultyse. Juk ir geriausi moteriškų rūbų dizaineriai, kaip bebūtų keista, yra vyrai, nors patys jie tų drabužių niekada nenešios
Antra. Ar tik mes per daug nesureikšminame to prekės ženklo? Juk mes jau turime mažiausiai du puikius grafinius valstybės simbolius – tai mūsų vėliava ir herbas. Kam dar reikalingas kažkoks logotipas, kuriam bus išleista krūva pinigų, ir kuris bus idomus tik nedidelei saujelei užsieniečių? Ar eilinis Lietuvos pilietis žino net ir mūsų artimiausių kaimynų, latvių ir lenkų, analogiškus logotipus?
Vakare, laukiant pirmųjų balsavimo rezultatų, apėmė net šioks toks azartas. Ryte su kolegomis ir draugais gyvai aptarinėjome savo favoritų rezultatus ir galimas koalicijas. Ta maža viltis, kad KAŽKAS pasikeis… Beje, nemokama idėja VRK kaip padidinti rinkimų aktyvumą: pasibaigus balsavimui surengiame didžiulį šou (ala eurovizija), kuriame apygardos skambintų į tiesioginį eterį. Pranešinėja balsus, visi mato kandidatų emocijas. Viskas baigtųsi džiaugsmo ašaromis ir fejerverkais.
Atrodo dar nenugarmėjome į juodąją skylę 
Tačiau media atliko savo darbą ir internetas ūžia nuo įvairiausių pasisakymų. Net mūsų 
Taip pavadino vienas mano draugas šį penktadienį vykusį 
Smagu pasijusti turistu savame mieste. Trumpam iškristi iš kasdienybės, prisidengti fotoaparatu lyg skydu nuo rutinos. Ir žmonės kažkodėl daugiau šypsosi išvydę šį metalinį žaisliuką.
