Tokia Kalėdoms visai aktuali tema. Prasidėjo ji nuo pamąstymų, kodėl aš vis dar noriu rašyti viešą tinklaraštį? Juk atsilieku nuo laikmečio, sklidinai užpildyto Facebook, Twitter, Skype, Google+, Flickr ir kitomis “modernaus bendravimo” priemonėmis. Visos jos leidžia pasidalinti mintimis greičiau, patogiau ir nenulipant nuo klozeto. O net jei ir įtikinčiau save, kad tinklaraščiuose yra daugiau kokybės – tai vis dar neatperka mano sugaišto laiko, kurį galėčiau panaudoti uždirbti pinigus, pažiūrėti puikiausią filmą, pakabinti merginą ar tiesiog prisigerti alaus.

Atsakymas labai paprastas: aš rašau, nes tai darydamas atiduodu dalelę savęs.

Daugybė žmonių gyvena ribotame pasaulyje, kuriame jie nuolatos dėl kažko kovoja: pinigų, dėmesio, meilės. Labai lengva pasiduoti šiai iliuzijai ir pačiam tuo patikėti. Tokiu būdu atslenka tamsa ir eina dienos pro šalį, vienodos lyg du vandens lašai. Vienintelis priešnuodis joms yra davimas. Nesvarbu kokia forma.

Tada į pasaulį sugrįžta stebuklai. Nė kiek neperdedu – aktyviausiais tinklaraščio gyvavimo metais, mano paties gyvenime dėjosi milžiniški pokyčiai. Netikėtai atsirasdavo nauji žmonės ir naujos galimybės. Nuostabios mintys pačios liedavosi. Pamenu, kad tam užteko vos keturių mėnesių nuo pradžios.

Duodamas žmogus automatiškai pakeičia savo požiūrį iš “visko yra mažai, todėl reikia kovoti” į “visko yra daug, todėl reikia dalintis”. O kai aplinkui yra pilnatvė, tada pasaulis mus irgi apdovanoja. Galvodami apie kitų poreikius, pradedame juos geriau suprasti. Tad mažiau pykstame dėl niekų 🙂

Man nuostabu stebėti kokia galinga visuomene mes tampame šiuo trumpu Kalėdų laikotarpiu. Jau minėjau, kad davime gimsta stebuklas. Už tai aš esu pasiruošęs atleisti netgi visą mėnesį skambančius “jingle bells”.

Ir žinote ką, mes juk galime tai daryti kiekvieną dieną…