24 Lie 2008 7 Comments
Game over cont.
Turiu pripažinti, kad rašydamas praeitą įrašą jaučiau šiokį tokį neišbaigtumą. Kad yra DAR kažkas, kas man neduoda ramybės šia tema.
Todėl šiandien norėčiau pakalbėti apie tai, kaip (vestuvių tema) jaučiasi žmonės už kadro. Tokie kaip aš ir dar krūva kitų, kurie neturi poros. Kas pasikeičia mūsų gyvenime, kai geriausi draugai vienas po kito susiranda antras puses, o mes liekame tokie patys?
Labai įdomu, kad berašydamas netikėtai pakeičiau savo nuomonę. Tai dar vienas ženklas, kad kažkas manyje vyksta. Ir iš karto įspėju, kad tai yra labai subjektyvūs savianalizės bandymai, kurie iki šiol guldavo tik į dienoraščio puslapius.
Ką aš jaučiau anksčiau?
Visų pirma tai baimę ir pyktį. Pyktis, nes jaučiau, kad kažkas draugystėje su šiais žmonėmis (kurie apsiveda) neišvengiamai pasikeis. Jie taps KITOKIE, laimingesni, o aš liksiu toks pats. Ir baimė, kad aš liksiu tokiu dar ilgai ilgai. Jie tarytum gavo geresnį bilietą gyvenimo traukinyje ir nuo šiol važiuos pirmąja klase, kai aš sau ir toliau baladosiuosi antroje. Ir tarp mūsų atsiras siena. Nes jie turės kažką, ko aš negaliu turėti. Aš negalėsiu suvokti, įsivaizduoti jų laimės, negalėsiu nuoširdžiai džiaugtis su jais, kol pats to nepatirsiu.
Baisu susidurti su dalyku, kurio negali kontroliuoti. Paskutinė mergina, su kuria išsiskyriau prieš keturis metus, man pasakė, kad širdžiai neįsakysi, kad meilė tiesiog turi nutikti. Ir aš ja tikėjau… Ir tai man kainavo keturis metus vienatvės. Kaip nebus baisu, kai manai, jog meilė privalo trenkti lyg žaibas. Kai kuriuos ji suranda, o kai kuriuos matyt pamiršta. Labai bjaurus jausmas būti pamirštam, pasmerktam nemeilei. Todėl kiekvienos vestuvės ir laimingi veidai – lyg druska ant žaizdos. Greičiausiai dėl to aš ir nutolau nuo šių draugų. Nes jie tapo kitokie – patenkinti pirmos klasės keleiviai, kurie nesupranta mano vargų. Bėgant metams nusivylimas tik didėja. Pradedi nebegerbti savęs, nebetikėti pasauliu. Vai jūs vaikai nedarykit, kaip Tamagochis darė…
O ką aš mąstau šiandien?
Kad pasakymas, jog meilė tiesiog nutinka – yra visiškas bullshit! Fuck THAT very much! Šį šukė pernelyg ilgai buvo užstrigusi mano sąmonėje ir ją nuodijo, pasmerkdama mane izoliacijai. Aš visada širdyje jaučiau, kad meilė yra šis tas daugiau nei atsitiktinumas, ar lemtis, ar dar koks nors parapsichologinis prasimanymas. Meilė tai kartu yra ir ryžtas, pastangos. Tai yra drąsa atsiverti kitam žmogui, priimti jį tokį, koks jis yra. Ryžtas pasitikėti tuo žmogumi – puikiai žinant, kad jis/ji gali įskaudinti, nuvilti ir palikti. Nuoširdžiai žavėtis tuo netobulu partneriu, pastebėti geriausias jo savybes. Ir už tai nesitikėti nieko. Iš smėlio pastatyti amžinybę.
Labai svarbu tai suvokti, nes tai vienintelis būdas pajudėti iš mirties taško, kai tu tik lauki ir matai pro šalį didžiuliu greičiu nuskubantį gyvenimą. Teks kažkiek paplušėti norint pasiekti tą pirmos klasės vagoną. Ir nors aš vis dar nesuprantu jame važiuojančių, bet užtikrintai judu į priekį. Greitai būsiu su jumis 
Dar susimasčiau, kad būtent tai aš pastaruoju metu ir labai aktyviai darau. Labiau atveriu save kitiems, o kartu ir įsiklausau į jų nuomonę. Tvarkau savo skeletus spintoje 
Ir to rezultatas – vienas po kito šalia atsirandantys nauji nuostabūs veidai mano gyvenime. Ar reikia dar geresnių įrodymų?..
Lie 25, 2008 @ 10:06:43
Niekada nesutiksiu su nuomone, kad nereikia siekti savo tikslo, tik plaukti pasroviui, nebent plaukimas pasroviui būtų Tavo tikslas. Artimo žmogaus buvimas šalia yra vienas svarbiausių dalykų gyvenime, kodėl mes dedame pastangas ieškodami darbo ar kurdami gražesnį būstą, o pačiam pagrindiniam tikslui nieko nedarom?
Lie 25, 2008 @ 10:54:34
O, ooooooo, OOOOOO is didziosios O!
Vyriskis visa gyvenima meldesi ir prase dievo: -Dieve, leisk man islosti milijona loterijoje, na leisk, negi gaila, prasau taves, padek man.
Esi visiskai teisus !
As iskarto prisiminiau sena anekdota
Na ir pagaliau, viena nakti, kai jis jau buvo labai senas, atsivere dangus, ir piktas veidas is virsaus zemu balsu pasake: – Tai tu mazafaka nors viena bilietuka nupirk!!!, bitch!!!
Vat toks vat zodziu anekdotas
Laimes tau beieskant laimes!
Lie 25, 2008 @ 12:25:40
Pakartojant minti ishsakyta ankschiau – „zhole kitoje puseje visada atrodo zhalesne“…
Lie 30, 2008 @ 16:27:55
Įdomūs pamąstymai. Man kažkaip niekad neiškildavo tokių problemų dėl bendravimo su susituokusiais draugais. Būna dingsta kuriam laikui, paskui vėl atsiranda. Arba ne. Bet taip pat būna ir su gyvenančiais po vieną. Bent kiek pats pastebiu mano draugų ratas pastoviai kinta. Vieni žmonės tampa artimesniais, kiti atitolsta, viskas priklauso nuo bendrų interesų. Taip pat niekad nesusimąsčiau apie gyvenimą santuokoje kaip apie kelionę pirma klase. Viskas turi savų privalumų ir trūkumų, IMHO gyvenimą pradžioje reikia statyti iš savo vidaus, tada jis bus pilnavertis ir su kitu žmogumi.
Rgp 13, 2008 @ 15:26:11
zinai, ir as buvau 100% tikra, kad meile turi nutikti, trenkti, kaip zaibas, ateiti, kaip nusvitimas ar vizija. ir vis dar esu tuo tikra
svarbiausia, ka veiki, kol visa tai nutiks. nepazistu ne vieno zmogaus, kuris ieskojo meiles ir rado – samoningas valios pastangu rezultatas. mano sekmes receptas – reikia gyventi: dziaugtis, myleti pasauli kuris sukasi aplinkui, dalinti ir dalintis savimi, eti, atrasti, turtinti save gebejimais, patyrimais ir suvokimais. o tada, lemtu momentu meile tave pati susiras. susiras tave zydinti ir stipru, laiminga ir turinti tiek daug gyvenimo zmogu. o ne nusivylusi, nepatenkinta, uzsidariusi ir is tikruju net nepasiruosusi ta meile priimti…mesk ta suke is galvos ir gyvenk!!!neieskok naujuose veiduose to vieninetelio, tiesiog dziaukis jais 
Rgs 07, 2008 @ 17:35:28
Idomūs pamąstymai. Viengungiški
bet štai ima užkietėję viengungiai vieną dieną ir sutinka antrą pusę. Ir kadangi labai ilgai būna jos ieškoję, tai ir gyvena gražiai – nori vaikų, juos augina, myli savo antrą puselę, nekelia baisingų reikalavimų. Atėjus 40šimtmečio krizei ji būna mažesnė, išgyvenama.
Aš pavydžiu sugebėjimo būti vienam, rasti veiklos, prasmės ir džiaugsmo gyvenime. Aš to jau nebemoku. O žolė žalesnė pas kaimyną tik atrodo – ne veltui yra liaudies patarlė – „nėra namų be dūmų“…
Rgs 23, 2008 @ 16:48:20
Zinai, man lygiai tas pats pavydas buvo geriausios drauges vestuvese. Bijojau, kad manes meile niekad nesuras. O ji salia manes du metus vaikstinejo ir maldaudavo: „Na priiiiiimk mane i savo gyvenima!“ Mano atveju meile atejo labai ne is karto, o del to, kad as PATIKEJAU jos galimybe su sia zmogumi. Tu sutinki zmogu su panasiais siekiais ir vertybemis ir imi kurti ta meile, brandinti ja, kaip gera vyna. Kaip mums pasake kursuose sutuoktiniams: „Meile nera jausmas. Tai yra valios pasirinkimas. „As pasirenku myleti sita zmogu. Ir kas bebutu, as pasirenku ji myleti“. Bet zinoma, visa tai reikia aptarineti. Kad tikrai butu „tavo klases zmogus“, vaziuojantis ta pacia kryptimi. Kitaip toli nenuvaziuosi.:)
Sekmes tau kuriant meile savo gyvenime!:)