Tai toks jausmas… Kai visą dieną praleidi darbe mąstydamas, kad norėtum būti kažkur kitur ir daryti kažką kitą… Galbūt gulėti saulės atokaitoje prie viduržiemio jūros, rašyti knygą, leistis su parašiutu. Ir kai pagaliau ateina išsvajotasis savaitgalis staiga suvoki, kad nieko panašaus iš tiesų nenori daryti. Nedžiugina nei naujausias filmas, nei draugų kvietimai kažkur eiti, na tiesiog niekas. Ir rodos ta mano darbo diena nebuvo jau tokia varginanti. Prisiminiau savo straipsnį apie optimizmą ir pagalvojau – kokį BS aš ten rašiau. Viskas, stop.

Taip nutiko man pastarosiomis dienomis, todėl šiandien tiesiai šviesiai ir uždaviau sau tokį klausimą – kodėl aš taip jaučiuosi? Ir aišku gavau geležinį atsakymą – nes visa tai neturi prasmės. Kaip tai neturi prasmės? Na tiesiog, viskas kas mes esame ir ką mes darome neturi prasmės. Nei mūsų darbai, nei už juos gaunami pinigai, nei mūsų svajonės, nei mūsų skausmai, nei mūsų tikėjimas, net ir visata – visa tai neturi jokios prasmės. „Kosminis liūdesys“ – pasakytų apgirtęs poetas. Ir pridurtų „in vino veritas“. Na ir kaip gi pasiginčysi su juo. Filosofai tūkstančius metų ieškojo kur gi yra ta mūsų gyvenimo prasmė. Naivu būtų manyti, kad aš šiame momente pasirodyčiau už juos visus protingesnis.

Bet palaukit, palaukit… Kažkur visi šie simptomai man girdėti. Iš atminties iššoka vienas keistas žodis „melancholija“. Wiki’s pateikia gan šykštoką apibūdinimą – kad tai tiesiog nusivylimas ir nenoras ką nors daryti apskritai. Skamba panašiai į tai, kaip jaučiuosi. Ir ką man dabar su tokiu jausmu šį gražų vasarišką penktadienio vakarą daryti? Gal surašyti į blogą, kad ir kiti pasijustų blogiau? 🙂 Na jau ne…

Ir tada prisiminiau vieną kažkur skaitytą mintį „geriausias vaistas nuo melancholijos yra išreikšti kam nors meilę“. Žmogus tiesiog negali mylėti ir būti melancholiškas tuo pačiu metu. Verta pabandyti. Tik nuo ko pradėti… Galbūt nuo meilės sau? Hmm… reiktų išvalyti langą namie, kad būtų malonesnė aplinka. Ir iš tiesų, žvelgiant į darbo rezultatą, kurį atlikau dėl savęs, pajutau, kad mano savijauta pagerėjo. Telefonu pakalbėjau su šeima, užrašiau visas šias savo mintis į blog’ą. Ir pasijutau jau visai gerai, nusivylimo kaip nebūta 😀

Galbūt pasaulis ir iš tiesų neturi prasmės, tačiau meilė jam niekuomet nebus beprasmė.