Atrodo, nėra nieko šventesnio šiuolaikiniam žmogui nei tikslai. Jie yra sėkmės ir organizuoto gyvenimo pagrindas – bent jau taip teigia įvairiausios knygos ir brangius seminarus rengiantys guru. Bet kaip tada su principu "gyvenk čia ir dabar"? Juk kartais taip norisi išmesti visus rūpesčius dėl ateities į šiukšlių konteinerį… Ir aš suabejoju.

Mažai kas suvokia, kad tikslai valdo mus. Jie sako – tapk tuo arba anuo, nes tai suteiks tau pinigų, prestižo, pripažinimo. Pasinaudok proga, pasistatyk didelį namą, prikimšk pilną spintą rūbų ir aišku nepamiršk prabangaus automobilio (kiek daug žodžių prasideda "p" raide). Žmonės tave gerbs, būsi pavyzdingas vyras / žmona. O išėjus į lauką žiedlapiais po kojom snigs…

Vienas iš kvailiausių tikslų, kokį įmanoma susigalvoti, tai užkariauti kito žmogaus širdį.

O jei nepavyks to tikslo pasiekti – kas tada? Ar nuolat besivaikydami savo sugalvotų / iš kitų perimtų tikslų neužmirštame paties gyvenimo? Taip, užmirštame. Kartais tuo kaltas būnu ir aš. O prisimename tik tada, kai krentame žemyn. Ypač šiais ekonominių sukrėtimų metais, kai pamatome, kad mūsų įsigyti daiktai ir pinigai tiek mažai teverti.

Iš kitos pusės, daug "gyvenančių čia ir dabar" randu prie tų pačių šiukšlių konteinerių. Tik jų gyvenimo būdas neatrodo labai viliojančiai…

Tad ar įmanoma rasti pusiausvyrą? Įdomių minčių sukėlė skaityta G. Leonard knyga "Mastery" (iš mano rekomendacijų sąrašo). Ten kalbama, kad jei visą savo gyvenimą paversi vienu tikslu, tai išnyksta poreikis mažesniems tikslams, kurie blaškytų dėmesį. Būtent tuo filmuose užsiiminėja rytų išminčiai ir kovinių menų meistrai. Diena iš dienos jie medituoja, treniruojasi, tačiau galų gale savo žinias pritaiko labai retai. Toks jų gyvenimo būdas. Gal tai ir yra tas siauras lynas balansavimui ant virvės? Būti savo gyvenimo meistru.