Jau daugiau kaip mėnuo praėjo nuo spalio 5-ą dieną surengtų žudynių Kaune. Aš stengiuosi išlaikyti neutralią nuomonę ir noriu tikėti, kad teisėsaugos pareigūnai kuo greičiau ištirs tiek šio nusikaltimo, tiek su tuo galimai susijusios pedofilijos bylos aplinkybes.
Šiame rašinyje norėčiau atkreipti dėmesį į mažai nagrinėtą bylos aspektą – pradinius kaltinimus pedofilija, kurie buvo paremti D. Kedžio dukters parodymais išplatintais internete. Visuomenėje jie sukėlė ypač karštą reakciją – didelė dalis netgi išreiškė nuomonę, kad žmogžudystė gali būti pateisinta (!!!), jei mergaitė iš tiesų buvo tvirkinama. O kadangi ji pati apie tai pasakojo, tai abejonių nėra – juk vaikas negalėjo tokių dalykų išsigalvoti ir neturi motyvo meluoti.
Bet ar tikrai mes galime pasitikėti 9-metės mergaitės parodymais ir už akių nuteisti žmones?
Pasirodo, kad tai nėra taip paprasta. Šioje psichologijos paskaitoje yra pateikiamas šokiruojantis pavyzdys: studentams parodomi trys interviu su vaikais apie prieš du mėnesius vykusį incidentą – visi trys pasakoja apie tą patį įvykį, visi trys daro tai labai nuoširdžiai, tačiau visų versijos yra radikaliai skirtingos. Kai studentų paklausė kuo jie tiki – nuomonės pasiskirstė maždaug po lygiai. Panaši reakcija ir kai šis įrašas buvo parodytas vaikų psichologams, teisėjams, vaikų teisių priežiūros pareigūnams. Kaip tai galėjo nutikti?
Pasirodo, kad visi trys jie sakė tiesą, tačiau dviem iš jų prisiminimai buvo įteigti. Vaikų sąmonė yra ypač jautri manipuliacijoms ir gali būti paveikta. To pakako, kad suklaidinti net patyrusius šios srities profesionalus. Ir tam netgi nereikia jokių futuristinių smegenų plovimo aparatų – užtenka tik tendencingai suformuluoti klausimus arba sukelti abejonę. Toliau skaityti ‘Mergaitė ir pedofilai – įrodymų problema’
Neseniai atradau labai naudingą portalą, kuriame už dyką pateikiamos filmuotos paskaitos iš geriausių JAV aukštųjų mokyklų: www.academicearth.org. Pastaruoju metu esu susidomėjęs psichologija, tai galiu rekomenduoti puikų kursą iš Yale universiteto “Introduction to psychology”. Įdomu palyginti ir paskaitų kokybę su lietuvišku produktu 
Pilną kursą (20 paskaitų) rasite čia. Įvadinė paskaita:
Šiame portale taip pat sudomino ir ketinu peržiūrėti:
Turbūt kiekvienam iš mūsų kasdieniniame gyvenime yra tekę susidurti su žmonių stereotipais: pvz. populiarus požiūris, kad moterys priimdamos sprendimus vadovaujasi jausmais, o vyrai protu. Ekstravertai prieš intravertus ir t.t. Tokių ir panašių teiginių ypač daug populiariose informavimo priemonėse. Aš pats labai nemėgstu bandymų skirstyti žmones į kategorijas dėl iš to kylančių etinių ir moralinių problemų. Ir turbūt daugumai nepatinka būti įspraustam į ankštą dėžutę. Tačiau kiek tai yra moksliškai pagrįsta, o kiek pramanyta?
Neužsiimsiu mitų medžiokle, o verčiau supažindinsiu su vienu iš įdomesnių mokslinių paaiškinimų – Carl Jung suvokimo procesų teorija. Šis žmogus gyveno XX a. pirmoje pusėje, turėjo medicininį išsilavinimą ir yra laikomas vienu iš šiuolaikinės psichologijos tėvų (šalia tokių grandų kaip Froidas). Jis tyrė normalių žmonių psichiką ir bandė surasti bei aprašyti dėsningumus. Mokslininko darbai vėliau buvo pritaikyti tokiems populiariems asmenybės testams kaip MBTI ir socionika.
Toliau skaityti ‘Asmenybės tipai pagal Carl Jung’
Keista ir drąsi tema. Turbūt pradėsiu ją nuo vieno pastebėjimo apie savo elgesį. Šio puslapio dešinėje pusėje esantis mano avataras su el. pašto adresu yra neabejotinai mergina, nors aš pats esu vaikinas. Jau ne vienas žmogus klausė kodėl aš taip elgiuosi. Dalykus dar labiau supainioja tai, kad šio paprasto paveiksliuko dėka jau buvau ne vieną kartą forumuose ir komentaruose palaikytas mergina.
“<for a girl> its ok to be a boy, but for a boy to look like a girl is degrading, cause you think that being a girl is degrading”
Madonna, “What It Feels Like for a Girl”
Tuos avatarus matyt pasirenkame ne šiaip sau – jie atspindi kažkokią mūsų asmenybės dalį. Personažą, kuris netgi nebūtinai turi būti žmogus. Mano atveju paveiksliuke yra Urumi Kanzaki ir ji man simbolizuoja proto galią (tie kurie matė GTO supras kodėl). Tai, kad ji yra mergina (beje išgalvota) manęs visiškai netrikdo ir nepakeičia, nes ji tik personažas. Juk jei aš pasirinkčiau kaip iliustraciją kokio nors katino vaizdą – aš netapčiau labiau katiniškas 
Ir čia noriu pateikti esminę įrašo mintį – aš esu įsitikinęs, kad mūsų protas neturi lyties.
Kaip aš priėjau prie tokios išvados? Pirmiausia, bent jau mano atveju, jei aš pažvelgiu giliai į savo sąmonę – ten niekur nėra parašyta, kad aš turiu būti vienos ar kitos lyties. Aš tiesiog esu, toks, koks esu šiuo metu. Net jeigu rytoj atsibusčiau mergina, tai pasaulis neapsiverstų. Taip, aš atrodyčiau kitaip, elgčiausi kitaip, galvočiau kitas mintis, jausčiau kitus jausmus ir emocijas – bet giliai viduje aš tiesiog būčiau. Ir tik nuo manęs priklausytų ar aš jausčiausi laimingu tokiame gyvenime ar ne.
Toliau skaityti ‘Lytiškumas’
Šį kartą norėčiau pasidalinti keliomis man patikusiomis įžvalgomis apie tai kaip žmonės mokosi naujus dalykus. Apibūdinimus ir iliustracijas paėmiau iš praeitame įraše minėtos G. Leonard knygos.
Pasirodo yra keturi elgesio tipai, kaip žmonės bando kažką pasiekti. Daug kur atpažinau save ir mano pažįstamus Beje vienas asmuo gali būti skirtingų tipų skirtingose veiklose.
1. Entuziastas (The Dabbler)
Jei kada nors bandėte lankytis sporto klube ir po kelių mėnesių tą užsiėmimą metėte velniop, tai turbūt atpažinsite save. Entuziastas labai noriai ir su didele pradine energija griebiasi naujos veiklos – sporto, užsienio kalbos, blogo rašymo, studijų ar dar ko nors. Iš pradžių viskas einasi gerai, jis gauna pirmuosius triūso vaisius ir pripažinimą. Tačiau praėjus tam tikram laiko tarpui, staiga pritrūksta motyvacijos tęsti. Mat pasirodo kilogramai taip greitai nekrenta kaip norėtųsi, o užsienio kalba lengvai nepasiduoda.
Kadangi tolesnė veikla entuziastui tampa per daug sunki / nuobodi, tai jis greitai susiranda naują užsiėmimą, į kurį galėtų kibti su šviežia energija. Jo pastangų rezultatas atrodo maždaug taip:
Toliau skaityti ‘Ir dar apie meistriškumą’
