Šioks toks viešas akmenėlis į mūsų tautinių mobilių operatorių daržą. Mano kolega, šiandien bevartydamas telefono ryšio išklotinę, aptiko gana įdomų faktą, kad visi pokalbiai (tiek Lietuvoje, tiek tarptautiniai) yra apvalinami vienos minutės tikslumu. Anksčiau buvo įprasta praktika, kad mokama už pirmą minutę, o vėliau apvalinama kas 30 sekundžių (tarptautiniai skambučiai būdavo apmokestinami sekundžių tikslumu). Taigi, pasirodo, kad tyliai tyliai apvalinimo taisyklės buvo pakeistos pas visus operatorius, jų klientų nenaudai. Ir tai aišku padidino mobilaus ryšio sąskaitas kokiais 10%.
Mano komentarai būtų tokie:
Kodėl kaip klientas aš nebuvau aiškiai informuotas apie esminį sutarties sąlygų pasikeitimą?
Aš suprantu, kad gyventi reikia, bet gerbiamieji – tai yra pigus sukčiavimas, kai esu priverstas mokėti už nesuteiktas paslaugas!
Tik nereikia sekti pasakų, kad tiksliau apmokestinti neleidžia techninės galimybės.
Man taip pat įdomu, kodėl mūsų įstatymų leidėjai iki šiol nesiima jokių veiksmų pažaboti operatorių godumo. Juk fiksuoto ryšio tiekėjams tikslumo apribojimai yra taikomi – jiems yra sudaromos prastesnės veiklos sąlygos.
Šis įrašas savotiška paguoda man, kad sunkiai sekasi surinkti žmonių komandą savaitgalį vyksiančiam renginiui. Taigi, jei dėl draugų pasyvumo nepavyks sudalyvauti, tai žinokite – shame on you O mano šio vakaro pompastika skirta nežinantiems sudominti ir paskatinti.
Taigi apie ką mes čia? Yra toks žaidimas Encounter…
Kaip jums patiktų praleisti savaitgalio naktį važinėjant, vaikštant arba laipiojant po savo miesto apylinkes ir netikėtas vieteles? Su grupele patikimų draugų, žinoma. O tuo metu dar tektų spręsti orientavimosi galvosūkius ir patirti linksmus nuotykius. Kad būtų dar smagiau, žaidime dalyvauja kelios komandos ir varžosi dėl prizinių vietų. Organizatoriai kruopščiai paruošia užduotis, patikrina vietas ir prižiūri saugumą. Visa tai nemokama pramoga
Iš vasaros sezono beliko katino ašaros, todėl šį savaitgalį bus jau turbūt vienas paskutinių komandinių renginių šiais metais. Daugiau informacijos puslapyje http://vilnius.en.cx/ (kauniečiai irgi turi savo puslapį http://kaunas.en.cx/). Tinklapio dizainas Made In Belorussia, tad per daug neišsigąskite.
Blogosferos kaimynė Siesta išsamiai aprašė savo gyvus įspūdžius iš rugpjūčio mėnesį vykusio žaidimo – ji taip pat sumotyvavo ir mane išbandyti jėgas. Tačiau situacija kol kas prasta, nes komandoje dar trūksta dviejų žmonių. Jeigu kas nors norėtų prisijungti, tai parašykite man laišką arba komentarą kuo greičiau ^^
Tikiuosi, kad jau šį sekmadienį pateiksiu išsamesnį dalyvavimo reportažą.
Šiokia tokia techninė rubrika – mano subjektyvūs atsiliepimai apie naujausius gaminius iš Microsoft ir Apple stovyklų. Pirmoji už mėnesio žada oficialiai išleisti Windows 7, o antroji prieš savaitę pristatė Mac OS 10.6, dar žinomą kaip “Snow Leopard”. Tai nebus labai detali apžvalga, o tiesiog mano, kaip patyrusio naudotojo, įspūdžiai.
Pirmiausia apie Microsoft produktą. Turbūt nereikia priminti visuotinio publikos nusivylimo Vista, kurios lietuviška pravardė labai atitiko problemų esmę. Dar vienas toks nesėkmingas gaminys galėjo rimtai pakenkti jau ir taip pašlijusiai Bilo kompanijos reputacijai. Laimei, atrodo jie įsiklausė ir išgirdo ko iš tiesų reikia naudotojams.
Windows 7 palyginus su Vista (bandžiau tiek 32 tiek 64 bitų versijas) iš tiesų jaučiasi pagreitėjimas. Nebeieško diske nuolat ir nežinia ko, greičiau reaguoja į komandas ir atlieka failines operacijas. Švariai sudiegus Ultimate versiją, veikia viso labo apie 50 procesų palyginus su 80 buvusiu praeitoje versijoje. Dar įdomiau palyginti su XP: po atnaujinimo mano staliniame kompiuteryje ir čia darbas pagreitėjo. Matyt, kad naujieji langai sugeba geriau išnaudoti aparatūros resursus, nes pasikrauna per trigubai (!!!) trumpesnį laiką su tais pačiais servisais ir programomis. Taigi, atrodo metas pagaliau išleisti senutėlę XP į užtarnautą pensiją Toliau skaityti ‘Operacinės sistemos: nauja karta’
Užsip**au kariauti – taip maždaug trumpai galima apibūdinti šios jau praėjusios vasaros nuotaikas. Tai gal ir gerai, kad ji baigėsi. Buvo daug visokių nesėkmių ir sumaišties tiek asmeniniame, tiek profesiniame gyvenime. Tačiau viskas turi pradžią ir pabaigą. Blogi dalykai irgi. O kas nenužudo, tas daro mus stipresnius
Tik kažkaip nepratęs viešai rašyti ir kalbėti apie dalykus, kurie mane neramina. Tai dėlto šią vasarą tinklaraštis ir buvo aprimęs. Matyt dar reikia išmokti patikėti kitiems žmonėms ne tik savo džiaugsmingus momentus, bet ir liūdnus. Vadinasi dar yra kur augti. O tai jau savaime gerai…
Aaa ir dar sveikinu save ir visus su tinklaraštininkų diena Spėju, kad nemažai skaitytojų yra išbandę savo jėgas šiame puikiame XXI amžiaus išradime.
Na pagaliau sąžinė privertė parašyti kiek daugiau nei du sakinius į twitterį (ir kaip toks mažas daiktas gali suvalgyti visą tinklaraštį?). Negaliu netgi tinkamai pasiteisinti vasaros atostogomis, nes tiesa pasakius šią vasarą matyt taip ir neatostogausiu. Taigi tenka pripažinti seną gerą ir laiko patikrintą tinginiavimo faktą
Šį savaitgalį teko pavartyti apdulkėjusios asmeninės istorijos puslapius ir sugrįžti į mokyklą. Tą pačią J. Balčikonio gimnaziją, kuri sėkmingai stovi jau daugiau nei 200 metų ir visai teisėtai vadinasi pirmaja pasaulyje lietuviška gimnazija. Mano nesimatymo skaičius kuklesnis – tik 10 metų, bet vis tiek gąsdina. Juk tas pats laikotarpis mokyklos suole tesėsi vos ne amžinybę. Tad skubėkim gyventi…
Anuomet savo klasės nemėgau ir visiškai neturėjau ten draugų. Tai buvo laikotarpis, kai niekas manęs nesuprato ir laikė vos ne kasdienine pareiga pašaipiai apie tai priminti. O aš dar nedrįsdavau atsikirsti. Matyt, kad su savo klasiokais jau niekuomet neužmegsiu tokio ryšio, kaip su vėliau sutiktais žmonėmis. Tačiau man visada susižavėjimą kėlė pati gimnazija ir jos mokytojai. Masyvios durys, aukštos lubos, XIXa. dekoracijos, žymių mokinių vardai ir portretai per ilgą 200 metų istoriją – visa tai įkvėpdavo ir jausdavausi ypatingos bendruomenės dalimi. 10-oje klasėje netgi mokėmės lotynų kalbos, kuri kažkaip labai derėjo Visada kai einu pro gimnaziją, jaučiu ramią ir turtingą tos vietos aurą. Tikiuosi, kad ji gyvuos dar ilgai.
Mataruodavau kojomis atsisėdęs ant aukštų jos palangių ir svajodavau apie tai koks bus gyvenimas ateityje. Paskubomis darydavau namų darbus, nedrąsiai dairiausi į humanitarinės klasės merginas. Juk ten buvo ir pirmoji meilė, kuriai, kaip ir man, buvo penkiolika. Tačiau praėjo dar 7 metai, kol jai apie tai pasakiau.
Dabar nuoskaudos pamirštos. Vieni kitiems sakome, kad visai nepasikeitėme, tačiau iš tikrųjų vis labiau pastebime laiko ženklus veiduose. Dar skaičiuojame kiek pinigų uždirbame, kas kiek vaikų susilaukė, kas vedė, kas išsiskyrė… Ar neatsiliekame gyvenimo lenktynėse… Buvusius skandalus, kurie baigdavosi direktoriaus kabinete, prisimename kaip smagius anekdotus prie alaus bokalo. Ir galvojame – o kokia viso to prasmė? Ar jau prasidėjo mūsų gyvenimas, apie kurį anuomet taip svajojome?
Ilgas ilgas pasivaikščiojimas gamtoje kai leidžiasi vidurvasario saulė… Ir kaip aš galėjau užmiršti tokius dalykus? Kūnas jau buvo priverstas sukelti galvos skausmą, kad atitrauktų mane nuo mirgančių ekranų ir nesibaigiančio informacijos srauto.
Brendu per šlapią žolę, prikimštą svirplių ir lyg bundu iš kažkokio tolimo sapno. Problemos staiga susigūžta netikėtai užkluptos, tvarkingai susidėlioja į lentynėles ir dar užsidega lemputė. O juk vos prieš porą valandų jos buvo mane įtikinusios, kad esu viso labo nereikšminga dalelė didžiuliame mechanizme. Pajuntu, kad esu dalelė gamtos, o ne kompiuterių – ir nevalia to pamiršti.
Kada nors, kai baigsis krizės ir surasiu savo gyvenimo meilę, gyvensiu sau namuke prie miško ir kas vakarą eisiu pasivaikščioti.
Vasarą nesu labai operatyvus, nes apie praeito šeštadienio renginį susiruošiau parašyti tik dabar. Šiais metais bandau susipažinti kuo gyvena tinklaraštininkų bendruomenė. Login’as truputi nuvylė, tad optimistiškai užsiregistravau į blogout tikėdamasis, kad ten bus linksmiau. Ir neapsirikau
Šeštadienį teko keltis anksti, kad pagaučiau pirmąjį autobusą į Palangą. Laukiu nesulaukiu kada gi pagaliau išras teleporterius tokiems atvejams. Prisistačius į vietą buvo daug visko – ir dovanų ir naujų veidų. Ir netgi visai įdomių pranešimų. Džiugas (www.nezinau.lt) papasakojo apie iniciatyvą sukurti socialinio tinklo turinio portalą, kuris galėtų konkuruoti su tradicinėmis žiniasklaidos priemonėmis. Maždaug Delfis sudarytas iš tinklaraščių medžiagos – tik 10 kartų geriau. Turiu pasakyti, kad ta idėja man labai patiko ir galėčiau netgi paskirti savo laiko jai vystyti.
Domantas (www.eziukasvilniuje.lt) papasakojo apie galimybes tinklaraščių autoriams skatinti labdaringą veiklą Lietuvoje. Juk mes galime tiesiog įsidėti nuorodas į paramos puslapius arba aprašyti projektus, kuriems reikia dėmesio. Plačiajai visuomenei tai būtų labai įdomu – žmonės kurie nori paaukoti dažnai nežino nei kaip tai padaryti, nei kam tos paramos reikia labiausiai. Pats pasižadėjau sau parašyti bent vieną ar du įrašus šia tema iki metų pabaigos.
Vėliau buvo atsipalaidavimo dalis su konkursais, dar daugiau dovanų (pagarba organizatoriams, kad tiek jų sugebėjo iškaulyti iš rėmėjų šiais laikais), braškėmis, alumi ir pasisėdėjimu prie jūros. Šiek tiek nuotraukų iš ten:
Pabaigai pora žodžių apie Palangą, kurią pamačiau pirmą kartą po trijų metų pertraukos. Atrodo, kad reikalai kiek pagerėjo: kavinėse jau visai padoriai aptarnavo ir nebegrojo lietuviškų šlagerių ar “Русское Радио”. Žmonių per ilgąjį savaitgalį buvo daug, bet neperkrauta – pastebėjau nemažai užsieniečių iš kitų Europos valstybių. Viešbučiai vis dar plėšia nesveikas kainas, o kambarys nakčiai pas bobutę 50Lt. Jūra, deja, kaip visada šalta
Veidrodėli, veidrodėli pasakyk – kada gi baigsis krizė? Šiame įraše pabandysiu pateikti savo požiūrį. Bet pirmiausia…
ŠIS STRAIPSNIS NĖRA RAGINIMAS PIRKTI AR PARDUOTI. AUTORIUS NEATSAKO UŽ BET KOKIUS JŪSŲ PATIRTUS MATERIALINIUS NUOSTOLIUS, MORALINĘ ŽALĄ AR PRARASTĄ SIELĄ JEI VADOVAUSITĖS ČIA IŠDĖSTYTOMIS ĮŽVALGOMIS.
Ar perskaitėte? Puiku, dabar atidžiai perskaitykite viršuje esančią pastraipą dar kartą. Trumpai tariant, sprendimus priiminėkite savo galva.
Mano prognozės, kad ir kaip besistengčiau, niekada nebus visiškai tikslios. Netgi labiausiai tikėtinam scenarijui nesuteikčiau daugiau nei 20% išsipildymo tikimybės, nes:
Pati ekonomika nėra tikslus mokslas – jos šaknys yra žmogaus psichologijoje, kuri yra iracionali.
Yra viena kitai prieštaraujančių teorijų, todėl tuos pačius duomenis skirtingi žmonės interpretuoja kitaip.
Reikia išanalizuoti ir susieti labai didelį kiekį informacijos (kiekvieną dieną pasirodo šimtai straipsnių, apžvalgų ir statistinių duomenų).
Ateitis yra nedeterminuota – nauji įvykiai ir atrasti dėsniai gali sujaukti bet kokias prognozes.
Taigi padarykite sau paslaugą ir netikėkite “ekspertais”, kurie neabejoja savo teisumu ar netgi nustato tikslias datas krizės pabaigai – jų prognozės pačios pavojingiausios jūsų kapitalui.
Aš pritariu nuomonei, kad krizė gimė ir baigsis JAV, todėl savo prognozėse daugiausia dėmesio skirsiu būtent šiai šaliai. Vis dėlto problemos esmė glūdi ne pačiuose amerikiečiuose ir jų keistuose įpročiuose, o anglosaksiškame finansų sistemos modelyje, kuris šiuo metu naudojamas visame pasaulyje. JAV tik labiausiai atspindi šios sistemos būseną, todėl geriausiai tinka analizei. Tai nereiškia, kad vos tik reikalai pasitaisys ten, automatiškai saulė nušvis ir pas mus. Toliau skaityti ‘Zombinomika arba pasaulis po krizės’
Susigriebiau, kad visai pramiegojau blogatoną ir kitas tinklaraščių savitarpio populiarinimo akcijas. Mano lankomiausi surašyti dešinėje esančio stulpelio apačioje, bet juos verta pristatyti plačiau. Juk gerais dalykais reikia dalintis
Pirmiausia tai grandai:
Pinkcity ir jos “Laimės paieškos rožiniam mieste”
Būtent jos tinklaraštis įkvėpė mane sukurti savo – taigi ji pakeitė ir mano gyvenimą. Už tai esu jai labai dėkingas (o taip pat ir už daug kitų atradimų). Mano nuomone tai vienas geriausių lietuviškos blogosferos tinklapių.
Qemm – sveikas ciniškas požiūris į gyvenimą, nors kartais autoriui ir nepritariu.
Vienastoks ir jo projektas Nežinau.lt – Lietuvos tinklaraščių Meka ir pasididžiavimas.
Toliau mano skaitomiausių penketukas (tvarka atsitiktinė):
Vilmos blogas “Kaip aš gyvenu”
Žavus puslapis apie prancūzus, dingusias fūras, sunkiąją muziką, Naująją Zelandiją ir apie ne mažiau žavią viso to autorę.
Markas “me, myself and I”
Patinka jo sugebėjimas paprastais žodžiais atskleisti esmę ir unikalios gyvenimo įžvalgos. Pastaruoju metu kiek apmiręs, bet tikiuosi, kad atsigaus.
LetMeFly “Cinnamon Dolce Latte”
Kartais mane truputi siutina autorės pesimistiški įrašai ir tada prirašau labai jau teigiamų komentarų. Antra vertus, man pačiam kartais sveika paragauti realistiško požiūrio kaip atsvaros užplūstančiam hyper-optimizmui.
Rasos blogas “suka.lt”
Šitą įsimylėjau iš pirmo žvilgsnio, nes, matyt, turiu silpnybę gražiems ir praktiškiems daiktams. Pasufleruoja naujų gerų idėjų.
Hadrian “Hedo City Blog’as”
Labai įdomus projektas, nagrinėjantis psichologijos, moralės ir filosofijos problemas.
Pabaigai dar keletas visai neseniai atrastų tinklaraščių. Mažai žinomi ir šviežutėliai
Inga “Paprastos Mamos dienoraštis”
Na ne tokia ji jau ir paprasta, o labai kūrybinga mano buvusi kolegė praeitame darbe, kuri džiaugiasi mamos profesija šiuo metu.
Be visų čia išvardintų mano RSS skaityklėje yra dar mažiausiai 10 prenumeratų, kurias irgi tikiuosi kada nors pristatyti.
Valio!!! Išgyvenome pirmuosius metus. Lygiai pernai šiame tinklaraštyje atsirado pirmasis įrašas. Nuo to laiko buvo paskelbta dar 98, o šis jau simbolinis 100-asis. Wow – kiek daug per tą laiką visko nutiko ir čia, ir autoriaus gyvenime.
Aš, tiesa pasakius, niekada neabejojau sulaukti šio gimtadienio, bet vis tiek daug pavojų tyko blogosferoje. Ar atsiras žmonių, kurie skaitys? Ką jie pamanys apie mane? Ar turėsiu pakankamai laiko? Ar nepritrūks idėjų?
Kas toliau? Žinoma augti! Šis tinklaraštis keisis – ir tik į gerą Bus daugiau struktūros ir lengviau orientuotis. Taip pat reikės eilinį kartą patiunintį dizainą. Per metus laiko išsiaiškinau savo mėgstamiausias temas, kurios yra:
Šioks toks viešas akmenėlis į mūsų tautinių mobilių operatorių daržą. Mano kolega, šiandien bevartydamas telefono ryšio išklotinę, aptiko gana įdomų faktą, kad visi pokalbiai (tiek Lietuvoje, tiek tarptautiniai) yra apvalinami vienos minutės tikslumu. Anksčiau buvo įprasta praktika, kad mokama už pirmą minutę, o vėliau apvalinama kas 30 sekundžių (tarptautiniai skambučiai būdavo apmokestinami sekundžių tikslumu). Taigi, pasirodo, kad tyliai tyliai apvalinimo taisyklės buvo pakeistos pas visus operatorius, jų klientų nenaudai. Ir tai aišku padidino mobilaus ryšio sąskaitas kokiais 10%.
Šis įrašas savotiška paguoda man, kad sunkiai sekasi surinkti žmonių komandą savaitgalį vyksiančiam renginiui. Taigi, jei dėl draugų pasyvumo nepavyks sudalyvauti, tai žinokite – shame on you 
O mano šio vakaro pompastika skirta nežinantiems sudominti ir paskatinti.
Užsip**au kariauti – taip maždaug trumpai galima apibūdinti šios jau praėjusios vasaros nuotaikas. Tai gal ir gerai, kad ji baigėsi. Buvo daug visokių nesėkmių ir sumaišties tiek asmeniniame, tiek profesiniame gyvenime. Tačiau viskas turi pradžią ir pabaigą. Blogi dalykai irgi. O kas nenužudo, tas daro mus stipresnius 
Ilgas ilgas pasivaikščiojimas gamtoje kai leidžiasi vidurvasario saulė… Ir kaip aš galėjau užmiršti tokius dalykus? Kūnas jau buvo priverstas sukelti galvos skausmą, kad atitrauktų mane nuo mirgančių ekranų ir nesibaigiančio informacijos srauto.
Vasarą nesu labai operatyvus, nes apie praeito šeštadienio renginį susiruošiau parašyti tik dabar. Šiais metais bandau susipažinti kuo gyvena tinklaraštininkų bendruomenė. 
Valio!!! Išgyvenome pirmuosius metus. Lygiai pernai šiame tinklaraštyje atsirado 
