Pasikasyk sau nugarą

Beveik visi vadovėliai sutaria, kad norint susilaukti sėkmės, reikia žinoti savo tikslą (elementaru, Vatsonai). Mano kryptis, ties kuria dirbu šiuo metu – sukurti paslaugą, kuri padės žmonėms suskaičiuoti savo išlaidas. Idėja gimė kai per daug metų taip ir neradau nė vieno įrankio, kuris man padėtų tai atlikti greitai ir patogiai (gali būti, kad jis kažkur egzistuoja, bet dar matyt praeis dar daug laiko, kol jį surasiu).

Taigi formuluodamas savo tikslą rėmiausi tokiais kriterijais:

• Gerai išmanyk sritį, kurioje ketini dirbti. Neužtenka mokėti gerai programuoti – reikia žinoti ir kaip tai bus pritaikyta. Tuo IT skiriasi nuo, tarkim, statybų verslo, kur galima statyti vienodus namus gydytojams, politikams ir t.t.
• Įsiklausyk ko trūksta arba kas nepatinka dabartinėje aplinkoje. Tai dar žinoma kaip “pasikasyk savo paties nugarą”.
• Kad ir kokia gera būtų idėja, labai tikėtina, kad ji kilo ir kažkam kitam. Tad nenuleisk rankų anksčiau laiko. Google nebuvo pirmasis paieškos variklis, o iPhone nebuvo pirmasis išmanusis telefonas. Šie pavyzdžiai tiesiog sugebėjo realizuoti idėjas geriausiai. 

Pristatydamas savo idėją žmonėms, dažnai susilaukiu kritikos dėl to, kad yra daug konkurentų. Ir iš tiesų, asmeninių finansų valdyme jų yra bent keli šimtai – didelė dalis jau spėjo ir bankrutuoti. Yra didelė pagunda nuleisti rankas arba užsikasti analizėje. Vienok jai reikia atsispirti, nes per didelis dėmesys konkurentams uždaro mąstymą į dėžutę ir pamirštu, ką norėjau pasiūlyti. Visada siek savo unikalaus tikslo, o ne lygiuokis į kitus.

Parduok savo mamai

Toliau, du svarbiausi klausimai, į kuriuos reikia atsakyti kuriant bet kokį verslą yra: ką aš duosiu žmonėms ir ką gausiu už tai atgalios? Šlifuoti savo atsakymą tol, kol galėsiu jį parduoti savo mamai (niekuomet nesinaudojusiai internetu) per vieną minutę. Toks formatas vadinamas elevator pitch ir dažnai naudojamas kalbantis su pirkėjais ar potencialiais investuotojais.

IT startup’uose kontraversiškiausia dalis yra “ką gausiu už tai atgalios”. Ir yra trys riebios karvės: gauti žmonių dėmesį, duomenis arba pinigus. Geriausia kai jos visos leidžiasi melžiamos iš karto Bet jei taip nenutinka, tai svarbus pastarojo dešimtmečio “atradimas” yra, kad pasitelkus šiek tiek fantazijos galima dėmesį ir duomenis konvertuoti į pinigus. Tokiu principu veikia didžioji dalis internete esančių nemokamų paslaugų.

Deja pažvelgus aplinkui kartais susidaro iliuzija, kad apie naudos gavimą galima iš viso nesirūpinti. Jog užtenka tik pritraukti kuo daugiau lankytojų, o pajamos atsiras savaime. Manau, kad tai yra didelė klaida, kuri gali nuvesti verslą prie bankroto. Žmonių dėmesį ir apsilankymus reikia lygiai taip pat tiksliai skaičiuoti kaip ir piniginius srautus. Standartiniai monetizavimo būdai (tokie kaip reklamų rodymas) dažnai būna nepakankami, todėl išlieka tik tie, kurie sugalvoja originalius būdus. O jiems atrasti būtina nuolat skirti dėmesio.

Pirmiausia žinok kur eini, tada klausk kas eis su tavimi

Nauja idėja savo apimtimi dažnai reikalauja daugiau nei vieno žmogaus darbo, todėl tenka ieškoti bendraminčių ir burti komandą. O šie ateina su savo požiūriu ir vertybėmis, todėl nesąmoningai bando nukreipti sava linkme. Tai svarbus išbandymas lyderiui: jei jis arba ji bus per daug “kietas”, tai žmonės dirbs mechaniškai ir bus neišnaudotas jų kūrybiškumas, o jei per daug “minkštas” tai pradinė mintis nuvažiuos nuo bėgių ir bus prarastas pasitikėjimas. Abu variantai yra pražūtingi.

Mano paties įsitikinimu, tikroji įmonės vizija visada gimsta tik vieno žmogaus galvoje ir yra neatsiejama nuo jo asmenybės. Ji nuolat turi būti rodoma gyvu pavyzdžiu – tik tada darbuotojai ja tikės ir seks. Atsieta ir užrašyta ant popieriaus ji praranda gyvybingumą.

Geras lyderis prisiima pilną atsakomybę už pasirinktą kryptį ir netgi už savo komandos paklydimus. Jo pareiga yra aiškiai suformuluoti tikslą (ką duosime ir ką gausime), o tik tada klausti kas eis su juo kartu. Tokiu būdu patys darbuotojai irgi skatinami būti atsakingais – nes jie savo noru pasirenka tai daryti. Prastas lyderis daro atvirkščiai: laiko savo komandą nežinioje arba bando nusimesti atsakomybę ant jos. Nieko nuostabaus, kad žemesnes pareigas užimantys žmonės irgi pradeda elgtis lygiai taip pat.

Korporatyvinė vizija

Jei kam nors teko dirbti didelėje IT įmonėje, tai žino, jog žodžiai “vizija” ir “misija” ten turi kiek kitokią – žymiai mistiškesnę prasmę. Jų garbei yra rengiami “team-buildingai” ir “brainstormingai”, o užrašyti popieriuje virsta kažkuo panašiu į “teikti klientams pridėtinę vertę <įrašyti kompanijos sritį>”, “gaminti geriausius sprendimus”, “teikti geriausias paslaugas” ir t.t. Rodos kalbama apie savaime suprantamus dalykus, tačiau didžioji komandos dalis taip ir lieka jų nesupratusi. Būna, kad net atsiranda natūralus pasipriešinimas, o pokalbiai apie “viziją” pradeda asocijuotis su smegenų plovimu.

Manau, kad taip nutinka dėl per didelio atskyrimo nuo tikrųjų kompanijos vizionierių. Kaip jau minėjau anksčiau, vizija turi būti demonstruojamai gyvai, nuolat ir realiuose asmenyse. Tik tada žmonės ja tikės. Deja realybė yra, kad paprastą darbuotoją nuo jų skiria mažiausiai du – trys hierarchijos lygiai, o kiekvieną dieną jis mato tik savo žemesnio lygio vadovą, kuris dar tik pakeliui į “nušvitimą”. Taigi vietoj tikslo, kuris turėtų suteikti jėgų nuversti kalnus, gaunamas tik atskiestas jo pakaitalas.

Korporatyvinės vizijos problema yra skaudi ir jos neišgydys pasamdyti HR specialistai ar team-buildingai.

Apibendrinimas

Aiški vizija atveria duris nuostabiai idėjai jūsų galvoje patekti į realų gyvenimą. Taigi pažinkite sritį, kurioje dirbsite ir pastebėkite kas joje negerai arba ko trūksta. Nebijokite jei jau yra konkurentų – jų buvimas gali netgi išeiti į naudą. Glaustai ir aiškiai suformuluokite savo idėją, kad galėtumėte per kelias minutes išaiškinti ir sudominti visiškai nepažįstamą žmogų. Tada būsite pasiruošę. Na ir pagaliau, jei tvirtai žinosite savo tikslą, tai nesunkiai rasite bendraminčių ir aplinkybių, kurie jums padės.

Pirmiausia apie Microsoft produktą. Turbūt nereikia priminti visuotinio publikos nusivylimo Vista, kurios lietuviška pravardė labai atitiko problemų esmę. Dar vienas toks nesėkmingas gaminys galėjo rimtai pakenkti jau ir taip pašlijusiai Bilo kompanijos reputacijai. Laimei, atrodo jie įsiklausė ir išgirdo ko iš tiesų reikia naudotojams.

Windows 7 palyginus su Vista (bandžiau tiek 32 tiek 64 bitų versijas) iš tiesų jaučiasi pagreitėjimas. Nebeieško diske nuolat ir nežinia ko, greičiau reaguoja į komandas ir atlieka failines operacijas. Švariai sudiegus Ultimate versiją, veikia viso labo apie 50 procesų palyginus su 80 buvusiu praeitoje versijoje. Dar įdomiau palyginti su XP: po atnaujinimo mano staliniame kompiuteryje ir čia darbas pagreitėjo. Matyt, kad naujieji langai sugeba geriau išnaudoti aparatūros resursus, nes pasikrauna per trigubai (!!!) trumpesnį laiką su tais pačiais servisais ir programomis. Taigi, atrodo metas pagaliau išleisti senutėlę XP į užtarnautą pensiją

Naudotojo sąsaja, drįstu teigti, šį kartą geresnė nei pas Apple. Pirmiausia buvo ištaisyti gliukai su UAC – dabar jų dialogus išvysime tik programų diegimo metu arba kai iš tiesų to prireikia. Taigi gera idėja pagaliau buvo tinkamai realizuota. Užduočių juostos patobulinimas, matyt, kad nusižiūrėtas iš OS X Launch Bar, veikia labai puikiai ir intuityviai. System tray buvo išvalytas nuo jį užgriozdinusių šiukšlių (mat kažkodėl kas antra programa nori ten ką nors pasidėti). Start meniu išliko “vištinis” ir kai kurie ilgėsis klasikinės hierarchinės struktūros, tačiau aš jau įpratau programų “ieškoti” įvedant raktinį žodį – taip yra greičiau ir patogiau nei per meniu. Dar verta paminėti widget’us, kuriuos dabar galima patogiai pasidėti bet kur ant darbastalio. Apskritai paėmus, bendras dizaino sprendimas ir tinkinimo galimybių gausa nuteikia labai maloniai.

Kiti pastebėjimai: žymiai supaprastintas diegimo procesas – dabar užtenka atsakyti vos į kelis esminius klausimus. Nors iki Apple dar šiek tiek trūksta. Visas tvarkykles tiek nešiojamam, tiek staliniam kompiuteriui susirado automatiškai. Papildomai, mano laptopo (Dell) centrinis procesorius su Vista operacine sistema leisdavo tokį aukšto dažnio nemalonų cypimą – atnaujinimas į 7-ą versiją “išgydė”

Kalbant apie minusus – tai žinoma Windows 7 “valgo” daugiau darbinės atminties. 200-500 MB papildomo apkrovimo palyginus su XP, tačiau mažiau nei Vista. Dar didesnis yra Microsoft godumas jūsų piniginės turiniui – už legalią Ultimate versiją teks pakloti net 320 USD (tik migravimas 220 USD).

Dabar šiek tiek apie Snieginį Leopardą. Jo pirmtakas Mac OS 10.5 buvo vienas sėkmingiausių Apple kūrinių ir apie jį buvo kalbama, kad štai taip turėjo atrodyti Vista. Taigi kompanija nutarė negadinti gero produkto ir išleido beveik identiškai atrodantį atnaujinimą.

Pirmasis mestas koziris yra greitis, kurį turėtų užtikrinti sistemos branduolio patobulinimai ir 64 bitų procesai. Realybėje programos iš tiesų startuoja kokius 20%-30% greičiau, o paliktas fone youtube filmukas jau beveik nebestabdo (nors apskritai tai Apple vis dar minusas už prastą procesų prioritetų valdymą palyginus su Windows).

Toliau, atnaujintos Safari ir Quicktime versijos didelio įspūdžio nepadaro, nes jas galima įsidiegti ir paprastame Leoparde. Ironiška, bet turbūt naudingiausia ir labiausiai laukta nauja funkcija buvo pilna pašto, kalendoriaus ir kontaktų integracija su Microsoft Exchange serveriu Deja, tik su Exhchange 2007… o kadangi mūsų įmonėje 2003 versija, tai neteko šiuo džiaugsmu pasinaudoti. Daugiau dėmesio vertų atnaujinimų šioje operacinės sistemos versijoje nėra – tą matyt pateisina ir jos migravimo kaina 29 USD. Man tai panašu, kad Apple nori pasipelnyti pardavinėdama Service Pack’ą.

O dabar apie naujosios sistemos tamsiąsias puses. Nežinia kodėl, bet po atnaujinimo dalis programų pradėjo tiesiog nebeveikti (jau suskaičiavau tris) arba tapo nestabilios. Tai kiek netikėta, nes beveik jokių matomų pakeitimų sistemoje nebuvo. Matyt, įtakos turėjo perėjimas prie 64 bitų architektūros. Spotlight’as žadėjo būti patobulintas, tačiau kažkodėl išbarstė sisteminių panelių nuorodas ir teko viską perindeksuoti.

Ir dar – reikėtų kokio nors sprendimo susidoroti su sisteminiu piktogramų pertekliumi meniu viršuje (kaip padarė Win7). Iššokantys veiksmo patvirtinimo langai (UAC analogas OS X) galėtų neprašyti įvesti slaptažodžio kiekvieną kartą (vėlgi pirštas į MS sprendimą).

Šeštadienį teko keltis anksti, kad pagaučiau pirmąjį autobusą į Palangą. Laukiu nesulaukiu kada gi pagaliau išras teleporterius tokiems atvejams. Prisistačius į vietą buvo daug visko – ir dovanų ir naujų veidų. Ir netgi visai įdomių pranešimų. Džiugas (www.nezinau.lt) papasakojo apie iniciatyvą sukurti socialinio tinklo turinio portalą, kuris galėtų konkuruoti su tradicinėmis žiniasklaidos priemonėmis. Maždaug Delfis sudarytas iš tinklaraščių medžiagos – tik 10 kartų geriau. Turiu pasakyti, kad ta idėja man labai patiko ir galėčiau netgi paskirti savo laiko jai vystyti.

Domantas (www.eziukasvilniuje.lt) papasakojo apie galimybes tinklaraščių autoriams skatinti labdaringą veiklą Lietuvoje. Juk mes galime tiesiog įsidėti nuorodas į paramos puslapius arba aprašyti projektus, kuriems reikia dėmesio. Plačiajai visuomenei tai būtų labai įdomu – žmonės kurie nori paaukoti dažnai nežino nei kaip tai padaryti, nei kam tos paramos reikia labiausiai. Pats pasižadėjau sau parašyti bent vieną ar du įrašus šia tema iki metų pabaigos.

Abu pranešimus rasite čia. Daugiau informacijos ir kitų dalyvių atsiliepimai patalpinti čia.

Vėliau buvo atsipalaidavimo dalis su konkursais, dar daugiau dovanų (pagarba organizatoriams, kad tiek jų sugebėjo iškaulyti iš rėmėjų šiais laikais), braškėmis, alumi ir pasisėdėjimu prie jūros. Šiek tiek nuotraukų iš ten:

Pabaigai pora žodžių apie Palangą, kurią pamačiau pirmą kartą po trijų metų pertraukos. Atrodo, kad reikalai kiek pagerėjo: kavinėse jau visai padoriai aptarnavo ir nebegrojo lietuviškų šlagerių ar “Русское Радио”. Žmonių per ilgąjį savaitgalį buvo daug, bet neperkrauta – pastebėjau nemažai užsieniečių iš kitų Europos valstybių. Viešbučiai vis dar plėšia nesveikas kainas, o kambarys nakčiai pas bobutę 50Lt. Jūra, deja, kaip visada šalta

Pirmiausia tai grandai:

• Pinkcity ir jos “Laimės paieškos rožiniam mieste”
  Būtent jos tinklaraštis įkvėpė mane sukurti savo – taigi ji pakeitė ir mano gyvenimą. Už tai esu jai labai dėkingas (o taip pat ir už daug kitų atradimų). Mano nuomone tai vienas geriausių lietuviškos blogosferos tinklapių.
• Qemm – sveikas ciniškas požiūris į gyvenimą, nors kartais autoriui ir nepritariu.
• Vienastoks ir jo projektas Nežinau.lt – Lietuvos tinklaraščių Meka ir pasididžiavimas.

Toliau mano skaitomiausių penketukas (tvarka atsitiktinė):

• Vilmos blogas “Kaip aš gyvenu”
  Žavus puslapis apie prancūzus, dingusias fūras, sunkiąją muziką, Naująją Zelandiją ir apie ne mažiau žavią viso to autorę.
• Markas “me, myself and I”
  Patinka jo sugebėjimas paprastais žodžiais atskleisti esmę ir unikalios gyvenimo įžvalgos. Pastaruoju metu kiek apmiręs, bet tikiuosi, kad atsigaus.
• LetMeFly “Cinnamon Dolce Latte”
  Kartais mane truputi siutina autorės pesimistiški įrašai ir tada prirašau labai jau teigiamų komentarų. Antra vertus, man pačiam kartais sveika paragauti realistiško požiūrio kaip atsvaros užplūstančiam hyper-optimizmui.
• Rasos blogas “suka.lt”
  Šitą įsimylėjau iš pirmo žvilgsnio, nes, matyt, turiu silpnybę gražiems ir praktiškiems daiktams. Pasufleruoja naujų gerų idėjų.
• Hadrian “Hedo City Blog’as”
  Labai įdomus projektas, nagrinėjantis psichologijos, moralės ir filosofijos problemas.

Pabaigai dar keletas visai neseniai atrastų tinklaraščių. Mažai žinomi ir šviežutėliai

• Edita “…Tik tai kas tikra ir nuoširdu”
  Pavadinimas kalba už save. Malonu surasti žmonių, kurie tai vertina.
• Dramblionės Sapalionės
  Žiupsnelis poezijos ir gyvenimo apmąstymų.
• Inga “Paprastos Mamos dienoraštis”
  Na ne tokia ji jau ir paprasta, o labai kūrybinga mano buvusi kolegė praeitame darbe, kuri džiaugiasi mamos profesija šiuo metu.

Be visų čia išvardintų mano RSS skaityklėje yra dar mažiausiai 10 prenumeratų, kurias irgi tikiuosi kada nors pristatyti.

Aš, tiesa pasakius, niekada neabejojau sulaukti šio gimtadienio, bet vis tiek daug pavojų tyko blogosferoje. Ar atsiras žmonių, kurie skaitys? Ką jie pamanys apie mane? Ar turėsiu pakankamai laiko? Ar nepritrūks idėjų?

Kas toliau? Žinoma augti! Šis tinklaraštis keisis – ir tik į gerą Bus daugiau struktūros ir lengviau orientuotis. Taip pat reikės eilinį kartą patiunintį dizainą.  Per metus laiko išsiaiškinau savo mėgstamiausias temas, kurios yra:

• Dienoraštis ir gyvenimo pastebėjimai
• Miestas ir aplinka, kurioje gyvenu
• Finansai
• Informacinės technologijos
• Filosofija ir psichologija

Dėkoju už Jūsų dėmesį ir kantrybę.

Telling Stories from Aurelie M. on Vimeo.

Pranešimų buvo visokių – vieni geresni, kiti blankesni. Pagal temas galima suskirstyti į keturias grupes:

• Kaip uždirbti iš tinklaraščių?
• Kodėl tinklaraščiai mirs?
• Kaip naudotis socialiniais tinklais (twitter ir t.t.)?
• Visa kita

Atskirai tusinosi Apple fanboys. Nesupratau jų buvimo tikslo – matyt su MacWorld konferencijas supainiojo.

Uždirbimo dalis man nebuvo aktuali, nes aš niekada ir nesitikėjau gauti kokių nors pastovių pajamų iš šios veiklos. Aišku malonu sulaukti pakvietimų ar kitokių materialių paskatinimų, bet man žymiai svarbiau bendravimo ir idėjų skleidimo teikiama vertė. Galų gale rašymas padeda tobulėti mano mintims – taigi visi laimi.

Apie mažėjantį tinklaraščių populiarumą ir jų autorių nepelnytą susireikšminimą teko išgirsti daug. Ir vėl nerado atgarsio manyje. Man geriau vienas kitas komentaras iš nuoširdžių skaitytojų, negu šimtai Delfio stiliaus. Jeigu populiarumas mažės, tai tinklaraščiams gal net bus į naudą, nes išliks tik vertingiausieji.

Socialiniai tinklai mane ir vilioja ir gąsdina. Yra akivaizdžių jų teikiamų privalumų, tačiau jie kaip parazitai graužia mano laiką ir dėmesį, kuriuos galėčiau panaudoti daug vertingiau. Užuot patwitterinęs 20 menkaverčių žinučių, kurių galbūt niekas neskaitys, galėčiau parašyti ką nors naudingo į blog’ą. Arba susitvarkyti namus. Arba susitikti su draugu ir t.t. Iš visų matytų konferencijos pranešimų turbūt labiausiai įsiminė latvio Arturs Mednis “kaip papimpinti savo twitterį”. Būdai geri ir efektyvūs, o prezentacijos formatas super. Vat jei dar žinočiau, kam man to reikia…

“Visa kita” dalyje išsiskyrė baigiamoji L. Donskio kalba. Apie mūsų privatumą, kurį tenka paaukoti vardan ryšio su kitais žmonėmis. Labai vykusi tema, kuri sukėlė daugiau klausimų negu atsakymų. Už tai galima netgi atleisti pranešėjui ir paslėptą politinę reklamą.

* * *

Štai taip linksmai ir praleidau dieną. Per pertraukas niekas nesusigundė palošti su manimi stalo futbolo (Buržujus žadėjo, bet taip ir nepasirodė, o Vilma pasikuklino). Išeidamas gavau sexy colos. Vakarinė dalis nebuvo kažkuo ypatinga – tiesiog pasibendravimas ir pasišokimas klube. Kitą dieną aiškiai trūko miego :P

Mano patarimai konferencijos rengėjams kitais metais:

• Daugiau socialinių dalykų. Juk nuobodu visą laiką klausytis pranešimų, todėl galėtų būti konkursai, dalyvių pasirodymai, teminės diskusijos. Tikslas, kad žmonės susipažintų, atrastų bendraminčių iš dominančios srities ir pasidalintų idėjomis. Pvz konkursas “surask tinklaraštį pagal užuominą”
• Daugiau dėmesio tinklaraščių turiniui. Apie ką rašyti? Kaip rašyti? Kokios problemos iškyla? Kokia to prasmė?

Special thanx Vilmai už kompanijos palaikymą dieninėje dalyje.

Viena iš sričių, kur galėtų būti ženklesnis progresas, tai robotizuoti namų apyvokos daiktai (negi sakysi augintiniai). Keletą įdomių pavyzdžių radau tinkle. Vienas iš jų Sony Rolly. Tai muzikos grotuvas, kuris dar moka ir pašokti į taktą Mielai tokį įsigyčiau, jei kaina būtų žemesnė (šiuo metu ~400$).

Dar vienas įdomus eksponatas yra triušio pavidalo ir vadinasi Nabaztag. Šis daikčiukas sugeba ne tik simpatiškai kraipyti savo ausis, bet ir per namų wi-fi prisijungti prie interneto. O tada jis gali pranešti apie gautus el. laiškus ir juos perskaityti balsu, taip pat naujienas, RSS, Twitter žinutes, informaciją apie orus, pagroti jūsų mėgstamą dainą ir t.t.

Atsirado šiek tiek naujovių: tokių kaip feedburner’is ir blogosferos kaimynų sąrašėlis.
Dar liko: susitvarkyti nuorodų ir “apie” skiltį, peržiūrėti kategorijas ir nuotraukų skyrelį. Pastarąsias matyt reikės suintegruoti su Picassa ar Flickr.

Jei pastebėsite kokių nors nesklandumų puslapio veikime su skirtingomis sistemomis ar naršyklėmis – būsiu dėkingas jei parašysite šone nurodytu el. pašto adresu.

Vienok turiu pripažinti, kad kai kurie dalykai obuoliuose žavi. Jų programuotojai turi kažkokį keistą cuteness poreikį – pavyzdžiui galinga projektų valdymo programa vadinasi “Merlin”, o reprezentuojanti ikonėlė aišku burtininko skrybėlė. Užrašinės programa pasivadino “Circus Ponies”

Pamėginkite atspėti ką šie trys paukščiukai veikia pas mane užduočių juostoje:

Žalias žąsinas kairėje yra Adium – multiprotokolinė messenger programa. Kai gauna žinutę jis pradeda mosuoti sparnais ir šokinėti (matyt iš džiaugsmo) Nusipenėjęs žvirblis per vidurį SongBird – atvirojo kodo mac’inis muzikos grotuvas. O ta guminė antis dešinėje yra universalus FTP klientas. Šiai linksmai trijulei aišku dar trūksta Twitter, bet šis pas mane gyvena dashboard’e.

Pirmiausia apie ką aš čia… Panaršęs išsiaiškinau, kad sąlyginai visas telefonų rūšis galima suskirstyti į:

• tupo-fonus (skambinimas + SMS)
• Išmaniuosius telefonus (prisideda kontaktų valdymas, organaizeris, kamera, grotuvas ir t.t.)
• Protinguosius telefonus, a.k.a. smartphones (dedikuota OS, qwerty klaviatūra ir / arba lietimui jautrus ekranas, wi-fi)

Dabartinį mano telefoną (Sony Ericsson Z610i) galima būtų priskirti viduriniajai išmaniųjų klasei ir aš esu visai juo patenkintas. Turi el. pašto klientą. Kontaktų valdymas ir organaizeris nepriekaištingi, sinchronizuojasi per BT tiek darbe su Mac, tiek namie su Win. Kameros raiška nestebuklinga, bet tai nesusiję su telefono gudrumu. Mp3 ir video groja. Atminties saugojimui pakanka – galima įsidėti papildomą kortelę. J2ME dėka turiu krūvą programų: Twitter, Facebook, orai, Skype, IM, Opera. Jei prireikia kokio nors extra serviso, tai jį lengvai galima pasiekti per interneto naršyklę. Vienintelis dalykas, ko man trūksta – tai GPS funkcija. Bet aš galiu lengvai ją gauti įsigijęs Z750i modelį, kuris vis dar nepriklauso protingųjų klasei. Netgi prie dizaino negaliu prisikabinti.

Taigi ką naudingo aš gaučiau su protofonu, ko neturėjau iki šiol? Mąsčiau, mąsčiau ir nusprendžiau, kad tai… wi-fi. Bet ir tai man mažai aktualu, kai dažniausiai neišnaudoju ir turimų 100MB per mėnesį iš savo operatoriaus. Na kiek ten tweetinimas, el. paštas ir pripuolamas interneto naršymas suryja?

O kaipgi su OS ir ultra raiškos jautriais ekranais? Turiu patirties su Windows Mobile PDA – iš Pocket Word’o ir Excel’io praktiškai nulis naudos. Sudėtingų formatavimų jie tiesiog neapžioja, o darbas su jais labai nepatogus. Tekstui rašyti dabar naudoju Evernote, bet jis puikiai pasiekiamas ir be protofono. O va OS administravimas laiko suryja daug. Didelis ekranas iš pirmo žvilgsnio patrauklus interneto naršymui, tačiau kiek aš iš tiesų esu linkęs tuo naudotis? Darbe kompas su internetu, namie kompas su internetu – kur benueisi rasi pasaulinį tinklą. Tomis valandomis kai aš nesu prie kompiuterio, tai aš ir NENORIU naršyti. O jei iškyla nenumatytas atvejis, tai vėlgi protofonas tam nebūtinas (ir aš galiu pakentėti tas kelias minutes 320×240 raišką). Dar vienas išreklamuotas panaudojimo būdas – knygų skaitymas. Vėlgi iš patirties su PDA galiu pasakyti, kad tai veikiau akių gadinimas. Nepalyginsi su kokybe, kuria gali mėgautis per Sony Reader, o už vieno protofono kainą gali įsigyti ir išmanųjį telefoną ir reader’į Žiūrėti video? Bandžiau su jau minėtu PDA, tačiau to prisireikia retai. Ir aš verčiau rinkčiausi atskirą įrenginį, pavyzdžiui PSP.

Dar nepaminėjau klaviatūros. Vėlgi bandau įsivaizduoti atvejį, kur ji būtų man aktuali (nes kai aš noriu kažką ilgo parašyti, tai ir atsisėdu prie kompo) – greičiausiai tai būtų verslininkas, kuris gauna labai daug laiškų ir nori juos iš karto atsakyti kai nėra darbo vietoje. Arba žurnalistas, kuris iš atsitiktinio įvykio vietos nori greitai persiųsti informaciją į internetą. Abu atvejai specifiniai ir man netinka.

Na o dabar pažvelkime į tamsiąją protofonų pusę:

• Jie dideli – juk visus tuos ultra raiškos ekranus ir klaviatūras reikia kažkur padėti.
• Baterija tarnauja trumpai. Galingesnė OS, dideli ekranai, wi-fi ir visi kiti pribumbasai valgo daug energijos. O jei dar sugalvosite pasinaudoti kokiomis nors aplikacijomis…
• Jie neatsparūs. Didelių ekranų trūkumas, kad jie lengvai dūžta nukritę.
• Juos sudėtinga prižiūrėti. Kuo sudėtingesnė OS, tuo daugiau laiko reikalauja įsisavinimui ir priežiūrai (nustatymams, programinės įrangos atnaujinimams, klaidų ištaisymams)
• Jie brangūs. Madingas protofonas kainuoja tiek, kiek vidutinės klasės notebukas ar netbukas, nors pastarieji turi žymiai daugiau produktyvumo funkcijų. Alternatyva galėtų būti mažiau protingas telefonas + e-ink reader / PDA / PSP

Apibendrinant visą mano rašliavą: arba aš labai stipriai iškrentu iš protofonų nusitaikytos auditorijos arba kažkas su jais fundamentaliai netvarkoje.

UPDATE: susimąsčiau, kad tam tikroms profesijoms tai gali būti iš tiesų naudinga – pvz. gydytojams, gaisrininkams, policininkams, kariams, barmenams. Na visiems tiems, kurių darbas ne prie kompiuterio.