Hello, hello – šis tinklaraštis dar gyvas ir spardosi 
Tik jo savininkas laikinai tapo labai užimtu žmogumi: dėmesio reikalauja romantika, draugai, darbai ir dar krūva visokių dalykų. Ateina metas patirti įspūdžius ir metas jais pasidalinti.
Šiuo metu intensyviai dirbu prie naujos verslo idėjos. Gali prie jos prisidėti atsakydamas į šią trumpą anketą:
http://manoapklausa.lt/apklausa/255024081/1/
Ačiū.
O iš tiesų tai mėlynragis. Būtent tokios spalvos ragais vienas visiems gerai žinomas padaras puikavosi ant bilieto. XIII-oji šio festivalio iteracija buvo dedikuota velniams.
Kalbu, žinoma, apie “Mėnuo Juodaragis” – kasmetinį alternatyvios muzikos, neo-folko ir pagoniškos kultūros festivalį. Šį kartą jis vyko šalia Aukštadvario ir ten esančios “velnio duobės”. Renginyje sutikau daug pažįstamų veidų, tarp jų ir tinklaraštininkus Jago bei Siestą.
Toliau skaityti ‘Juodaragis 2010′
Šis įrašas yra ciklo tęsinys – pradžia čia.
Praeitose dalyse kalbėjau apie saviapgaulės mechanizmą ir iš to kylančią būseną, kai žmogus nesuvokia problemos, todėl ir negali jos išspręsti. Ačiū Vincentui už papildymą apie suvokimo disonanso teoriją, kuri irgi iš esmės aprašo tą patį efektą. Šiandien pagaliau pakalbėsiu kaip išsivaduoti iš dėžių
Pirmas ir pats paprasčiausias būdas išvengti saviapgaulės, tai nepakliūti į ją apskritai. Praeitoje dalyje pasakojau istoriją su kūdikiu ir nubrėžiau schemą. Jeigu vienas iš tėvų būtų iš karto sureagavęs, tai nebūtų reikėję jokių pasiteisinimų ir tylaus pykčio. Veiksmas vyktų taip: jis arba ji atsibudo => išgirdo verksmą => nusprendė sureaguoti => išsprendė situaciją => grįžo miegoti. Viduje malonus jausmas, kad pasielgė teisingai: nuramino vaiką ir nepažadino sutuoktinio. Tai visiškai kitoks rezultatas, negu pradžioje būtų kovojęs su savimi, tada supykęs ir “pasiaukojančiai” atlikęs savo pareigą.
O ką daryti jeigu jau pakliuvau į dėžę? Iš pradžių būtina sustoti daryti tai, ką dariau iki šiol, nes saviapgaulė lemia, kad neteisingai suvokiu aplink vykstančius įvykius. Tada atsekti koks mano pasirinkimas sukėlė šį vidinį prieštaravimą, pripažinti klaidą ir ją ištaisyti.
Toliau skaityti ‘Šviesa ateina iš žmonių (3-ioji dalis)’
Šis įrašas yra ciklo tęsinys – pradžia čia.
Praeitoje dalyje kalbėjau apie būseną kai žmogus turi problemą, tačiau nesuvokia ją turįs. Dabar apžvelgsiu kaip ji atsiranda.
Knygoje yra pateikiamas iliustruojantis pavyzdys: naktį du sutuoktiniai miega ir vienas iš jų pažadinamas kūdikio verksmo. Akimirkai jis arba ji turi pasirinkimą – arba atsikelti ir nuraminti vaiką arba ne. Jeigu įvyksta pirmas atvejis, tai situacija yra lengvai išsprendžiama, kūdikis nurimsta, o tėvas arba mama grįžta į lovą ir miega toliau.
Žymiai sudėtingesnis yra kitas atvejis. Tas pats žmogus, tokiose pačiose aplinkybėse guli lovoje ir girdi verkiant vaiką, tačiau nusprendė kol kas nereaguoti. Jis arba ji jaučia, kad pasielgė neteisingai. Protas tuoj pat ateina į pagalbą ir ima kurti paaiškinimus, kurie sušvelnina kaltės jausmą: “juk aš jaučiuosi toks pavargęs”, “rytoj man anksti keltis” ir t.t. Galbūt žvilgsnis nukrypsta į šalia miegantį sutuoktinį – “kodėl jis/ji gali saldžiai miegoti, o aš visada privalau rūpintis vaiku”? Netikėtai gimsta nusivylimas ir tylus kaltinimas šalia gulinčiam žmogui, nes jis/ji “nevykdo” savo pareigų.
Toliau skaityti ‘Šviesa ateina iš žmonių (2-oji dalis)’
Pernai, keistų sutapimų dėka, man į rankas pateko neišvaizdi knygelė “Leadership and self-deception”, išleista Arbinger instituto. Ir dabar jau galiu užtikrintai pasakyti, kad tai ko gero vertingiausia, ką man teko skaityti per pastaruosius penkerius metus. Joje aš radau atsakymus į man svarbius klausimus. Kokie jie?
Kodėl žmonės nuolat bando išnaudoti ir skaudinti vieni kitus? Kodėl jie nenori klausytis? Kodėl kartais atrodo, kad visi kiti yra sėkmingesni už mane? Kiek nusivylimų yra per daug? Kodėl taip sunku mintimis būti čia ir dabar?
Tai turėtų būti iš tiesų geras atsakymas, kad aprėptų tiek daug. Dėl riboto tinklaraščio įrašo formato, teks padaryti seriją pasakojimų šia tema.
Pradėsiu nuo vieno paprasto pastebėjimo. Trumpam susimąstykite ir prisiminkite asmenį, kurio labai nemėgstate. Kodėl jis arba ji jums nepatinka? Kokiomis savybėmis tas asmuo pasižymi?
Atmintyje galiu surasti net keletą tokių. Tai linkę manipuliuoti, meluojantys, savanaudiški, netgi kartais sadistiški žmonės. Tikrai nenorėčiau su jais kartu gyventi ar dirbti. Greičiausiai kažką panašaus teko patirti ir jums.
Kaip manote, ar kiti žmonės taip pat pastebi tas neigiamas savybes šiame konkrečiame asmenyje? Esu įsitikinęs, kad dauguma jaučia. Tik vieni savo nuomonę išsako garsiai ir net pereina į konfliktą, o kiti tyliai ignoruoja.
Tačiau iš tiesų geras klausimas yra šis: ar tas asmuo, apie kurį mąstote, žino kokiomis savo savybėmis atstumia aplinkinius? Daugumoje atvejų ne! Tie mano paminėti žmonės tikrai nesutiktų, kad jie manipuliuoja, meluoja ir yra savanaudiški. Jie netgi nuoširdžiai pergyvena kai aplinkiniai kaltina ir atstumia juos. Pasaulis jiems atrodo šiek tiek niūroka ir nedraugiška vieta, kuriame visi kiti yra savanaudiški. Šių žmonių moto galėtų būti “aš taip stengiuosi, bet kiti manęs nemėgsta”.
Toliau skaityti ‘Šviesa ateina iš žmonių (1-a dalis)’
Įprastinis įspėjimas: toliau einantis tekstas yra tiesiog autoriaus minčių srautas binariniu pavidalu. Jame atsitiktiniams stebėtojams gali trūkti prasmės, rišlumo, optimizmo ar dar kažko.
Šiandien noriu parašyti ką nors į blogą. Taip, taip, sunku yra prisiversti ką nors tokio padaryti po ilgos pertraukos, bet reikia. Ir intuicija man tą patį sako. Tiesiog rašyk ir per daug negalvok. Rašyk dėl savęs, o ne dėl skaitytojo.
Tik apie ką? Seniai noriu pakalbėti apie Arbinger, bet tai didelė ir sudėtinga tema. Šiandien jos tikrai nespėsiu. Dar noriu parašyti ką nors asmeniško. Atnaujinimas apie mane, apie mano sielą. Man reikia atnaujinimo. Kad ir apie pavasarį. Juk jis toks gražus ir nepakartojamas. Apie visus gražius ir ne tik tokius dalykus. Galbūt netgi intymias dienoraščio ištraukas.
Rašyk, širdie, nesustok. Nes niekam neįdomus išlaižytas tekstas. Ypač tau pačiai.
Galiu parašyti apie paskutinį romantišką epizodą, bet per didelė tikimybė, kad ta mergina skaitys šį blogą. Viešumas turi savo kainą. (bet tu gali žinoti, kad mąstau apie tave – ir ne tik apie tai, kas po drabužiais, bet ir apie tai, kas dedasi tavo gražioje galvelėje)
Dar, apie tai, kad vis dažniau jaučiu nusivylimą savo aplinka, savo kūnu, savimi. Matyt tai ateina su amžiumi. Ir tai vadinama disilusionment. Juokinga, nes tam tikra prasme visas mūsų gyvenimas yra iliuzija. Mirtis yra pati stipriausia disilusionment. Ne, tai nėra depresyvios gaidelės ar suicidiškos nuotaikos. Tik faktas, kad viskas ateina ir praeina. Taip pat ir mes. Ir tylus (o gal ir ne visai) susitaikymas su tuo faktu. Netgi bandymas įžvelgti mazochistinę prasmę.
Tvirtai žinau, kad niekada tos iliuzijos neatsisakysiu, esu amžinai pasmerktas svajoti. Bet kartais visai smagu pasiskųsti. Galbūt vien tam, kad po to pažiūrėtum į savo praeitą sakinį ir nusišypsotum. Nes jis jau praeityje, jis nebe aš. Rašymas yra magiškas atskyrimo nuo savęs ritualas.
Kuo toliau gyveni, tuo labiau suvoki bet kokių ateities planų ar praeities nostalgijos beprasmiškumą. Gyvenimas prasideda ir baigiasi dabar. Pažodžiui.
Jeigu nori išlikti jaunas, reikia mokytis užmiršti – senus įsitikinimus, išdavystes, sudužusias viltis, skaudžius atsitrenkimus į savo paties ribas. Ir daug dalykų mokytis iš naujo, ypač iš vaikų. Paprastumo, pilkos spalvos atskyrimo į juodą ir baltą, ribų nebuvimo.
Kol kas tiek. Tikiuosi, kad to pakaks išsijudinti ir daugiau dėmesio skirti šiam tinklaraščiui. Nes jei atvirai, tai net nagai niežti kaip norisi rašyti
Jeigu pasakai A, tai reikia pakalbėti ir apie B. Startup Weekend renginys vyko praeitą savaitgalį, bet atgarsiai vis dar sklinda. Dauguma kalbintų dalyvių atsiliepia teigiamai ir man belieka patvirtinti šią nuomonę.
Taigi viskas prasidėjo prieš kokias tris savaites, kai atsitiktinai sužinojau apie iniciatyvą ir užregistravau savo idėją – sukurti paprastą ir intuityvią asmeninių finansų valdymo sistemą internete. Pirminę atranką praėjo 30 dalyvių, iš kurių vienas buvau ir aš. Toliau teko sukurti 1 minutės ilgio pristatymą publikai – tikrai nėra lengva tai padaryti kai apie tai galėtum pasakoti valandas
Dar toliau pavyko praeitį antrinę atranką (į ją pateko 12 idėjų) ir susirinkau šaunią komandą, kurioje buvo ir blogosferos kaimynas Pukomuko. Ir užvirė darbas… Verslo planai, programavimas, konsultacijos su ekspertais, bendravimas su smalsuoliais. Pagal programą tam buvo skirta maždaug 16 valandų, bet kai kurie entuziastai paskyrė gerokai daugiau – ištvermingiausi sėdėjo iki sekmadienio 5-os ryto.
Kaip komandos kapitonui teko atlaikyti gana didelį žmonių srautą – nuolat atsakinėti, kalbėti ir netgi dalinti interviu. Ekspertai žėrė daug patarimų ir stengėsi būti kuo naudingesni, tik daugumai dalyvių buvo sunku jų žinias efektyviai panaudoti, nes buvo tam nepasiruošę. Ypač noriu padėkoti Rokui ir Viktorijai už patarimus naudotojo sąsajai (user experience).
Nors man patinka ir ši R. Heinlein mintis “Always listen to experts. They’ll tell you what can’t be done and why. Then do it.” (Visada išklausyk ekspertų. Jie papasakos ko negalima daryti ir kodėl. Tada padaryk tai.) Taigi visada reikia turėti savo nuomonę 
Toliau skaityti ‘Startup Weekend – vieno pitcherio įspūdžiai’
Kaip netikėtai pildosi norai. Jau kuris laikas planavau pradėti savo verslą – ir štai, ši galimybė bus jau šį savaitgalį.
Bet pradėsiu iš pradžių – šiandien prasideda pirmą kartą Lietuvoje rengiamas Startup Weekend renginys. Jo metu dalyviai viešai skelbia savo idėjas, suranda komandą ir iki sekmadienio vakaro pagamina veikiantį produktą. Šį procesą stebi ir padeda konsultantai, teisininkai, pardavėjai ir, svarbiausia, potencialūs investuotojai. Taigi per vieną vienintelį savaitgalį gali gimti naujas sėkmingas verslas.
Aš pasiūlysiu asmeninių finansų apskaitos internetinį portalą, kuriuo naudotis žymiai paprasčiau ir lengviau nei iki šiol mano bandytais. Jis taip pat padės prasmingiau išleisti pinigus. Svarbūs momentai: integracija su lietuviškais ebankais ir mobili versija išmaniesiems telefonams. Kodinis šio projekto pavadinimas “Lazy accounting” Daugiau papasakosiu kai jau bus gyva portalo versija.
Kartą, seniai seniai, sugalvojo Tamagochis, kad gerai būtų nuvažiuoti į kalnus ir išmokti nusileisti su slidėmis. Kaip tarė, taip ir padarė – su nepatogiu turistiniu autobusu nudardėjo iki Slovakijos, bandydamas nors pusvalandį numigti jo sėdynėse, o nuvykęs krykštavo iš džiaugsmo ir siuntinėjo sms žinutes draugams į Lietuvą (nes tada dar nebuvo facebook’inimo ir tweet’inimo). Pirmoji pažintis su kalnais iki šiol dar gerai įsirėžusi į atmintį… Didingumas, iššūkiai ir vidinė ramybė.
Nuo to laiko daug visko nutiko. Teko apsilankyti slidinėjimo kurortuose Čekijoje ir Latvijoje. Išmokau leistis tiek su slidėmis, tiek su snieglente. Ir štai su draugais neseniai vėl aptarinėjome besibaigiančios žiemos džiaugsmus – nusprendėme apsilankyti dar lietuviams mažai pažįstamoje Švedijoje.
Žiemos sportu aišku labiau garsėja jų kaimynė Norvegija, tačiau švedai taip pat turi gabaliuką kalnų – iki jų lengviau nuvažiuoti savu transportu ir kainos ne taip smarkiai kandžiojasi. Turbūt populiariausias ir geriausias jų kurortas yra Are miestelyje (tariasi kaip “Ore”), 660km į šiaurę nuo Stokholmo. Vykstant su mašina, rekomenduoju nuvažiuoti iki Rygos, o tada persikelti keltu per jūrą.
Beje, pati jūra kovo pradžioje buvo sukaustyta ledo ir plaukiant niekaip neapleido Titanikiškas jausmas – kad tuoj atsitrenksime į kokį ledkalnį…
Toliau skaityti ‘Švedija ir slidinėjimas Are’
 | Tema Aquarius 2.0 (K2) (c) 2009 Tamagochi |
