Šis įrašas apie vestuves. Bet ne apie mano. Šia vasarą mano draugų ir pažįstamų rate jų iš tiesų daug. Tai VJ ir Ankiuk birželį, o kažkur rugpjūtį ir Julija. Taip pat nepamirštu Tomo (NeRenatos) ir Jane, kurie liepos mėnesį švenčia nuostabius dviejų ir vienerių metų jubiliejus. Beje Ankiuk pora ypatinga tuo, kad jų susipažinimas įvyko būtent per tinklaraštį – žaviuosi šiais žmonėmis 🙂 (ech… kad man taip meilė į el. pašto dėžutę įkristų kada…)
Bet… yra ir problema
Pastebėjau, kad po vestuvių tie draugai, su kuriais buvau pasiryžęs keliauti į pasaulio kraštą ir su kuriais siejo tiek daug šaunių prisiminimų bei veiklų, staiga nutolsta per kokį šviesmetį. Didžiąją dėmesio dalį jie pradeda skirti brangiausiajai/-am, o man belieka trupiniai. Dar blogiau kai jie visur su savimi pradeda vedžiotis tą antrąją pusę. Jiems ji gal ir visas pasaulis, bet man tai yra visiškai svetimas žmogus, jėga įgrūstas į anksčiau buvusį asmeninį santykį. Juk nepradėsi flirtuoti su geriausio draugo žmona ar imsi kaip nors ją kritikuoti. Tad apie ką man su ja kalbėti – apie bitutes ir gėlytes?
Sako dar yra kažkokia mistinė sąvoka kaip šeimų bendravimas, kuri man, nevedusiam, skamba panašiai į „gyvybė Marse“. Nuojauta kužda, kad tikrasis ryšys visada buvo ir išliks asmeniniame lygmenyje.
Taigi ar čia tikrai game over, kai jau niekada nebebus taip linksma kaip anksčiau?
Nežinau. Vienok kvaila būtų dėl to ieškoti kaltų, nes antrosios pusės kaip tik labai stengiasi sugyventi su savo mylimojo draugais. Greičiausiai reikėtų pasitempti visiems. Pripažinti, kad anksčiau buvęs ryšys turi pasikeisti negrįžtamai, tačiau jis nebūtinai turi tapti blogesnis. Priimti tuos bendravimo pasikeitimus ir gyventi toliau.
10 comments On Game over?
Ehm, koks keistas ir netikėtas įrašas. Gal čia dėl to, kad mūsų (velnias, parašiau mūsų?) draugų tarpe esam vieni su kitais pažįstami metų metais, visur kartu, per vakarėlius merginos labiau su merginom, vaikinai su vaikinais, bet įregistravus santuokas tikrai niekas nepasikeitė! Turim keletą draugų – užkietėjusių viengungių, tačiau niekad su jais nekyla problemų – tiek aš, tiek brangiausiasis skambinam jiems ir kviečiam kartu praleisti laiko. Negi tiki, kad viskas taip smarkiai pasikeičia po vestuvių?
Tiesiog turėjau keletą ryškių pavyzdžių, todėl ir suabejojau. Ir net nežinau kas nutinka – ar tai jie pasikeičia, ar tai aš nepasikeičiu. O gal atvirkščiai?
Visiškai sutinku, kad kartais net ir fiziškai to dėmesio sunku skirti draugams, kai tiek visko aplinkui: šeimos rūpesčiai, darbai, dvigubi giminių lankymai ir pan.
Anyway, berašant šį įrašą kilo daug naujų papildomų minčių, todėl kitas post’as jau pakeliui.
Bet kuom skiriasi susituokusių ir draugaujančių asmenų santykiai? Kodėl šeimos rūpesčiai (nekalbu apie susilaukusius kūdikio) užima daugiau laiko, nei poros rūpesčiai?
As a matter of fact mister, I’ve her on the internet chat as well :).
Pink, na negaliu atsakyti, nes pats to nepatyręs 😀 Nebent kiti pakomentuotų. Tam tikri dalykai turbūt akivaizdūs – tokie kaip pvz dvigubos giminės. Bet kiti matyt sunkiau pastebimi: tai ateities planavimas, prioritetų perskirstymas. Ir šeima matyt visada gauna didesnį prioritetą nei draugystė.
Gimines lankom dabar lygiai taip pat tiek mano, tiek Jo, namus vaikus planuojam…
Tendencija 🙂
tamagochi, manau, kad jei draugai susiranda savo antrasias puses tai tu tiesiog igyji DAR VIENA DRAUGA. Juk ta antra puse yra pasirinkta ne atsitiktinai. Juk tas zmogus turi tas pacias vertybes ir panasia pasauleziura. O po vestuviu du tampa vienu, tad greiciausiai visur bus kartu 😉 o kalbet ne apie bitutes ir gelytes, bet pasistengti pazinti ta zmogu ir pamatyti jame dar viena drauga. ta „antroji puse“ gal ir nebus tokia artima, bet kas blogo vejavaikiskuose pokalbiuose apie tai, kaip sukasi pasaulis ir kokia spalva reiketu dazyti senamiescio stogus? 🙂 gal net butu smagu? 😉
Mhmhm taip jau įprasta ,kad kiekvienas savo šeimą brangina ir ji kainuoja daug laiko ir darbo.Aišku gali bandyt susidraugaut su geresne draugo puse arba suprast ,kad teks matytis rečiau.
P.S Skyrybų būna tai draugai-draugės ,dar gali atvirst į viengungius ir vienišius.
Andriau, geras pastebejimas. Kartais buna taip, kad is pradziu reikia suprasti savo vieta seimoj. Kas tu cia toks ir ka tau su tuo dabar daryt. Ir pradingsti santykiuose su vienu zmogum. O ir seni draugai kazkaip galvoja, kad jeigu jau susituokei, tau jau jie nebereikalingi. Nustoja rasyt, kviest arbatos ar siaip pabendraut. Turbut visiems ateina kazkoks laikotarpis, kai tikra draugyste tarsi sustoja vietoj ir nutyla kuriam laikui. Ir tada jeigu vienas is draugu neraso, tegu paraso kitas. Vis tiek seni draugai verti aukso ir tai yra kitokios brandos santykiai, negu meiles rysys.
Taigi, nepamirsk ir rasyk!:)