O susirinko devyni žmonės, nelabai tesiskiriantys nuo tų, kuriuos kasdien sutinkame gatvėje. Su savo unikaliomis istorijomis, problemomis ir džiaugsmais. Visi kiek sutrikę, nežinantys ką čia dabar reikės daryti. Ir nedrąsiai ėmė pasakoti apie save, dalintis patirtimi. Kuo toliau, tuo gilesniais ir skausmingesniais išgyvenimais. Kol galų gale mano paties problemos ėmė atrodyti tokios menkos. Pamanyk, negaliu pasakyti patinkančiai merginai, kad ją myliu – kai tuo tarpu šeimos byra, gyvenimai griūna.

Šios grupės veiklą organizavo tikri psichologai, tad aišku neapsiėjo be kapstymosi po vaikystę bei panašių dalykų. Buvo ir kuriozų, kai man išrašė “diagnozę”, kad susirasiu žmoną tokią, kaip mano mama – o jeigu man tokia perspektyva nepatinka, tai viso labo pasąmonės pokštai. Na ir kaip su tuo pasiginčysi?

Dar viena vedėjų vinis buvo psichologinių žaidimų atpažinimas ir vengimas. Tai tam tikra (ir gana dažna) žmonių bendravimo forma pagal nuolat besikartojančius scenarijus. Pvz. “vargšė” namų šeimininkė, kuri visiems guodžiasi apie savo sunkumus, bet iš tiesų nori gauti dėmesio. Arba “gelbėtojas”, kuriam patinka tokias “vargšes” gelbėti ir t.t. Gana įdomi teorija – apie ją galima daugiau paskaityti knygoje “Žaidimai, kuriuos žaidžia žmonės”.

Vis dėl to labiausiai šioje veikloje patiko atvirumas ir sąžiningumas, kurie gydo ir suteikia jėgų. Susirinkdavome kartą per savaitę, trečiadienio vakarais. Dažnai nutikdavo, kad ateidavau į susitikimą pavargęs nuo darbų, o išeidavau spinduliuodamas energija. Kartais supykdavau. O kartais nuoširdžiai pravirkdavau. Nes retai pasitaiko pajausti tiek daug gilių ir realių emocijų.

Ir štai vakar buvo paskutinis susitikimas. Metai praėjo, bet problemos liko. Grupės iniciatoriai nežadėjo stebuklo ir tą savo anti-pažadą įvykdė. Bet kai ką išsinešu su savimi: išmokau aiškiau dėstyti savo mintis, tapau atviresnis ir daugiau subrendau. Vadinasi laikas gerai praleistas.

Išėjimas iš dėžės

Praeitose dalyse kalbėjau apie saviapgaulės mechanizmą ir iš to kylančią būseną, kai žmogus nesuvokia problemos, todėl ir negali jos išspręsti. Ačiū Vincentui už papildymą apie suvokimo disonanso teoriją, kuri irgi iš esmės aprašo tą patį efektą. Šiandien pagaliau pakalbėsiu kaip išsivaduoti iš dėžių

Pirmas ir pats paprasčiausias būdas išvengti saviapgaulės, tai nepakliūti į ją apskritai. Praeitoje dalyje pasakojau istoriją su kūdikiu ir nubrėžiau schemą. Jeigu vienas iš tėvų būtų iš karto sureagavęs, tai nebūtų reikėję jokių pasiteisinimų ir tylaus pykčio. Veiksmas vyktų taip: jis arba ji atsibudo => išgirdo verksmą => nusprendė sureaguoti => išsprendė situaciją => grįžo miegoti. Viduje malonus jausmas, kad pasielgė teisingai: nuramino vaiką ir nepažadino sutuoktinio. Tai visiškai kitoks rezultatas, negu pradžioje būtų kovojęs su savimi, tada supykęs ir “pasiaukojančiai” atlikęs savo pareigą.

O ką daryti jeigu jau pakliuvau į dėžę? Iš pradžių būtina sustoti daryti tai, ką dariau iki šiol, nes saviapgaulė lemia, kad neteisingai suvokiu aplink vykstančius įvykius. Tada atsekti koks mano pasirinkimas sukėlė šį vidinį prieštaravimą, pripažinti klaidą ir ją ištaisyti.

Deja, praktikoje toks būdas retai suveikia, nes priežastį surasti būna labai sunku arba jų būna keletas. Saviapgaulės sukelta problema gali tęstis daug metų ir būti nuolat “pastiprinama” vis naujų ir naujų epizodų. Galų gale tai tampa asmenybės dalimi. Įsivaizduokite sutuoktinius, kurie poroje nugyveno 15 metų, kol jų santykiai atšalo. Vienas kitame jie mato aibę problemų, tačiau visiškai nenori pasikeisti patys. Tipiški simptomai, tačiau kur jų pradžia?

Arba ką daryti jeigu prieštaravimai yra pasklidę kolektyvinėje sąmonėje? Dabartinis konfliktas tarp musulmonų ir vakarų pasaulio pasižymi tomis pačiomis savybėmis kaip ir minėtoje sutuoktinių poroje: kiekviena pusė mato kitoje daugybę problemų ir tuščiai viliasi, kad KITI pasikeis. Ar Amerikoje kilęs terorizmo grėsmės vajus jums niekada neatrodė dirbtinas? Juk būtent tokiu principu ir veikia saviapgaulė – yra sukuriamas pateisinimas savo veiksmams.

Šviesa ateina iš žmonių

Labai praktinį atsakymą į šią problemą pasiūlė XX a. egzistencializmo filosofas Martin Buber. Jo pagrindinė idėja yra, kad tai, kaip žmonės jaučiasi, tiesiogiai priklauso nuo to, kaip jie pasirenka bendrauti vieni su kitais.

Pasak jo, jeigu aš esu atviras, išklausau, priimu, matau kito žmogaus poreikius, mintis, jausmus - jeigu leidžiu save keisti – tai toks santykis yra vadinamas “aš-tu”. Tai vienintelis būdas vykti tikram konstruktyviam dialogui. Kai du žmonės iš tiesų kalbasi ir girdi vienas kitą, tai šis pokalbis juos abu pakeičia.

Bet jeigu bendraudamas su žmonėmis nuo jų atsiriboju, tada iš esmės pradedu kalbėti pats su savimi ir santykis pavirsta “aš-jie”. To pasekmė, kad aš nutolstu ir pradedu nuasmeninti. Man atrodys, kad kiti žmonės per daug reikalauja, yra nekompetentingi, jais negalima pasitikėti – o šie savo ruožtu tą patį manys apie mane. Arba priešingai, gali atrodyti, kad JIE yra šaunesni, gabesni, sėkmingesni, o aš nieko vertas. Jeigu du žmonės kalbasi tokioje būsenoje, tai nė viena pusė nenori keistis ir bando jėga primesti savo valią bei suvokimą kitai. Literatūroje radau taiklų apibūdinimą “To the immature, other people are not real” (”Nesubrendusiems kiti žmonės yra netikri”).

Mes visi esame patyrę tiek vieno tiek kito bendravimo pavyzdžių. Nesunkiai galime atskirti kada kiti žmonės su mumis kalbasi nuoširdžiai ir kada atsiriboję. Ir būtent atvirumas yra raktas nuo mus supančios dėžės…

Kiekvieną dieną mes patenkame į situacijas, kurios panašios į tą su verkiančiu kūdikiu. Kažkam kažko iš mūsų prireikia ir per sekundės dalį turime apsispręsti ar pasidalinsime su jais savo laiku, resursais ar ne. Jeigu mes tuo metu esame atviri to žmogaus poreikiams, jeigu įvyksta dialogas (tai reiškia, kad turime nenuskriausti ir savęs), tai mes automatiškai išvengiame saviapgaulės. Nes mes priimame informaciją iš išorės, pasikeičiame ir nebelieka prasmės savo veiksmus teisinti. O jeigu bendraudami atsiribojame ir pereiname į monologą, tai automatiškai užsidarome dėžėje su visomis iš to kylančiomis pasekmėmis.

Tai taip pat reiškia, kad net jei dėl kažkokių neaiškių priežasčių imame save apgaudinėti ir blogai jaustis, tai visada turime galimybę pasitaisyti atverdami save kitiems.

Paprasta, ar ne?

Vienas iš “Leadership and self-deception” knygos autorių tuos impulsus, kuriuos gauname iš kitų žmonių, palygino su šviesa. Tie spinduliai sklinda nuolatos ir nesustabdomu srautu. Jeigu mes esame atviri jiems, tai matome save ir kitus žmones būtent tokius, kokie jie iš tiesų yra. O jei užsidarome, tada užslenka tamsa: atšąla santykiai, miršta jausmai, atsiranda nusivylimas, imame kaltinti. Manome, kad problema yra mūsų viduje arba kituose žmonėse, tačiau tikroji priežastis yra, kad mes tik atkertame save nuo šviesos.

Ir dar šiek tiek apie atvirumą

Galbūt kitas žmogus pasinaudos mano atvirumu ir įskaudins? Galbūt pamanys kažką blogo apie mane? O gal, sakydamas tiesą, aš jį įskaudinsiu?

Ilgą laiką man buvo sunku suvokti, kaip įmanoma nuolat gyventi atvira širdimi. Laimei, per savo margą gyvenimą aš esu sutikęs keletą žmonių, kurie akivaizdžiai savo paties pavyzdžiu tai įrodė – ir žinoma padarė man didžiulę įtaką.

Šie asmenys dažniausiai nepasižymi ypatingu gudrumu ar iškalbingumu, tačiau turi vieną unikalią savybę: kai jie bendrauja su kitu žmogumi, tai šis jaučiasi taip, lyg kalbėtų tiesiai su jo vidumi. Netgi piktų kėslų turintys to akivaizdoje sutrinka ir patys pasikeičia. Kaip tai pavyksta? Mano pastebėjimai:

• Jie visuomet bendrauja su žmonėmis kaip lygūs su lygiais – nepriklausomai nuo amžiaus, lyties ir socialinės padėties.
• Leidžia save pažinti – paprastai ir aiškiai atskleidžia kaip jie jaučiasi, ką galvoja (prisiminkite kaip Forestas Gumpas pasakojo savo gyvenimo istoriją stotelėje sutiktiems žmonėms).
• Leidžia save įtakoti ir keisti.
• Nuolatos reiškia savo meilę ir dėkingumą supusiems žmonėms. Žavisi jais.
• Nekelia reikalavimų ir nekritikuoja.

To pakanka. Šis bendravimo modelis praktikoje veikia daug kartų patikimiau nei bet kokia apsauginė tvora. Jis taip pat skatina kitus elgtis panašiai. Ir tai iš esmės atspindi Buberio aprašytąjį “aš-tu”.

Palyginimui – o kas nutinka, kai atvirumo yra nesilaikoma? Tada yra elgiamasi priešingai mano aukščiau išvardytoms savybėms:

• Žmogus sureikšmina arba nuvertina save kitų atžvilgiu.
• Slepia savo elgesio motyvus.
• Priima tik tokį atgalinį ryšį, kuris palaiko jų nuomonę. Atsisako keistis.
• Jėga primeta savo valią kitiems žmonėms.
• Kritikuoja kitų elgesį.

Tai gali nutikti tiek pavieniams asmenims, tiek grupėms. Ir tai atspindi “aš-jie” bendravimo būdą. Blogiausia, kad toks elgesys irgi pats save skatina.

* * *

Štai tiek apie atvirumą ir dėžes. Ačiū, kad skaitėte šią ilgą ir vingiuotą rašliavą

Viliuosi, kad nors dalis idėjų rado atgarsį ir bus pritaikytos praktiškai. Taip pat labai norėčiau, kad apie jas sužinotų daugiau žmonių ir jos atneštų teigiamą poveikį visuomenei.

Jei susidomėjote ir norite sužinoti daugiau, rekomenduoju perskaityti žemiau pateiktą literatūros sąrašą.

• Arbinger institutas
• Bonds That Make Us Free: Healing Our Relationships, Coming to Ourselves
  by C. Terry Warner
• Leadership and self deception @Amazon (ištrauką galima paskaityti čia)
• Knyga “Taikos anatomija” (lietuviškas vertimas)
• Diskusijų forumai

Saviapgaulė

Praeitoje dalyje kalbėjau apie būseną kai žmogus turi problemą, tačiau nesuvokia ją turįs. Dabar apžvelgsiu kaip ji atsiranda.

Knygoje yra pateikiamas iliustruojantis pavyzdys: naktį du sutuoktiniai miega ir vienas iš jų pažadinamas kūdikio verksmo. Akimirkai jis arba ji turi pasirinkimą – arba atsikelti ir nuraminti vaiką arba ne. Jeigu įvyksta pirmas atvejis, tai situacija yra lengvai išsprendžiama, kūdikis nurimsta, o tėvas arba mama grįžta į lovą ir miega toliau.

Žymiai sudėtingesnis yra kitas atvejis. Tas pats žmogus, tokiose pačiose aplinkybėse guli lovoje ir girdi verkiant vaiką, tačiau nusprendė kol kas nereaguoti. Jis arba ji jaučia, kad pasielgė neteisingai. Protas tuoj pat ateina į pagalbą ir ima kurti paaiškinimus, kurie sušvelnina kaltės jausmą: “juk aš jaučiuosi toks pavargęs”, “rytoj man anksti keltis” ir t.t. Galbūt žvilgsnis nukrypsta į šalia miegantį sutuoktinį – “kodėl jis/ji gali saldžiai miegoti, o aš visada privalau rūpintis vaiku”? Netikėtai gimsta nusivylimas ir tylus kaltinimas šalia gulinčiam žmogui, nes jis/ji “nevykdo” savo pareigų.

Svarbu pastebėti, kad šiame epizode atsiranda ne tik veiksmą pateisinančios mintys, bet ir pateisinantys jausmai! Ir sumenkinamas faktas, kad iš tiesų tai pats minčių autorius elgiasi neteisingai.

Dauguma savo vaikus mylinčių tėvų vis tiek galų gale atsikels ir pasirūpins juo. Tačiau neigiamo pasirinkimo žala išlieka. Jis arba ji galės sau sakyti, kad “aš nenorėjau, bet vis tiek ėjau ir aukojausi”. Ir tai bus tylus kaltinimas šalia gulinčiam ir nieko neįtariančiam žmogui.

Supaprastinta visos šios situacijos schema atrodo taip:

Galima būtų pateikti daug pavyzdžių iš kasdieninio gyvenimo, kurie atitinka šį modelį. Kiekvieną kartą kai mes pasirenkame ignoruoti kitų žmonių (arba savo paties) poreikius, šis mechanizmas sukuria fiktyvius paaiškinimus, kuriais mes patikime. Tada imame suvokti ir jausti pasaulį truputi iškreiptai. Ir tampa sunkiau užmegzti / palaikyti ryšius su supančiais žmonėmis, kurie yra nepaveikti mūsų klaidingų įsitikinimų.

Psichologijoje toks reiškinys vadinamas “saviapgaulė”. Tai melo forma, kai žmogus ne tik pasakoja, bet ir iš tiesų tiki savo vaizduotėje susikurtais dalykais. Manoma, kad toks sugebėjimas suteikdavo evoliucinį pranašumą, nes leisdavo tobulai meluoti, neišsiduodant savo kūno kalba.

Arbinger literatūroje tai vadinama “buvimu dėžėje”. Ir tai paaiškina, kaip atsiranda problema, kurios mes savyje nepastebime. Tačiau mes ją gerai matome kituose, nes jų vidiniai pasiteisinimai mūsų neveikia.

Pažvelkime dar šiek tiek atidžiau kaip saviapgaulė veikia žmonių santykius. Kas vyksta kitą rytą istorijoje apie verkiantį vaiką? Tas sutuoktinis, kuris atsikėlė naktį, turbūt nepraleis progos pasiskųsti, kad prastai miegojo. Ir tyliai mintyse kaltins kitą, kad šis/ši neturi rūpesčių ir yra žvalus bei geros nuotaikos. Pastarasis nesupras įtampos priežasties ir taip pat atsakys tyliu kaltinimu. Tokiu būdu vieno asmens elgesys “dėžėje” verčia ir kitą ten “užsidaryti”. Pesimizmas ima plisti savaime lyg virusas.

Praeitoje dalyje jau minėjau, kad kai žmogus yra veikiamas šios problemos, tai jam yra beveik neįmanoma iš jos ištrūkti. “Buvimas dėžėje” gimdo iškreiptas mintis ir jausmus, kurių mes nesugebame atskirti nuo tikrų. Neteisingos prielaidos lemia, kad visi jomis paremti sprendimai taip pat bus neteisingi.

Apibendrintos saviapgaulės pasekmės:

1. Saviapgaulė iškreipia mūsų aplinkos suvokimą, įtakodama mintis ir jausmus
2. Mūsų iškreiptas suvokimas atstumia aplinkinius žmones, todėl jaučiamės vieniši ir nesuprasti.
3. Būdami dėžėje, verčiame ir kitus ten užsidaryti
4. Kad ir ką darytume – išlietume jausmus ant kitų ar kauptume savyje, būtume geresni, blogesni, prisiskaitytume protingų knygučių – visa tai nepadės išspręsti esminės problemos, kad mes apgaudinėjame patys save

Kitoje dalyje – išėjimas iš dėžės.

Plačiau apie Arbinger idėjas galima skaityti čia:

• Arbinger institutas
• Leadership and self deception @Amazon (ištrauką galima paskaityti čia)
• Knyga “Taikos anatomija” (lietuviškas vertimas)
• Diskusijų forumai

Kodėl žmonės nuolat bando išnaudoti ir skaudinti vieni kitus? Kodėl jie nenori klausytis? Kodėl kartais atrodo, kad visi kiti yra sėkmingesni už mane? Kiek nusivylimų yra per daug? Kodėl taip sunku mintimis būti čia ir dabar?

Tai turėtų būti iš tiesų geras atsakymas, kad aprėptų tiek daug. Dėl riboto tinklaraščio įrašo formato, teks padaryti seriją pasakojimų šia tema.

Problema, kuri dalyvauja visose kitose problemose

Pradėsiu nuo vieno paprasto pastebėjimo. Trumpam susimąstykite ir prisiminkite asmenį, kurio labai nemėgstate. Kodėl jis arba ji jums nepatinka? Kokiomis savybėmis tas asmuo pasižymi?

Atmintyje galiu surasti net keletą tokių. Tai linkę manipuliuoti, meluojantys, savanaudiški, netgi kartais sadistiški žmonės. Tikrai nenorėčiau su jais kartu gyventi ar dirbti. Greičiausiai kažką panašaus teko patirti ir jums.

Kaip manote, ar kiti žmonės taip pat pastebi tas neigiamas savybes šiame konkrečiame asmenyje? Esu įsitikinęs, kad dauguma jaučia. Tik vieni savo nuomonę išsako garsiai ir net pereina į konfliktą, o kiti tyliai ignoruoja.

Tačiau iš tiesų geras klausimas yra šis: ar tas asmuo, apie kurį mąstote, žino kokiomis savo savybėmis atstumia aplinkinius? Daugumoje atvejų ne! Tie mano paminėti žmonės tikrai nesutiktų, kad jie manipuliuoja, meluoja ir yra savanaudiški. Jie netgi nuoširdžiai pergyvena kai aplinkiniai kaltina ir atstumia juos. Pasaulis jiems atrodo šiek tiek niūroka ir nedraugiška vieta, kuriame visi kiti yra savanaudiški. Šių žmonių moto galėtų būti “aš taip stengiuosi, bet kiti manęs nemėgsta”.

Yra dar viena kategorija, kuri žino savo trūkumus, bet niekaip nesugeba iš jų išsipainioti. Ir jų pasiteisinimai: “aš nieko negaliu su savimi padaryti” arba “aš esu blogas / nevertas žmogus”. Šių asmenų motyvai labai skirtingi nuo tų, kurie neskiria laiko refleksijai, tačiau rezultatas vis tiek yra tas pats – pasaulis jiems atrodo atšiaurus.

Galima pastebėti, kad yra vienas bendras motyvas, kuris dalyvauja visose šiose situacijose. Žmogus savo elgesiu kelia problemas sau ir aplinkiniams -> aš ir dauguma kitų žmonių tai lengvai pastebi -> tačiau pats asmuo nesugeba suvokti tikrosios konflikto priežasties: arba jų nepastebi, arba užstringa klaidingose išvadose. Taigi problema, kuri sukelia visas kitas bendravimo problemas, yra ta, kad žmogus nesuvokia turintis problemą.

Ši išvada taip pat reiškia, kad tiek aš, tiek jūs šiuo metu galime būti tokioje pat situacijoje ir to net nejausti!!! Aplinkiniai puikiai matytų ir suprastų viską, kas vyksta, tačiau mes patys sugebėtume įžvelgti tik atskirus simptomus: kad su kai kuriais žmonėmis sunku bendrauti be jokios aiškios priežasties. Arba viduje tiesiog jaustumėmės blogai ir nusivylę.

Kodėl tada tie aplinkiniai žmonės mato, bet nieko mums nesako?

O jūs pats kada nors bandėte tai daryti – įtikinėti kitus, kad jie neteisingai elgiasi? Aš prisimenu savo besiskiriančius tėvus ir didžiulį norą juos sulaikyti. Jie tiesiog nenorėjo manęs klausytis… Kiekvienam mano argumentui tokie žmonės randa 10 pasiteisinimų. Jų tikslas būna kaltinti kitus arba kaltinti save, tačiau ne iš tiesų spręsti problemą. Ir daug paprasčiau to akivaizdoje tampa tiesiog patylėti.

Dar vienas svarbus dalykas apie šią universalią problemą yra tas, kad jeigu žmogus užstringa “nematymo” būsenoje, tai visos jo paties pastangos ištrūkti, yra pasmerktos žlugimui. Nes kovojama yra tik su atskirais simptomais, o ne su pačia priežastimi. Jis arba ji negali išspręsti problemos, jeigu apie ją net nežino. Tokiu būdu atsiranda žmonės, kuriems chroniškai nesiseka meilėje, darbuose ar dar kur nors. Gali būti, kad kai tokia vidinė kova be rezultatų užsitęsia labai ilgai, tai nuveda net iki depresijos.

Kitoje dalyje: kaip atsiranda ši problema?

Plačiau apie Arbinger idėjas galima skaityti čia:

• Arbinger institutas
• Leadership and self deception @Amazon (ištrauką galima paskaityti čia)
• Diskusijų forumai

Šiame rašinyje norėčiau atkreipti dėmesį į mažai nagrinėtą bylos aspektą – pradinius kaltinimus pedofilija, kurie buvo paremti D. Kedžio dukters parodymais išplatintais internete. Visuomenėje jie sukėlė ypač karštą reakciją – didelė dalis netgi išreiškė nuomonę, kad žmogžudystė gali būti pateisinta (!!!), jei mergaitė iš tiesų buvo tvirkinama. O kadangi ji pati apie tai pasakojo, tai abejonių nėra – juk vaikas negalėjo tokių dalykų išsigalvoti ir neturi motyvo meluoti.

Bet ar tikrai mes galime pasitikėti 9-metės mergaitės parodymais ir už akių nuteisti žmones?

Pasirodo, kad tai nėra taip paprasta. Šioje psichologijos paskaitoje yra pateikiamas šokiruojantis pavyzdys: studentams parodomi trys interviu su vaikais apie prieš du mėnesius vykusį incidentą – visi trys pasakoja apie tą patį įvykį, visi trys daro tai labai nuoširdžiai, tačiau visų versijos yra radikaliai skirtingos. Kai studentų paklausė kuo jie tiki – nuomonės pasiskirstė maždaug po lygiai. Panaši reakcija ir kai šis įrašas buvo parodytas vaikų psichologams, teisėjams, vaikų teisių priežiūros pareigūnams. Kaip tai galėjo nutikti?

Pasirodo, kad visi trys jie sakė tiesą, tačiau dviem iš jų prisiminimai buvo įteigti. Vaikų sąmonė yra ypač jautri manipuliacijoms ir gali būti paveikta. To pakako, kad suklaidinti net patyrusius šios srities profesionalus. Ir tam netgi nereikia jokių futuristinių smegenų plovimo aparatų – užtenka tik tendencingai suformuluoti klausimus arba sukelti abejonę.

Kaip pavyzdys buvo pateiktas kitas eksperimentas su suaugusiais žmonėmis. Jo metu dalyviams buvo parodytas filmas, o po to uždavinėjami klausimai. Vienai kontrolinei grupei klausimas buvo suformuluotas taip – “ar prisimeni kaip viena mašina susidūrė su kita”? Kitai grupei – “ar prisimeni kaip viena mašina įsirėžė į kitą”? (mašinų susidūrimas iš tiesų vyko) Po savaitės tų pačių eksperimento dalyvių buvo paklausta - “ar prisimeni išdužusį stiklą”? Rezultatas – antrosios kontrolinės grupės nariai dažniau prisiminė šį faktą. O iš tiesų jokio išdužusio stiklo nebuvo. Tai įrodo, kad žmogaus smegenys yra linkusios užpildyti atminties spragas detalėmis iš konteksto. Ir kartais mes patikime dalykais, kurių iš tiesų nebuvo.

Yra buvę daug pavyzdžių, kai po apsilankymo pas psichoanalitiką, suaugę žmonės staiga “prisimindavo” apie vaikystėje patirtus seksualinio išnaudojimo atvejus. Ir aišku dažnai tai baigdavosi bylomis prieš savo gimdytojus, o šie savo ruožtu pateikdavo ieškinius dėl smegenų plovimo. Tai gali tyčia arba netyčia nutikti, jei psichoanalitikas naudoja įtaigius klausimus apie paciento vaikystę. Ypač jei naudojama hipnozės technika – yra įrodyta, kad žmonės jos metu gali tiesiog sukurti naujus prisiminimus tam, kad patenkinti hipnotizuotojo norus.

Aš jokiu būdu neteisinu ir nebandau švelninti pedofilų padarytų nusikaltimų – jeigu jie iš tiesų įvyko. Mano pastebėjimai yra skirti tik tam, kad visuomenė nedarytų skubotų išvadų, kai yra pateikiami tokie sunkūs kaltinimai. Internete išplatinta medžiaga gali būti tikra, o gali būti ir klastotė – net jei mergaitė nuoširdžiai tikėjo viskuo, ką pasakojo. Įtarimą kelia tai, kad vaizdai buvo nufilmuoti aplinkoje, kur jos prisiminimai galėjo būti paveikti. Galbūt net pats D. Kedys buvo suklaidintas ir be reikalo pasidavė keršto troškimui. Kol kas viską gaubia nežinia. Reikia tikėtis, kad byloje dar atsiras tvirtų ir nenuginčijamų įrodymų, o nusikaltėliai bus nubausti.

Pilną kursą (20 paskaitų) rasite čia. Įvadinė paskaita:

Šiame portale taip pat sudomino ir ketinu peržiūrėti:

• Politics, Strategy, and Game Theory – politikos mokslai
• Science, Magic, and Religion – misticizmo ir mokslo santykis istorijoje

Neužsiimsiu mitų medžiokle, o verčiau supažindinsiu su vienu iš įdomesnių mokslinių paaiškinimų – Carl Jung suvokimo procesų teorija. Šis žmogus gyveno XX a. pirmoje pusėje, turėjo medicininį išsilavinimą ir yra laikomas vienu iš šiuolaikinės psichologijos tėvų (šalia tokių grandų kaip Froidas). Jis tyrė normalių žmonių psichiką ir bandė surasti bei aprašyti dėsningumus. Mokslininko darbai vėliau buvo pritaikyti tokiems populiariems asmenybės testams kaip MBTI ir socionika.

Jung’o sistema yra logiška ir gana paprastai suvokiama. Pirmiausia jis pastebėjo, kad įvairūs žmonės stebi aplinką ir reaguoja skirtingais būdais. Rinkdami informaciją vieni jų teikia pirmenybę fiziniams pojūčiams (empirikai), o kiti intuicijai (sugebėjimas įžvelgti gilesnę prasmę ir ryšius). Asmenybės testuose tai užrašoma kodo simboliu S (sensory) arba N (intuition). Toliau, žmonės skirtingai priima sprendimus: vieni vadovaujasi racionaliu mąstymu, o kiti jausmais (emocijomis, morale, vidinėmis vertybėmis). Atitinkamai žymima T (thinking) arba F (feelings) . Labai svarbu paminėti, kad šie atskyrimai nėra absoliutūs – jei žmogus pirmenybę teikia savo pojūčiams, tai dar nereiškia, kad jis/ji neturi nė lašelio intuicijos. Tiesiog naudoti “savą” būdą yra maloniau ir lengviau.

Iš tokių pastebėjimų išplaukia, kad gali būti keturi baziniai asmenybės tipai. Vėliau psichologai susiejo juos su nuo antikos laikų žinomais tipais: sangvinikas (SF/ST), melancholikas (SF/ST), flegmatikas (NT) ir cholerikas (NF).

Jau vien šie keturi tipai suteikia daug informacijos, tačiau Jung’as gilinosi dar labiau. Jo nuomone kiekvienas iš tų procesų gali būti nukreiptas į išorę (ekstravertas – žymima E) arba į vidų (intravertas – žymima I). Pvz. vieni žmonės mąsto tyliai, o kiti garsiai ir susirinkimų metu. Todėl prieš tai aptartos 4 funkcijos (S, N, T, F) padvigubėja: jų tampa 8 (Se/Si, Ne/Ni, Te/Ti, Fe/Fi). Iš visų šitų ta, kuri individualaus žmogaus yra naudojama dažniausiai, ir nulemia ar jis/ji yra intravertas ar ekstravertas.

Pagaliau dar vienas momentas šioje teorijoje yra, kad jei žmogaus dažniausiai naudojama funkcija yra viena iš Si, Ni, Te, Fe, tai toks asmenybės tipas yra vadinamas vertintoju (nes jo vertinimo funkcija yra nukreipta į išorę, o stebėjimo į vidų), o jei viena iš Se, Ne, Ti, Fi, tai toks asmuo vadinami stebėtoju (nes atvirkščiai). MBTI sistemoje žymima atitinkamai J (judging) arba P (perceiving), o socionikoje kiek sudėtingiau.

Taigi iš tokių gana paprastų dalykų galima susidėlioti grubų žmogaus psichologinį paveikslą. Kadangi yra keturi matmenys (I/E, S/N, T/F, J/P), tai galima sukonstruoti mažiausiai 16 skirtingų kombinacijų. Asmenybės testų propaguotojai dažniausiai pateikia kiekvienai iš jų po stereotipinį aprašymą – lygindamas save su jais arba atlikdamas specialų testą žmogus gali nustatyti kuriam tipui jis priklauso. Aš pats daugiausia bendro radau su INFJ

Praktinis šios teorijos pritaikymas gali būti įvairus – pirmiausia tai leidžia geriau pažinti pačiam save ir susirasti panašaus charakterio draugų. Internete yra daug šaunių bendruomenių, o pagal savo tipą radau daug bendraminčių čia. Yra netgi specialios romantinių pažinčių tarnybos, kuriose galite susipažinti su jums “tinkamo” tipo žmonėmis (nors kas tinka, o kas netinka tarpusavyje, niekas moksliškai dar neįrodė). Antra, gilesnis skirtingų charakterių suvokimas leis išvengti nesusipratimų ir būti diplomatiškesniems. Pvz. jausmais besivadovaujančius dažnai erzina racionalūs mąstytojai ir atvirkščiai – jei jie žinotų apie savo skirtumus, tai galėtų labiau gerbti vienas kitą ir būti atlaidesniais. Ir pagaliau, trečia, – tai leidžia pažvelgti dar vienu pjūviu į mūsų visuomenės sandarą. Atlikus statistinius tyrimus paaiškėjo, kad intravertų yra šiek tiek daugiau nei ekstravertų (52% prieš 48%). Tiek jausmais, tiek protu besivadovaujančių yra apylygiai, tik skiriasi pasiskirstymas tarp lyčių: jausmai valdo 60% moterų ir 40% vyrų, o protas atvirkščiai. Tai akivaizdžiai paneigia mitą apie mūsų kilmę iš skirtingų planetų

Keista ir drąsi tema. Turbūt pradėsiu ją nuo vieno pastebėjimo apie savo elgesį. Šio puslapio dešinėje pusėje esantis mano avataras su el. pašto adresu yra neabejotinai mergina, nors aš pats esu vaikinas. Jau ne vienas žmogus klausė kodėl aš taip elgiuosi. Dalykus dar labiau supainioja tai, kad šio paprasto paveiksliuko dėka jau buvau ne vieną kartą forumuose ir komentaruose palaikytas mergina.

“<for a girl> its ok to be a boy, but for a boy to look like a girl is degrading, cause you think that being a girl is degrading”
Madonna, “What It Feels Like for a Girl”

Tuos avatarus matyt pasirenkame ne šiaip sau – jie atspindi kažkokią mūsų asmenybės dalį. Personažą, kuris netgi nebūtinai turi būti žmogus. Mano atveju paveiksliuke yra Urumi Kanzaki ir ji man simbolizuoja proto galią (tie kurie matė GTO supras kodėl). Tai, kad ji yra mergina (beje išgalvota) manęs visiškai netrikdo ir nepakeičia, nes ji tik personažas. Juk jei aš pasirinkčiau kaip iliustraciją kokio nors katino vaizdą – aš netapčiau labiau katiniškas

Ir čia noriu pateikti esminę įrašo mintį – aš esu įsitikinęs, kad mūsų protas neturi lyties.

Kaip aš priėjau prie tokios išvados? Pirmiausia, bent jau mano atveju, jei aš pažvelgiu giliai į savo sąmonę – ten niekur nėra parašyta, kad aš turiu būti vienos ar kitos lyties. Aš tiesiog esu, toks, koks esu šiuo metu. Net jeigu rytoj atsibusčiau mergina, tai pasaulis neapsiverstų. Taip, aš atrodyčiau kitaip, elgčiausi kitaip, galvočiau kitas mintis, jausčiau kitus jausmus ir emocijas – bet giliai viduje aš tiesiog būčiau. Ir tik nuo manęs priklausytų ar aš jausčiausi laimingu tokiame gyvenime ar ne.

Prisipažįstu, kad nelabai suprantu žmonių, kurie nori pasikeisti lytį, motyvų. Nes tai beprasmiška. Kaip vienas buvimas gali būti geresnis / blogesnis už kitą buvimą? Juk žmogaus esmė nuo to nepasikeis. Pakis tik išorė – tai, kaip atrodys pasauliui. O jeigu išorės nuomonė yra svarbesnė už savo natūralų kūną, tai yra žmogaus psichikos problema.

Antras įdomus pastebėjimas – tai stereotipų įtaka mūsų lyties suvokimui. Paimame eilinį Delfio “psichologinį” straipsnelį, kuriame išdidžiai skelbiama “moterys dvasingesnės, vyrai – daugiau materialistai” Nežinau kuo tie ekspertai matuoja, bet per savo gyvenimą man teko sutikti labai įvairių egzempliorių. Netgi drįsčiau teigti, kad daug mano pažįstamų merginų yra labiau materialistės negu aš (čia aišku iš mano subjektyvios varpinės). Mano paties charakteris pagal MBTI testą yra apibūdinamas kaip NF – kas reiškia, kad mano stipriosios savybės yra intuicija ir jausmai. Savybės, kurios tradiciškai asocijuojamos su moteriška lytimi. Ar tai reiškia, kad būdamas mergina aš būčiau laimingesnis? Labai abejoju.

Trečias pastebėjimas apie tai kaip žmonės sugeba “išlįsti” iš savo stereotipinių lyties rėmų. Ir čia atrodo, kad merginoms sekasi geriau nei vaikinams. Grįžkime prie bendravimo internete, nuo kurio ir pradėjau. Man keista yra vyrukų baimė būti palaikytais kitos lyties atstovu. Lyg tai kažkokiu būdu juos pažemintų, padarytų “netikrais vyrais”. Juk tai neturi jokio pagrindo – mano lytis nėra apibrėžiama kaip “nebuvimas moterimi”. Iš tiesų tokiu savo elgesiu jie parodo, kokie nesaugūs jaučiasi pasaulyje, ir skleidžia mitą apie nejautrumą. Žinoma, jei iš tiesų kas nors susipainioja, tai aš tiesiog mielai juos pataisau.

Išduosiu dar vieną triuką: jei aš išlaisvinu savo protą iš lyties, man visada kyla labai daug kūrybiškų minčių. Todėl kartais net specialiai užduodu sau klausimą – o kaip aš elgčiausi, ką galvočiau jei būčiau mergina. Ir gaunu atsakymą. Ir dažnai pasikoreguoju minčių eigą pagal tai. Nes jų kokybę pagerina pažvelgimas iš radikaliai skirtingo kampo. Tai juk nereiškia, kad aš tuo metu iš tiesų tampu mergina. Priedo, toks mąstymo būdas man padeda geriau pažinti priešingą lytį ir suprasti jos poreikius. Taigi pagerina santykius.

Kažkokią pabaigą ar apibendrinimą šiai temai man sunku pateikti. Fiziškai mes skiriamės ganėtinai smarkiai, ir tai vienas iš tų dalykų, kurie daro šį pasaulį įdomiu. Bet kas liečia protą (ir galbūt mūsų sielas jei tokias turim), tai aš nesu toks tikras. Suprantu, kad mano požiūris kai kuriems gali pasirodyti ganėtinai keistas, bet vėlgi aš esu tiesiog toks, koks esu – su visom savo keistom idėjom. Ir galbūt kitiems (tiek vaikinams, tiek merginoms) bus įdomu apie tai paskaityti ir pamastyti.

P.S. jei kažkam kyla klausimai, tai aš esu visai patenkintas savo lytimi ir myliu merginas

P.P.S. kažkoks nejaukumas skelbiant šį straipsnį visdėlto buvo – matyt irgi esu kažkiek veikiamas to trečio pastebėjimo

UPDATE: Hedocity bloge kaip tik atradau susijusią temą

Pasirodo yra keturi elgesio tipai, kaip žmonės bando kažką pasiekti. Daug kur atpažinau save ir mano pažįstamus Beje vienas asmuo gali būti skirtingų tipų skirtingose veiklose.

1. Entuziastas (The Dabbler)

Jei kada nors bandėte lankytis sporto klube ir po kelių mėnesių tą užsiėmimą metėte velniop, tai turbūt atpažinsite save. Entuziastas labai noriai ir su didele pradine energija griebiasi naujos veiklos – sporto, užsienio kalbos, blogo rašymo, studijų ar dar ko nors. Iš pradžių viskas einasi gerai, jis gauna pirmuosius triūso vaisius ir pripažinimą. Tačiau praėjus tam tikram laiko tarpui, staiga pritrūksta motyvacijos tęsti. Mat pasirodo kilogramai taip greitai nekrenta kaip norėtųsi, o užsienio kalba lengvai nepasiduoda.

Kadangi tolesnė veikla entuziastui tampa per daug sunki / nuobodi, tai jis greitai susiranda naują užsiėmimą, į kurį galėtų kibti su šviežia energija. Jo pastangų rezultatas atrodo maždaug taip:


2. Idealistas (The Obsessive)

O štai šiems žmonėms motyvacijos netrūksta. Jie netgi dažnai eina į papildomus užsiėmimus, kad paklausinėti, sužinoti daugiau. Tikslo siekia su pavydėtinu atkaklumu, tačiau didžiausia jų problema, kad nori pasiekti tobulą rezultatą iš karto. Savo jėgų pervertinimas neleidžia idealistui tobulėti ir dažniausiai baigiasi dideliu nusivylimu.

Gera iliustracija būtų įsimylėjęs vaikinas, kuris bando įtikti merginai, nors ji pati aiškiai siunčia neigiamus ženklus. Sudaužyta širdis garantuota…

3. Talentas užmigęs ant laurų (The Hacker)

Dar vienas tipas pasižymi tuo, kad pradeda mokytis naujų dalykų ir sėkmingai tai daro, tačiau vieną gražią dieną tiesiog sustoja ir nebevysto savo sugebėjimų. Įsivaizduokite talentingą specialistą, kuris po universiteto baigimo daugiau nebegilina savo žinių. Arba sutuoktinį, kuris visiškai patenkintas esama padėtimi ir neieško naujų būdų kaip suartėti su savo antra puse. Pasaulis nuolatos juda į priekį, todėl vieną jau nebe tokią gražią dieną toks žmogus susimastys kodėl negavo paaukštinimo darbe arba kodėl susilaukia mažiau dėmesio šeimoje. Jo progresas atrodo taip:

4. Meistras (The Master)

Tai pats rečiausias iš visų čia paminėtų tipų, o tokį sutikus visada sukelia nuoširdžią pagarbą. Meistras sugeba įveikti pradinį pasipriešinimą, kuris parklupdo entuziastą. Jis taip pat neįkrenta į per didelių lūkesčių duobę ir nepaliauja savęs tobulinti. Meistriškumo kelias gali trukti visą gyvenimą.

Ryškiausi pavyzdžiai yra iš sporto srities arba rytietiškų filmų herojai. Tačiau meistriškumo galime pasiekti visose srityse ir kiekvienas iš mūsų – nesvarbu ar tai būtų kūno lavinimas, ar proto sugebėjimai ar tarpusavio santykiai. Kelias bus toks: