Pasiilgau nuoširdumo savyje, todėl kurį laiką matyt ir nebuvo įrašų. Kai aplinkui tiek daug visko vyksta ir stengiuosi padėti kiek galima daugiau žmonių, galų gale kažkaip pamirštu save. Amžinas balansavimas: tie, kurie turi ką pasakyti, tyli, o tie kurie kalba, tik tauškia niekus. Tokia jau matyt mano prigimtis, kad reikia išgyventi dalykus savyje, kad galėtum jais pasidalinti su kitais. Man visada buvo mistika kaip ekstravertai sugeba tai atlikti atvirkščia tvarka.

O ir geriausiai rašyti sekasi, kai darau tai sau, o ne kitiems. Nes prieš save nieko negaliu nuslėpti – esu visiškai nuogas, netgi be figos lapelio. Štai ir dabar bandau save įtikinti, kad tai, ką dabar rašau yra tik mano paties dienoraštis. Nežinau ar skelbsiu iki nepadėsiu taško. Štai taip jaučiu, kad gyvenu, kad kūryba srūvena tiesiog čia ir dabar. Atsikratau nereikalingų butaforijų.

Apskritai labai keistas periodas vyksta aplink mane ir manyje. Jaučiu, kad keičiuosi, nors išlieku toks pat. Kartais atrodo, kad išdalinu, prarandu dalelę savęs, tačiau čia pat atrandu ją kituose žmonėse – ir ji sugrįžta kaip vienas gerai žinomas meškinas pasibuvęs svečiuose. Tokių ekskursijų dėka per pastaruosius pusę metų sužinojau daugiau dalykų apie save negu per praėjusius penkerius metus. Tas intensyvumas nesuvokiamas ir užimantis kvapą, bet kartu ir be galo malonus. Matyt vis dar bandau susigaudyti. Kad ir ką bedaryčiau, kad ir ką bepatirčiau – visada yra dar kažkas.

Grįžtant prie žemiškų dalykų, pastaruoju metu daug domėjausi psichologija – susipažinau išsamiau su charakterio tipais, HSP (Highly Sensitive Person), vidinės apgavystės (self-deception) filosofija. Iš viso šito išeitų puikus rašinių ciklas. Nepamiršau ir finansų – pagaliau jaučiu galintis parašyti rimtesnį straipsnį visiems įdomia tema „kada baigsis krizė“ 🙂 Kitą savaitę jau išsiprašiau laisvą dieną, kad apsilankyti login 2009. Nebus kada nuobodžiauti.