Įrašo pavadinimą specialiai parinkau šiek tiek klišinį, nes šia tema jau prirašyta daug (netgi ir šiame tinklaraštyje čia ir čia). Tačiau to vidinio pasitikėjimo kartais pritrūksta net ir patiems laimingiausiems žmonėms. Ir štai visai neseniai padariau įdomų atradimą….

Vieną vakarą ėmiau ir surašiau visus savo rūpesčius, kurie man neduoda ramybės (sąrašo neprisegu). Žvelgiau į septynis išvardintus punktus ir netikėtai suvokiau, kad pasitikėjimo savimi trūkumas čia nepateko. Kodėl? Nes jis niekada nebūna problema pats savaime – vietoj to, jis yra kitų mano problemų palydovas. Kitaip tariant, jeigu aš visiškai neturėčiau rūpesčių, tai man niekada nereikėtų jaudintis ar aš turiu pakankamai jėgų jiems įveikti. O tai veda link svarbiausios išvados, kad…

Pasitikėjimas savimi, kaip ir pačios problemos, yra mūsų pačių sugalvota fikcija !!! Kai aš darau tai, ką iš tiesų širdyje noriu daryti, ir gyvenu savo gyvenimą, tai visos abejonės netenka prasmės. Jos tik šnabždesys vėjyje.

Jeigu laimingo žmogaus paklausi – ar tu pasitiki savimi – jis ar ji šiek tiek sutriks ir atsakys “taip”. Šis klausimas jam yra keistas. Pasitikintys žmonės niekada negalvoja apie tai, kad jie pasitiki! Jie tiesiog daro nuostabius dalykus ir nesuka sau galvos.

Taigi pats lengviausias būdas surasti “pasitikėjimą” savimi, yra tiesiog veikti tai, ką iš tiesų norime veikti. Tada jėgų ir įkvėpimo atsiranda savaime. O “nepasitikėjimo” būsena užklumpa, kai gyvename ne savo gyvenimą. Kai pasiduodame baimei ir įkaliname svajones. Atsiimkime šią nuostabią dovaną sau ir neleiskime, kad kas nors ją savintųsi.