06 Bal 2009 6 Comments

Ain’t no sunshine when she’s gone

Šis įrašas nebus labai linksmas, bet bus dar ir optimistiškų šį pavasarį.

Prieš penkis mėnesius sutikau vieną nuostabiausių žmonių, o neseniai ji mane paliko… Ir tik vėjui galiu pasiguosti.
 
Kadangi šį tinklaraštį skaito ir žmonės, su kuriais matausi kiekvieną dieną, tai kurį laiką būsiu truputi irzlesnis jų atžvilgiu nei įprastai. Teks su tuo susitaikyti, o po to vėl grįšiu į normalų ritmą. Atleiskit man…

Tai buvo pati keisčiausia meilės istorija kokią tik esu turėjęs – jei ją taip galima pavadinti. Geriausias dalykas nutikęs man per 5 pastaruosius metus. Kai jau atrodė, kad pasaulis nebemoka nustebinti – staiga atsiranda ji ir viską pakeičia. Jos dėka iš naujo suradau save, bet apie tai ji niekuomet nesužinos. Kaip ir nesužinos kokią didžiulę įtaką daro aplinkiniams ir koks dėkingas jai esu už viską.
 
Neabejoju, kad kai sutiksiu savo meilę, su šia mergina mes galėsime būti geriausiais draugais pasaulyje – o iki to laiko nelemta daugiau bendrauti. Matyt, kad susitikome per anksti, kai nė vienas dar nebuvo tam pasiruošęs.
 
Belieka tikėti, kad viskas tik į gerą – kad ir kaip keista kartais būtų.

P.S. Tokiais liūdnais momentais pasižiūriu Makoto Shinkai darbelį „She and her cat“ – ir pakelia nuotaiką.

by Tamagochi in Asmeniniai