'Psichologija' kategorijos archyvas

Bendravimo grupės

2011 lapkritis 11 Asmeniniai ir Psichologija. 4 Komentarai

imageLygiai prieš metus atlikau įdomų eksperimentą – užsirašiau lankyti psichologinę bendravimo grupę. Vyliausi išmokti geriau susikalbėti, tapti patrauklesniu merginoms ir pan ;) Bet iš tiesų tai neturėjau mėlyno supratimo kas ten vyks, tik jaučiau, kad gali būti naudinga.

O susirinko devyni žmonės, nelabai tesiskiriantys nuo tų, kuriuos kasdien sutinkame gatvėje. Su savo unikaliomis istorijomis, problemomis ir džiaugsmais. Visi kiek sutrikę, nežinantys ką čia dabar reikės daryti. Ir nedrąsiai ėmė pasakoti apie save, dalintis patirtimi. Kuo toliau, tuo gilesniais ir skausmingesniais išgyvenimais. Kol galų gale mano paties problemos ėmė atrodyti tokios menkos. Pamanyk, negaliu pasakyti patinkančiai merginai, kad ją myliu – kai tuo tarpu šeimos byra, gyvenimai griūna.

Šios grupės veiklą organizavo tikri psichologai, tad aišku neapsiėjo be kapstymosi po vaikystę bei panašių dalykų. Buvo ir kuriozų, kai man išrašė “diagnozę”, kad susirasiu žmoną tokią, kaip mano mama – o jeigu man tokia perspektyva nepatinka, tai viso labo pasąmonės pokštai. Na ir kaip su tuo pasiginčysi?

Dar viena vedėjų vinis buvo psichologinių žaidimų atpažinimas ir vengimas. Tai tam tikra (ir gana dažna) žmonių bendravimo forma pagal nuolat besikartojančius scenarijus. Pvz. “vargšė” namų šeimininkė, kuri visiems guodžiasi apie savo sunkumus, bet iš tiesų nori gauti dėmesio. Arba “gelbėtojas”, kuriam patinka tokias “vargšes” gelbėti ir t.t. Gana įdomi teorija – apie ją galima daugiau paskaityti knygoje “Žaidimai, kuriuos žaidžia žmonės”.

Vis dėl to labiausiai šioje veikloje patiko atvirumas ir sąžiningumas, kurie gydo ir suteikia jėgų. Susirinkdavome kartą per savaitę, trečiadienio vakarais. Dažnai nutikdavo, kad ateidavau į susitikimą pavargęs nuo darbų, o išeidavau spinduliuodamas energija. Kartais supykdavau. O kartais nuoširdžiai pravirkdavau. Nes retai pasitaiko pajausti tiek daug gilių ir realių emocijų.

Ir štai vakar buvo paskutinis susitikimas. Metai praėjo, bet problemos liko. Grupės iniciatoriai nežadėjo stebuklo ir tą savo anti-pažadą įvykdė. Bet kai ką išsinešu su savimi: išmokau aiškiau dėstyti savo mintis, tapau atviresnis ir daugiau subrendau. Vadinasi laikas gerai praleistas.

Šviesa ateina iš žmonių (3-ioji dalis)

2010 rugpjūtis 24 Psichologija. 5 Komentarai

Šis įrašas yra ciklo tęsinys – pradžia čia.
Žmonės

Išėjimas iš dėžės

Praeitose dalyse kalbėjau apie saviapgaulės mechanizmą ir iš to kylančią būseną, kai žmogus nesuvokia problemos, todėl ir negali jos išspręsti. Ačiū Vincentui už papildymą apie suvokimo disonanso teoriją, kuri irgi iš esmės aprašo tą patį efektą. Šiandien pagaliau pakalbėsiu kaip išsivaduoti iš dėžių :)

Pirmas ir pats paprasčiausias būdas išvengti saviapgaulės, tai nepakliūti į ją apskritai. Praeitoje dalyje pasakojau istoriją su kūdikiu ir nubrėžiau schemą. Jeigu vienas iš tėvų būtų iš karto sureagavęs, tai nebūtų reikėję jokių pasiteisinimų ir tylaus pykčio. Veiksmas vyktų taip: jis arba ji atsibudo => išgirdo verksmą => nusprendė sureaguoti => išsprendė situaciją => grįžo miegoti. Viduje malonus jausmas, kad pasielgė teisingai: nuramino vaiką ir nepažadino sutuoktinio. Tai visiškai kitoks rezultatas, negu pradžioje būtų kovojęs su savimi, tada supykęs ir “pasiaukojančiai” atlikęs savo pareigą.

O ką daryti jeigu jau pakliuvau į dėžę? Iš pradžių būtina sustoti daryti tai, ką dariau iki šiol, nes saviapgaulė lemia, kad neteisingai suvokiu aplink vykstančius įvykius. Tada atsekti koks mano pasirinkimas sukėlė šį vidinį prieštaravimą, pripažinti klaidą ir ją ištaisyti.
Toliau skaityti ‘Šviesa ateina iš žmonių (3-ioji dalis)’

Šviesa ateina iš žmonių (2-oji dalis)

2010 rugpjūtis 22 Psichologija. 2 Komentarai

Šis įrašas yra ciklo tęsinys – pradžia čia.

lightgraffiti01

Saviapgaulė

Praeitoje dalyje kalbėjau apie būseną kai žmogus turi problemą, tačiau nesuvokia ją turįs. Dabar apžvelgsiu kaip ji atsiranda.

Knygoje yra pateikiamas iliustruojantis pavyzdys: naktį du sutuoktiniai miega ir vienas iš jų pažadinamas kūdikio verksmo. Akimirkai jis arba ji turi pasirinkimą – arba atsikelti ir nuraminti vaiką arba ne. Jeigu įvyksta pirmas atvejis, tai situacija yra lengvai išsprendžiama, kūdikis nurimsta, o tėvas arba mama grįžta į lovą ir miega toliau.

Žymiai sudėtingesnis yra kitas atvejis. Tas pats žmogus, tokiose pačiose aplinkybėse guli lovoje ir girdi verkiant vaiką, tačiau nusprendė kol kas nereaguoti. Jis arba ji jaučia, kad pasielgė neteisingai. Protas tuoj pat ateina į pagalbą ir ima kurti paaiškinimus, kurie sušvelnina kaltės jausmą: “juk aš jaučiuosi toks pavargęs”, “rytoj man anksti keltis” ir t.t. Galbūt žvilgsnis nukrypsta į šalia miegantį sutuoktinį – “kodėl jis/ji gali saldžiai miegoti, o aš visada privalau rūpintis vaiku”? Netikėtai gimsta nusivylimas ir tylus kaltinimas šalia gulinčiam žmogui, nes jis/ji “nevykdo” savo pareigų.
Toliau skaityti ‘Šviesa ateina iš žmonių (2-oji dalis)’

Šviesa ateina iš žmonių (1-a dalis)

2010 rugpjūtis 15 Psichologija. 2 Komentarai

image Pernai, keistų sutapimų dėka, man į rankas pateko neišvaizdi knygelė “Leadership and self-deception”, išleista Arbinger instituto. Ir dabar jau galiu užtikrintai pasakyti, kad tai ko gero vertingiausia, ką man teko skaityti per pastaruosius penkerius metus. Joje aš radau atsakymus į man svarbius klausimus. Kokie jie?

Kodėl žmonės nuolat bando išnaudoti ir skaudinti vieni kitus? Kodėl jie nenori klausytis? Kodėl kartais atrodo, kad visi kiti yra sėkmingesni už mane? Kiek nusivylimų yra per daug? Kodėl taip sunku mintimis būti čia ir dabar?

Tai turėtų būti iš tiesų geras atsakymas, kad aprėptų tiek daug. Dėl riboto tinklaraščio įrašo formato, teks padaryti seriją pasakojimų šia tema.

Problema, kuri dalyvauja visose kitose problemose

Pradėsiu nuo vieno paprasto pastebėjimo. Trumpam susimąstykite ir prisiminkite asmenį, kurio labai nemėgstate. Kodėl jis arba ji jums nepatinka? Kokiomis savybėmis tas asmuo pasižymi?

Atmintyje galiu surasti net keletą tokių. Tai linkę manipuliuoti, meluojantys, savanaudiški, netgi kartais sadistiški žmonės. Tikrai nenorėčiau su jais kartu gyventi ar dirbti. Greičiausiai kažką panašaus teko patirti ir jums.

Kaip manote, ar kiti žmonės taip pat pastebi tas neigiamas savybes šiame konkrečiame asmenyje? Esu įsitikinęs, kad dauguma jaučia. Tik vieni savo nuomonę išsako garsiai ir net pereina į konfliktą, o kiti tyliai ignoruoja.

Tačiau iš tiesų geras klausimas yra šis: ar tas asmuo, apie kurį mąstote, žino kokiomis savo savybėmis atstumia aplinkinius? Daugumoje atvejų ne! Tie mano paminėti žmonės tikrai nesutiktų, kad jie manipuliuoja, meluoja ir yra savanaudiški. Jie netgi nuoširdžiai pergyvena kai aplinkiniai kaltina ir atstumia juos. Pasaulis jiems atrodo šiek tiek niūroka ir nedraugiška vieta, kuriame visi kiti yra savanaudiški. Šių žmonių moto galėtų būti “aš taip stengiuosi, bet kiti manęs nemėgsta”.
Toliau skaityti ‘Šviesa ateina iš žmonių (1-a dalis)’

Mergaitė ir pedofilai – įrodymų problema

2009 lapkritis 22 Psichologija. 4 Komentarai

Jau daugiau kaip mėnuo praėjo nuo spalio 5-ą dieną surengtų žudynių Kaune. Aš stengiuosi išlaikyti neutralią nuomonę ir noriu tikėti, kad teisėsaugos pareigūnai kuo greičiau ištirs tiek šio nusikaltimo, tiek su tuo galimai susijusios pedofilijos bylos aplinkybes.

Šiame rašinyje norėčiau atkreipti dėmesį į mažai nagrinėtą bylos aspektą – pradinius kaltinimus pedofilija, kurie buvo paremti D. Kedžio dukters parodymais išplatintais internete. Visuomenėje jie sukėlė ypač karštą reakciją – didelė dalis netgi išreiškė nuomonę, kad žmogžudystė gali būti pateisinta (!!!), jei mergaitė iš tiesų buvo tvirkinama. O kadangi ji pati apie tai pasakojo, tai abejonių nėra – juk vaikas negalėjo tokių dalykų išsigalvoti ir neturi motyvo meluoti.

Bet ar tikrai mes galime pasitikėti 9-metės mergaitės parodymais ir už akių nuteisti žmones?

Pasirodo, kad tai nėra taip paprasta. Šioje psichologijos paskaitoje yra pateikiamas šokiruojantis pavyzdys: studentams parodomi trys interviu su vaikais apie prieš du mėnesius vykusį incidentą – visi trys pasakoja apie tą patį įvykį, visi trys daro tai labai nuoširdžiai, tačiau visų versijos yra radikaliai skirtingos. Kai studentų paklausė kuo jie tiki – nuomonės pasiskirstė maždaug po lygiai. Panaši reakcija ir kai šis įrašas buvo parodytas vaikų psichologams, teisėjams, vaikų teisių priežiūros pareigūnams. Kaip tai galėjo nutikti?

Pasirodo, kad visi trys jie sakė tiesą, tačiau dviem iš jų prisiminimai buvo įteigti. Vaikų sąmonė yra ypač jautri manipuliacijoms ir gali būti paveikta. To pakako, kad suklaidinti net patyrusius šios srities profesionalus. Ir tam netgi nereikia jokių futuristinių smegenų plovimo aparatų – užtenka tik tendencingai suformuluoti klausimus arba sukelti abejonę. Toliau skaityti ‘Mergaitė ir pedofilai – įrodymų problema’

Psichologijos paskaitos online

2009 spalis 30 Psichologija. 3 Komentarai

Neseniai atradau labai naudingą portalą, kuriame už dyką pateikiamos filmuotos paskaitos iš geriausių JAV aukštųjų mokyklų: www.academicearth.org. Pastaruoju metu esu susidomėjęs psichologija, tai galiu rekomenduoti puikų kursą iš Yale universiteto “Introduction to psychology”. Įdomu palyginti ir paskaitų kokybę su lietuvišku produktu ;)

Pilną kursą (20 paskaitų) rasite čia. Įvadinė paskaita:

Watch it on Academic Earth

Šiame portale taip pat sudomino ir ketinu peržiūrėti:

Asmenybės tipai pagal Carl Jung

2009 spalis 21 Psichologija. 4 Komentarai

Turbūt kiekvienam iš mūsų kasdieniniame gyvenime yra tekę susidurti su žmonių stereotipais: pvz. populiarus požiūris, kad moterys priimdamos sprendimus vadovaujasi jausmais, o vyrai protu. Ekstravertai prieš intravertus ir t.t. Tokių ir panašių teiginių ypač daug populiariose informavimo priemonėse. Aš pats labai nemėgstu bandymų skirstyti žmones į kategorijas dėl iš to kylančių etinių ir moralinių problemų. Ir turbūt daugumai nepatinka būti įspraustam į ankštą dėžutę. Tačiau kiek tai yra moksliškai pagrįsta, o kiek pramanyta?

sims

Neužsiimsiu mitų medžiokle, o verčiau supažindinsiu su vienu iš įdomesnių mokslinių paaiškinimų – Carl Jung suvokimo procesų teorija. Šis žmogus gyveno XX a. pirmoje pusėje, turėjo medicininį išsilavinimą ir yra laikomas vienu iš šiuolaikinės psichologijos tėvų (šalia tokių grandų kaip Froidas). Jis tyrė normalių žmonių psichiką ir bandė surasti bei aprašyti dėsningumus. Mokslininko darbai vėliau buvo pritaikyti tokiems populiariems asmenybės testams kaip MBTI ir socionika.
Toliau skaityti ‘Asmenybės tipai pagal Carl Jung’

Lytiškumas

2009 kovas 18 Psichologija. 15 Komentarai

Keista ir drąsi tema. Turbūt pradėsiu ją nuo vieno pastebėjimo apie savo elgesį. Šio puslapio dešinėje pusėje esantis mano avataras su el. pašto adresu yra neabejotinai mergina, nors aš pats esu vaikinas. Jau ne vienas žmogus klausė kodėl aš taip elgiuosi. Dalykus dar labiau supainioja tai, kad šio paprasto paveiksliuko dėka jau buvau ne vieną kartą forumuose ir komentaruose palaikytas mergina.

“<for a girl> its ok to be a boy, but for a boy to look like a girl is degrading, cause you think that being a girl is degrading”
Madonna, “What It Feels Like for a Girl”

Tuos avatarus matyt pasirenkame ne šiaip sau – jie atspindi kažkokią mūsų asmenybės dalį. Personažą, kuris netgi nebūtinai turi būti žmogus. Mano atveju paveiksliuke yra Urumi Kanzaki ir ji man simbolizuoja proto galią (tie kurie matė GTO supras kodėl). Tai, kad ji yra mergina (beje išgalvota) manęs visiškai netrikdo ir nepakeičia, nes ji tik personažas. Juk jei aš pasirinkčiau kaip iliustraciją kokio nors katino vaizdą – aš netapčiau labiau katiniškas :)

Ir čia noriu pateikti esminę įrašo mintį – aš esu įsitikinęs, kad mūsų protas neturi lyties.

Kaip aš priėjau prie tokios išvados? Pirmiausia, bent jau mano atveju, jei aš pažvelgiu giliai į savo sąmonę – ten niekur nėra parašyta, kad aš turiu būti vienos ar kitos lyties. Aš tiesiog esu, toks, koks esu šiuo metu. Net jeigu rytoj atsibusčiau mergina, tai pasaulis neapsiverstų. Taip, aš atrodyčiau kitaip, elgčiausi kitaip, galvočiau kitas mintis, jausčiau kitus jausmus ir emocijas – bet giliai viduje aš tiesiog būčiau. Ir tik nuo manęs priklausytų ar aš jausčiausi laimingu tokiame gyvenime ar ne.

Toliau skaityti ‘Lytiškumas’

Ir dar apie meistriškumą

2009 kovas 10 Psichologija. 0 Komentarų

Šį kartą norėčiau pasidalinti keliomis man patikusiomis įžvalgomis apie tai kaip žmonės mokosi naujus dalykus. Apibūdinimus ir iliustracijas paėmiau iš praeitame įraše minėtos G. Leonard knygos.

Pasirodo yra keturi elgesio tipai, kaip žmonės bando kažką pasiekti. Daug kur atpažinau save ir mano pažįstamus :) Beje vienas asmuo gali būti skirtingų tipų skirtingose veiklose.

1. Entuziastas (The Dabbler)

Jei kada nors bandėte lankytis sporto klube ir po kelių mėnesių tą užsiėmimą metėte velniop, tai turbūt atpažinsite save. Entuziastas labai noriai ir su didele pradine energija griebiasi naujos veiklos – sporto, užsienio kalbos, blogo rašymo, studijų ar dar ko nors. Iš pradžių viskas einasi gerai, jis gauna pirmuosius triūso vaisius ir pripažinimą. Tačiau praėjus tam tikram laiko tarpui, staiga pritrūksta motyvacijos tęsti. Mat pasirodo kilogramai taip greitai nekrenta kaip norėtųsi, o užsienio kalba lengvai nepasiduoda.

Kadangi tolesnė veikla entuziastui tampa per daug sunki / nuobodi, tai jis greitai susiranda naują užsiėmimą, į kurį galėtų kibti su šviežia energija. Jo pastangų rezultatas atrodo maždaug taip:
Entuziastas
Toliau skaityti ‘Ir dar apie meistriškumą’