[2008-11-12]

Šiandien atkreipiau dėmesį į keletą reportažų internete: vienas su Vilniuje gyvenančiu ispanu, apie tai kaip jis mato Lietuvą, o kitas su pačiais lietuviais apie mūsų tautos stereotipus.

Įspūdis išties labai skirtingas. Pirma mintis, kad mes linkę save vertinti daug blogiau nei aplinkiniai. Būtent tai pastebi ir Lietuvoje viešintis ispanas. Antrajame reportaže dažniausiai skamba žodžiai „banditai, girtuokliai, depresuoti, pikti“, na ir žinoma „mergyyyynos“ kaip mūsų tautinis pasididžiavimas. Beje labai keistas man atrodo toks privalumas. Su visa pagarba šios lyties atstovėms – kada paskutinį kartą lietuvaitė laimėjo Mis Pasaulis? O gal mes turime krūvą pirmo ryškumo lietuvių tautybės žvaigždžių Holivude? O gal tai tiesiog mūsų vyrukų oro pripompuotas libido nežino kaip geriau susilaukti dėmesio? Jei neturime smegenų, tai nors pasireklamuosime kaip sekso turizmo rojus.

O iš kitos pusės – negi mes esame tokie blogi? Mūsų treninguotiems berniukams, tenka pripažinti, dar toli iki gerai organizuotos Italijos ar Rusijos mafijos. Girtuoklystės arenoje irgi yra žymiai labiau pasižymėjusių tautų. Kartais būname pikti, bet pastaruosius kelis šimtus metų nesukėlėme nė vieno karo. Užtai nuolatos pakliūdavome po kurios nors kaimyninės valstybės sparneliu… Ir liūdėjom. Tas liūdnumas taip giliai įleido šaknis kultūroje, kad 99% mūsų dabartinės kino produkcijos visiškos tragedijos. Tektų labai rimtai paieškoti, norint surasti nors vieną komediją. Liaudies muzikos skrynioje yra netgi atskira didelė skiltis „raudos“…

LT logoGalbūt tai, kas mus iš tiesų daro ypatingais, pasijaučia tik kai mes išvažiuojame svetur? Deja atrodo, kad emigrantai tą iki kaulų smegenų įsismelkusi liūdesį išsiveža kartu su savimi. Dažnai tenka girdėti jų nuomones, kokie jie jaučiasi nereikalingi ir kaip mažai jiems reiškia tautiškumas. Lyg gimę kitoje šalyje jie būtų buvę laimingesni. O ir merginos, pasirodo, visur gražios.

Rezultatas tokio savęs vertinimo – kad Lietuvos niekas pasaulyje nežino. Bent jau taip teigia žymus įvaizdžio specialistas. Ir tenka pripažinti, kad jis teisus. Firminis šalies ženklas ir pretenzijos į drąsą čia kažin ar padės. Reikia mūsų mastymo, suvokimo pasikeitimo.

OptimizmasDar niekada mes nebuvome taip ilgai laisvi. Jau pats metas nustoti liūdėti dėl savo istorijos ir išmokti ta laisve pasinaudoti. Galėtume didžiuotis daugybe dalykų: savo darbštumu, atsakingumu, intelektualumu, sąžiningumu, svetingumu, tolerancija, draugiškumu, dvasingumu, gilumu… Nes visa tai kalba apie mus. Užtektų tiesiog dažniau apie tai susimastyti ir teigiami pokyčiai jau patys savaime pradėtų sklisti visuomenėje bei rasti atgarsį. Ir galbūt tai pagaliau nušviestų kelią namo.

Palikite komentarą:

Jūsų el. pašto adresas nebus rodomas

Site Footer