Taigi kur aš dingau? Sunku kartais ir pačiam į šį klausimą atsakyti 🙂 Tarkime, kad tai buvo periodas, kai tiesiog norėjau pabūti vienas su savo mintimis. Galbūt pasijaučiau per daug atsivėręs ir eilinį kartą įskaudintas. Žmonių, kurie norėjo tik gero.
Yakudoshi – tiesiog taip japonai vadina blogus metus. Tuščias periodas (arba bent jau taip atrodo iš pirmo žvilgsnio), kuris tiesiog praėjo. Pamenu, kad ėjau į darbą, bendravau su kolegomis ir su draugais, sprendžiau sudėtingas problemas. Bet visa tai lyg pro miglą, be jausmų, be pėdsako. Jeigu ne tam tikri išoriniai veiksniai, būčiau rimtai pagalvojęs apie depresiją.
Ar jau sugrįžau iš ten kur buvau? Labai tikiuosi. Būti atsiskyrus nelabai malonu. Privalau eiti į priekį, kad ir kas benutiktų.
* * *
Šiandien vaikštinėjau paupiu ir mąsčiau – o kodėl man taip norisi pabėgti, kodėl kartais taip tragiškai nepasitikiu savimi ir niekaip nepavyksta pagauti tos laimės paukštės? Ir koks keistas tas jausmas – rodos viską galiu, bet kartu ir nieko negaliu. Štai žinau, kad galiu būti mylimas, bet niekaip negaliu priversti kito žmogaus mylėti. Žinau, kad savo jėgomis galiu susikrauti didžiulius turtus, tačiau nuolat kažkas sustabdo. Kodėl visa tai? Kodėl man darosi pavydu žvelgiant į kitų žmonių pasiekimus?
Matyt, kad taip kalba susikaupęs nusivylimas ir neišsipildę norai. Jų šukių pilna mano galva. Ir kaip man jas iš ten iškuopti?
Kuopimo būdu 🙂 Kaip ir visada iki šiol…
Yra neatitikimas tarp to ką matau aš ir to, ką mato kiti žmonės. Viduje aš jaučiuosi nusivylęs, nemylimas, neįvertintas, nors vis dar tikiu ateitimi. Aplinkinių nuomone, aš neatskleidžiu savo minčių, turiu daug keistenybių, neišnaudoju savo galimybių. Turbūt nelabai rūpinuosi kitais žmonėmis, tačiau esu geras darbuotojas, kuris jaučia pareigą – todėl už tam tikras savybes esu vertinamas. Bet niekada nesu vertinamas kaip pilna asmenybė. Visa tai turi pasikeisti. Ir tai yra tas kuopimo būdas.
5 comments On Yakudoshi arba po daug tylos
manau, kad ruduo daro daug itakos..viska sbus geria… nosi auksciau 🙂
Laba diena, Tamagochi 🙂 . Man, beje, jūsų šitas vardas daugiau kaip indėniškas skamba 🙂
Rašinys labai nuoširdus, todėl užkabino 🙂 .. Patarimų jums nereikia, jus išmintingas žmogus, tik priminsiu, kad kaip vertinate pats save, taip vertina jus ir aplinkiniai 🙂 . Jūs tikrai viską galite, tik po visų sakinių, meskite lauk tą „bet“ – ir viskas pajudės :).. Teisingai – kuopimo būdu 🙂 Sėkmės jums 🙂
Stengiuosi, kad nuoširdumas būtų mano prekinis ženklas šiame puslapyje. Nes kitaip ir nėra prasmės rašyti.
kokios pažįstamos mintys, beveik viens prie vieno kaip būtum kad mane pacitavęs, taip va ir mano galvoje verda panašūs dalykai..
Ruduo, ne kitaip. Man taip jau rudenį dažniausiai būna, gimtadienis dar prideda savo..
dėl to laukiu sniego, tada ir dūšioje šviesiau tampa 🙂
Nuo tada,kai radau tave internete,kartais paskaitau,ką rašai.Tikiuosi nepyksi,kad rašau kreipdamasi „tu“.Priklausau taip pat INFJ aprašytam tipui,tai galiu pasakyti,kad savęs vertinimas panašus.Galiu patarti.Įdėmiau stebėk save ir kitus,stenkis neskubėti,išmok įžvelgti,kur tave lydi sėkmė,už sėkmę bet kur būk dėkingas dangui ir žmonėms.Pastebiu,kad negalim veržtis beatodairiškai,tiesiog reikia vadovautis intuicija,laiku pagauti momentą.Plačiąja prasme reikia paklusti pašaukimui.Mėgink jį rasti.Linkiu laimės ir sėkmės.