Ekonomikos apžvalga 2017

Norite sužinoti kiek dar brangs butai, ar verta investuoti į akcijas ir kas laimės šių metų Euroviziją? Tada šis straipsnis būtent jums!

O dabar rimtai.

Per 2008-ųjų pasaulinę krizę buvo sunku. Dėl jos vienas konservatorių premjeras užsidirbo reputaciją visam likusiam gyvenimui, o tauta tikrai nepraleido progos padejuoti. Tačiau ir toliau pirko butus su paskola, šturmavo Akropolių išpardavimus ir tirštai nutūpdavo Palangos pajūrį per tas dvi savaites lietuviškos vasaros. Net ir iš pensininkų telefoniniai sukčiai išviliodavo vis įspūdingesnes sumas. Tad drįstu sakyti, kad pastaraisiais metais gyvenome ne taip jau ir blogai.

Vis dėlto pastebiu realaus nerimo ženklų. Lietuvoje tai augančios prekių ir paslaugų kainos, emigracija. Rytų fronte ginklų žvanginimas ir šiaip nelabai kas gero. Europos Sąjungoje tęsiasi suirutė dėl Brexit, pabėgėlių ir PIGS (Portugalija, Italija, Graikija ir Ispanija) ekonomikų. Už Atlanto taip pat atėjo neramios dienos, nes Trumpas. Ar tik nelaukia mūsų dar vienas sukrėtimas už kampo?

Šiame straipsnyje noriu atlikti savarankišką analizę ir pabandyti atsakyti į šį klausimą. Įspėju, kad tekstas gavosi ilgokokas, su daug grafikų ir komentarų. Lengvesnei navigacijai pateikiu atskirų dalių nuorodas.

Pagrindiniai ekonomikos rodikliai

Pradėsiu nuo bazinių visiems gerai žinomų rodiklių – tokių, kaip BVP, darbo rinka, infliacija. Apžvelgsiu Jungtinių Valstijų, Europos Sąjungos ir Lietuvos duomenis.

image

image

image

Bendrojo vidaus produkto grafike gerai matosi 2008-ųjų krizės sukrėtimas. Vėliau Europos Sąjunga pakartotinai buvo panirusi į recesiją 2012-ais metais dėl Graikijos ir Ispanijos. Neįprasta čia yra nebent tai, kaip greitai visos ekonomikos atsistatė ir vėl pradėjo augti po tokio smarkaus smūgio. Na o Lietuva per pastaruosius ketverius metus vystėsi gana vangiai, vos apie vieną-du procentus per metus. Tad akivaizdu, kad Baltijos tigras šiek tiek išsikvėpė. Vis dėlto neigiamų tendencijų nė viename grafike nematyti ir galima būtų prognozuoti tolesnį nuosaikų augimą.

image

image

image

Darbo rinka buvo gerokai susitraukusi 2008-ais, o Europos sąjungai papildomas smūgis teko 2012-13 metais. Pastaraisiais metais situacija atrodo gerai ir nedarbo lygis yra ties pastarųjų dešimtmečių vidurkiu. Čia reikėtų atkreipti dėmesį, kad tiek labai aukštas, tiek labai žemas rodiklis signalizuoja apie nesklandumus ekonomikoje. Tad jeigu nedarbo lygis sparčiai kris ir toliau (raudonas vektorius), tai susidursime su darbo jėgos trūkumu (raudona brūkšninė linija), kuris savo ruožtu sukels spartų atlyginimų kilimą ir bendrą rinkos perkaitimą. Mano nuomone, iki tokios situacijos susidarymo mes dar turime apie metus-du laiko.

image

image

image

Infliacijos rodikliai pastaraisiais metais visur rodo augimo tendencijas. Tiksliau, jie bando sugrįžti link istorinio vidurkio. Toks judesys be abejo privers centrinius bankus reaguoti ir kelti palūkanų normas jau artimiausiu metu. Tai reiškia pigių pinigų pabaigą (apie tai išsamesnis grafikas ir komentaras žemiau). Gyventojams didės įmokos už nekilnojamą turtą, verslams bus sunkiau gauti investicijų. Tad laukia pokyčiai ir jie nebūtinai bus malonūs. Vis dėlto istoriniame kontekste, kol infliacija yra žemiau 5% ribos, panikuoti neverta.

Nekilnojamas turtas

image

image

image

Be abejo visiems labai įdomu nekilnojamo turto kainų augimas 🙂 Laikotarpyje nuo 2005 iki 2008-ų jis buvo labai staigus ir netipinis, po to sekė nuopuolis ir nuosaikus kilimas. Žvelgiant į JAV ar ES rodiklius, gali susidaryti įspūdis, kad kainos jau pasivijo ar net viršijo buvusias viršūnes, tačiau tai nėra visiška tiesa. Aiškesnis vaizdas susidaro, kai palyginame gyventojų perkamąją galią su namų kainų indeksu:

image

(duomenys iš https://fred.stlouisfed.org/series/MAFAINUSA646N, https://fred.stlouisfed.org/series/CSUSHPINSA, http://www.tradingeconomics.com/united-states/wages)

Čia matome, kad nors Amerikos namų kainos vėl sėkmingai auga, tačiau atsižvelgus į infliaciją ir pajamų augimą, jos vis dar gerokai žemiau 2008-ųjų lygio. Tad kainų burbulo šioje rinkoje dar nėra.

image

(šaltinis: http://www.traders.lt/forums.php?m=posts&p=499941#499941)

O štai Lietuvoje santykinė NT kaina pastaruosius ketverius metus netgi krito. Kitaip sakant, būstas tampa vis labiau įperkamas, o uždirbti iš kainų augimo darosi sunkiau. Jei situacija nesikeis, turėsime problemų dėl perinvestavimo į šį sektorių. Ypač po to, kai ECB pradės kelti palūkanų normą ir žmonės pradės aktyviau pardavinėti savo investicinį turtą, nupirktą už paskolas. Be to, mūsų šalyje neigiamą įtaką būsto kainoms daro ir nuolat prastėjanti demografinė situacija. Vis dėlto, naujausi 2017-ųjų duomenys jau rodo staigesnį kainų kilimą nei atlyginimai (šiame grafike dar nesimato), tad prognozuoti sunku.

Verta paminėti, kad Lietuvos nekilnojamo turto rinka yra išskirtinė, palyginus su vakarų Europa ar JAV. Per pastaruosius 20 metų būstas čia pabrango net 8 kartus (JAV tik 2 kartus), smarkiai lenkdamas bet kokias kitas investicijų rūšis. Todėl NT žmonės pasitiki labiau nei verslais, akcijomis, pensijų fondais, indėliais ar politikais. Esame tiesiog įtikėję šios rinkos nemirtingumu ir nuosavo būsto savininkais pas mus yra virš 80% gyventojų (Europos vidurkis nesiekia 50%). Tačiau gyvendami bendroje Europos Sąjungos erdvėje, ilgai būti išsišokėliais negalėsime. Tai reiškia, kad būsto sektoriaus augimas ateityje neišvengiamai lėtės, o pinigų srautai bus nukreipti į kitas rinkas. Savas butas ar namas vis dar gali išlikti gera investicija, tačiau žmonės drąsiau rinksis alternatyvas ir bus mažiau prisirišę prie vienos vietos.

Akcijų rinkos

Toliau apžvalgoje – akcijų rinka. Dow Jones indeksas, kuris neseniai šturmavo istorines 20.000 taškų aukštumas prieš infliaciją:

image

Šaltinis http://www.macrotrends.net

Ir atsižvelgus į infliaciją:

image

Šaltinis http://www.macrotrends.net

Taigi realus akcijų rinkos augimas nuo 2000-ųjų metų yra vos 20%. Išdalinus juos per 17 metų, gaunasi vargani 1,2% per metus. Ar už tokią Ameriką mes kovojom?

Europos ir Lietuvos akcijų rinkos iki šiol nesugebėjo pasiekti net nominalaus 2008-ųjų lygio, tad reali jų investicinė grąža dar mažesnė. Vadinasi akcijų kainų burbulo šiuo metu nėra.

image

image

(Šaltinis http://www.nasdaqbaltic.com/)

Auksas ir nafta

Aukso kaina patrigubėjo po finansinės krizės, kai investuotojai ieškojo saugios investicijos, tačiau pastaraisiais metais palengva leidžiasi. Vadinasi tai jau nebe toks patrauklus finansinis instrumentas ir žmonės yra linkę pirkti rizikingesnius aktyvus.

image

Naftos kaina smarkiai krito prieš porą metų ir neatsigauna iki šiol, sukeldama aibę problemų pasaulio diktatoriams (jei norite sužinoti kaip jiems iš tikrųjų nesaldu, dar pridėkite infliaciją). Toks posūkis gali signalizuoti du dalykus: 1) sėkmingą atsinaujinančios energetikos sektoriaus spurtą, kuris daugiau nei patenkina augimo poreikius; 2) ir bendrą pasaulinio augimo lėtėjimą, prie kurio ypač prisidėjo Kinijos gamybos mažėjimas.

image

Monetariniai rodikliai

Pabaigai – palūkanų normos, pinigų pasiūla, nacionalinė skola

image

image

Centrinių bankų palūkanų normos pastaruosius 8 metus buvo rekordiškai mažos. Dar niekada istorijoje skolintis nebuvo taip pigu tokį ilgą laiko tarpą. Kaip matome, analogiška palūkanų karpymo politika buvo taikoma ir po 2000-ųjų krizės, tačiau truko ji gerokai trumpiau – vos 3 metus. Daug ekonomistų teigia, kad tas laikotarpis buvęs per ilgas ir galų gale nuvedė link didžiosios 2008-ųjų krizės. Dabar mes turime praktiškai nulines palūkanas 8 metus iš eilės (!!!). To tiesiog nėra buvę ir yra visiškai neaišku kokį efektą sukels ateityje.

Aišku tik viena, kad amžinai tokiame lygyje palūkanų norma laikytis negalės. Centrinio banko sprendimams didžiausią įtaką daro infliacijos rodiklis, o šis pastaruoju metu ėmė kilti. Tad FED’as jau šiek tiek kilstelėjo normą. Neužilgo seks ir ECB (turbūt dar šiais metais). Kaip matome iš istorinio grafiko, anksčiau prireikė tik dvejų metų, kad palūkanos būtų pakeltos nuo 1% iki 5%.

Kas nutinka, kai kyla palūkanų normos? Bankų indėliai tampa rimta alternatyva investicijoms. Nuo 2000-ųjų iki dabar, vidutinis nominalus Amerikos akcijų ir nekilnojamo turto rinkų augimas buvo 5,3% per metus. Tad jeigu bankas pasiūlo panašią terminuoto indėlio normą be jokios rizikos, tai tampa netgi labai patrauklu. Užtai keblioje situacijoje atsiduria tie, kurie paėmė ilgalaikes paskolas su kintamomis palūkanomis, kol jos buvo žemos. Jei norma grįš link istorinio 5% vidurkio, tai jų įmokos bankams daugeliu atveju padvigubės, o nesugebančių susimokėti žmonių skaičius smarkiai išaugs. Tada labai lengvai galime atsidurti naujoje paskolų krizėje, ir trūkt už vadžių, vėl iš pradžių.

Kylančios palūkanos ypač stipriai paveiks būsto rinką. Įsigyti namą ar butą staiga taps daug brangiau, nepaisant to, kad nominali jo vertė nepakis. O tie, kurie turi papildomus butus nuomai, pamatys kad nuomos pajamos jau nebepadengia įmokų bankui, tad suskubs šių būstų nusikratyti. Vadinasi pasiūla didės, paklausa mažės – o tai jau neišvengiamai veda link kainų korekcijos.

image

image

image

image

image

image

image

image

Štai pastarieji grafikai yra patys įdomiausi. Visų pirma matome, kad po 2008-ųjų labai staigiai pakilo centrinių bankų išleistų pinigų kiekis (M0). Jei visi šie pinigai būtų atsidūrę realioje apyvartoje (M2), tai infliacija dabar būtų skaičiuojama kartais, o ne procentais. Tad kur visi tie pinigai pasidėjo?

Atsakymas – didžioji dalis buvo išleisti ekonominio skatinimo programoms. Jų metu centriniai bankai „supirko“ įvairius probleminius bankų aktyvus, pradedant rizikingomis obligacijomis, baigiant sudegusiais sandoriais subprime nekilnojamo turto rinkoje. Didieji komerciniai bankai be šios paramos būtų tiesiog neišgyvenę.

Dar matome, kad visų valstybių (JAV, ES, Lietuvos) nacionalinė skola per trumpą laikotarpį po 2008-ųjų padidėjo maždaug dvigubai. Realiai čia buvo panaudota likusi atspausdintų pinigų dalis. Vyriausybės skolinosi paprastų įmonių ir žmonių gelbėjimui: Amerikoje buvo perimta AIG, automobilių gamintojai. Dar buvo remiamos įvairios valstybinių darbų programos, kad sumažinti nedarbą. Lietuvoje tuo tarpu buvo perimti keli bankai (Snoras ir Ūkio), smarkiai subsidijuojama Sodra, kamšomos nesurinkto biudžeto skylės. Tik tiek, kad JAV skolinasi iš savo centrinio banko nemokamai, o Lietuvai tenka mokėti palūkanas.

Šie grafikai taip pat atskleidžia tikrąją 2008-ųjų krizės kainą, kurią politikai bando tyliai slėpti po kilimėliu. Atsižvelgiant tik į tiesioginius nuostolius, Amerikai ji kainavo nuo 3-jų iki 6-ių trilijonų dolerių. Netiesioginiai nuostoliai gali siekti net iki 22 trilijonų pasak šios ataskaitos. Tai daugiau nei visos jų šalies metinis BVP. Tuos nuostolius žinoma apmokės ateities kartos.

Pavojingi taškai

Kalbant apie ateitį, stebuklų tikėtis neverta. Objektyvių priežasčių staigiam ekonomikos suklestėjimui nėra. Užtai yra keletas pavojingų taškų, ties kuriais ji gali suklupti.

Socialinė atskirtis

Pirmoji ir labiausiai juntama priežastis yra atskirties didėjimas tarp visuomenės sluoksnių. Neatsitiktinai tai buvo viena iš pagrindinių tema šių metų Davoso susitikime. Žemiau pateikto grafiko esmė yra, kad vienas (!!!) procentas turtingųjų jau valdo daugiau turto negu visa kita visuomenės dalis. Tai anaiptol nėra naujas reiškinys – pasaulio galingieji valdė neturtingas mases dar nuo Romos imperijos laikų. Veikiau XX-as amžius buvo išimtis istorijoje prie kurio standartų mes visi greitai įpratome.

clip_image030

(grafikas iš http://www.pbs.org/newshour/making-sense/wealthiest-getting-wealthier-lobbying-lot/)

Kai susiklosto tokia padėtis, žmonės nusivilia ir pradeda ieškoti kaltų savo asmeninėms nesėkmėms pateisinti. Dažnai taikiniu tampa visai nieko dėtos socialinės grupės, kaip antai žydai, gėjai, imigrantai, o naujausia mada – Sirijos pabėgėliai. Ir žmonės noriai balsuoja už tuos politikus, kurie pažada šias “problemas” įveikti. Jei atpirkimo ožių nesurandama, tada prasideda visokio plauko neramumai ir bruzdėjimai. Kai kuriais atvejais tai baigiasi kruvinomis revoliucijomis, kaip kad visai neseniai nutiko Ukrainoje. Na o lietuviai renkasi emigruoti.

Tikrosios socialinės nelygybės priežastys yra gerokai giliau. Jos apima švietimą, teisės ir finansų sistemas, korupciją ir dar daug kitų dalykų. D. Acemoglu ir J. Robinson savo garsioje knygoje “Kodėl žlunga valstybės” išnagrinėjo daug pavyzdžių ir priėjo prie išvados, kad esminis dalykas, nuo kurio priklauso sėkmė, yra generuojančios visuomeninės institucijos. Galbūt jų kūrimu reikėtų užsiimti ir mums čia Lietuvoje?

Šiaip ar taip, turtingųjų iškilimas signalizuoja apie būsimus ekonomikos sunkumus. Pirmiausia kris visuomenės produktyvumas ir motyvacija dirbti. Galima prisiminti sarkastišką patarlę “jūs apsimetate, kad mokate, o mes apsimetam, kad dirbam”. Dalį darbuotojų aišku pakeis robotai, bet esmės tai neišspręs. Tada dėl mažėjančios gyventojų perkamosios galios trauksis mažmeninė prekyba ir paslaugų sektorius, o jiems iš paskos ir visas BVP. Augimo potencialą turi tik prabangos prekių segmentas, tačiau jo svoris per mažas, kad kompensuoti praradimus. Visa tai, žinoma, nenutiks per naktį, tačiau kai kurie simptomai jau yra matomi ir jaučiami.

Tarptautinė izoliacija / deglobalizacija

Antroji pavojinga tendencija yra tarptautinės izoliacijos augimas. Iš dalies ji yra pasekmė pirmosios, t.y. socialinės nelygybės. Tik šiuo atveju kaltų ieškome ne socialiniuose sluoksniuose, o kitose valstybėse. Nacionalistinių pažiūrų veikėjai dėl augančio skurdo apkaltina integraciją, globalizaciją, imigrantus, tariamus ar tikrus užsienio priešus. O visuomenės palaikymas jiems auga.

Ir mes jau matome rezultatus: Jungtinėje Karalystėje žmonės nusprendė atsiskirti nuo Europos Sąjungos, o Jungtinėse Valstijose išrinko Trumpą, kurio vienas pagrindinių pažadų buvo pastatyti sieną su Meksika.

Beje, yra daug teorijų kaip ir kodėl Trumpas laimėjo prezidento postą. Jo kampanijos šūkis “Padarykime Ameriką vėl didingą” loginiu požiūriu neturi prasmės, nes JAV pirmauja pasaulyje beveik visose srityse – įskaitant karinę galią, technologijas, finansus, kultūrą. Tačiau eiliniai amerikiečiai viso to nejaučia. Jie mato, kad realios jų pajamos stovi vietoje jau 20 metų, o jų darbo vietas užima visokie ten rytų europiečiai ir meksikiečiai. Tad Trumpo žinutę jie visų pirma supranta kaip emociją, kaip viltį, kad jie vėl galės gyventi oriai.

fredgraph

Kur link visa tai veda? Dėl augančios valstybių izoliacijos, joms bus sunkiau gauti reikiamos darbo jėgos, atsiras visokio pobūdžio muitai ir prekybos suvaržymai, suvešės biurokratija, kontrabanda, korupcija. Ekonomikai tai bus rimtas pagalys į ratus ir jai taps sunku išlaikyti netgi ir tuos mažus augimo tempus, kurie buvo iki šiol.

O blogiausia yra tai, kad liaudis tampa nusiteikusi kariauti 🙁

Obligacijų krizė

Trečioji rizika yra kiek subtilesnė ir apie ją retai kalbama. Apžvelgus populiarias rinkas – akcijas, žaliavas, nekilnojamą turtą, – nerimo ženklų nematyti. Tačiau yra dar viena svarbi rinka, kurios mes paprastai nematome – tai obligacijos. Iš esmės tai yra įmonių ir vyriausybių išleisti skolos rašteliai, kuriais jie pasižada po kažkiek tai metų sugrąžinti skolą ir sumokėti palūkanas. Pasauliniu mastu jų yra išleista už 60 trilijonų dolerių ir tai tris kartus daugiau nei yra verta akcijų rinka. Pagrindiniai dalyviai čia yra instituciniai investuotojai, pensijų fondai ir panašaus kalibro veikėjai. Su jais mes susiduriame nebent kai nutariame kaupti lėšas konservatyviuose pensijų fonduose ar įsigyti vyriausybės taupymo lakštų. Štai čia pastaraisiais metais dedasi įdomūs dalykai.

Esmė tokia, kad dėl rekordiškai užsitęsusio žemų palūkanų periodo, tai tapo patrauklia vieta investuoti pinigus. Todėl obligacijų kainos antrinėje rinkoje smarkiai išaugo. Dešimtimis kartų. Kas ten gali nutikti?

Tarkime, kad pakyla palūkanų normos (tai jau beveik garantuota) ir naujai išleistos obligacijos tampa pelningesnės. O įvairūs fondai per 8-is metus yra sukišę trilijonus dolerių į mažesnio pajamingumo obligacijas, kurių vertė staigiai krenta. Ką dabar daryti?

Variantas A: parduoti savo nuvertėjusias obligacijas ir pirkti akcijas ar ką nors, kas kyla. Taigi fiksuojami praradimai vienoje vietoje ir pinigai pernešami į kitą rinką.

Variantas B: laikyti obligacijas iki jų išpirkimo datos ir nepatirti tiesioginių nuostolių. Bet tai reiškia ilgam laikui užšaldytas didžiules pinigų sumas. Vadinasi ekonomikoje atsiranda pinigų stygius ir vyksta defliacija. Kas vėl yra labai negerai.

Pusė procentinio punkto bazinės palūkanų normos kilstelėjimas gali numušti obligacijų kainą 10%. Jei palūkanos pakils iki istorinio vidurkio 5%, tai dabartinės obligacijos praktiškai taps bevertės. Ir nusitemps į dugną susietus fondus. Na o smunkant fondo vertei, iš jų ims pasitraukinėti klientai. Todėl jų valdytojai bus priversti pardavinėti aktyvus ir fiksuoti nuostolius. Ir bum, ateina krizė visu gražumu.

Tiesa, yra skeptikų, kurie mano, kad obligacijų rinkoje burbulas susiformuoti iš principo negali. Nes net ir nuvertėjus trumpalaikei jų vertei, instituciniai investuotojai vis dar gali išlaikyti jas iki galo ir atgauti nominalią vertę. Be to į obligacijas yra įsitraukę tik siaura visuomenės dalis. Ir fondai nepuls pardavinėti aktyvų dėl jiems taikomų apribojimų – jiems tiesiog sunku pabėgti į kitas rinkas.

Šiaip ar taip, artimiausiu metu nerekomenduočiau investuoti į vadinamus konservatyvius fondus, nes jie gali gerokai nukentėti.

Apibendrinimas

Ekonomika yra sudėtinga sistema. Šiame straipsnyje aš apžvelgiau (nelabai išsamiai) tik kai kuriuos rodiklius ir pabandžiau juose įžvelgti ateities tendencijas. Bendra situacija, kad optimizmo mažai arba jis yra kūrenamas trumpalaikiu kuru (tokiu kaip populizmas ir nacionalistiniai jausmai). Užtai pavojų visa krūva – iš kurios didžiausi yra izoliacija, socialinė atskirtis ir susiformavęs burbulas obligacijų rinkoje.

Manau, kad bent jau artimiausiu metu didelių sukrėtimų nebus. Vakarų ekonomikos augs po nedaug, o besivystančių šalių (Kinijos, Rusijos, o taip pat ir Lietuvos) augimas lėtės. Darbo rinka rodo šiokius tokius perkaitimo ženklus, bet dar porą metų išsilaikys. Prekių ir paslaugų kainos toliau augs.

Nekilnojamas turtas irgi brangs, tačiau gana nuosaikiai (bent jau Lietuvoje). Asmeniniams poreikiams pirkti galima, bet kaip investicija gali ir nepasiteisinti. Akcijų rinka atrodo gan perspektyviai. O štai iš obligacijų reikia trauktis ir kuo skubiau.

Tiek apžvalgos šiam kartui. Po metų, kitų pabandysiu vėl atnaujinti ir pasidalinti įžvalgomis, jei šis blogas dar gyvuos.

O dėl Eurovizijos deja nežinau. Gal portugalai? 🙂

ATNAUJINTA 2017-05-14: pasirodo atspėjau.

Palikite komentarą:

Jūsų el. pašto adresas nebus rodomas

Site Footer