O kas toliau?

Dabar pati spekuliatyviausia dalis – tolimos ateities prognozės. Kada gi baigsis ta įkyrėjusi krizė? Yra keturi jos etapai:

1. Krypties apsivertimas (trend reversal). Jo metu akcijos netikėtai nustoja kilti – tarytum atsimuša į nematomas lubas ir su pakartotinais bandymais nesugeba jų įveikti. Tai prasidėjo 2007 vasarą ir baigėsi tų pačių metų rudenį. Grafike labai aiškiai matosi kaip DJIA du kartus buvo pasiekęs 14000 ribą, bet nesugebėjo joje išsilaikyti.
2. Kritimas – pats pavadinimas jau viską pasako. Akcijos ir visos kitos investicijos pinga. Atsiranda defliacija, auga bedarbystė, mažėja BVP ir t.t. Prasidėjo 2007-ųjų rudenį ir tęsiasi iki šiol.
3. Stabilizacija – panašus punktas į 1-ąjį, tik dabar akcijų kainos atsimuša į „grindis“ ir pakartotinai nesugeba jų įveikti. Kol kas žemiausias pasiektas taškas DJIA buvo 6600 zonoje, vadinasi pagal techninės analizės principus ši kaina gali būti dar kartą „tikrinama“. Makroekonominiai rodikliai irgi stabteli – padėtis nei gerėja nei blogėja. Įmonės jau sugeba pačios išsilaikyti be vyriausybės įsikišimo. Kol kas yra per mažai duomenų spręsti ar kritimas jau baigėsi ir prasidėjo stabilizacija, ar dar ne.
4. Naujos krypties formavimas – paskutinis etapas, kurio metu gimsta impulsas ateities augimui. Dažniausiai tai būna susiję su kokiais nors stipriais visuomenės lūkesčiais arba svarbiais įvykiais (tokiais kaip karai, nauji technologiniai atradimai). Nuo čia krizė jau tampa istorija.

Pabandysiu suintegruoti visą iki šiol mano turimą informaciją į keletą labiausiai tikėtinų ateities scenarijų. Pradėsiu nuo labiausiai tikėtino (stagfliacija) iki mažiausiai tikėtino (augimo). Noriu atkreipti dėmesį, kad tai grynai mano asmeninė nuomonė ir bet kurio scenarijaus išsipildymo tikimybę vertinu ne daugiau nei 20%.

1. Stagfliacijos scenarijus

Vienas svarbus dalykas, kurį pastebėjau dar prieš trejus metus – kad ši krizė savo braižu labai panaši į kai kuriuos kitus istorinius periodus. Pvz. didžiąją depresiją 1929 metais arba Japonijos krizę 1990-aisiais. Jų išskirtiniai bruožai buvo šie: stambios spekuliacijos NT rinkoje, kreditų bumas, pramonės perprodukcija ir žinoma spekuliatyvus kilimas akcijų rinkoje. Palyginimui 2000-ųjų metų .COM burbulo krizėje nebuvo NT ir perprodukcijos elementų. Taigi aš darau prielaidą, kad labiausiai tikėtina dabartinės krizės raida bus panaši į mano paminėtus istorinius atvejus. Pažvelkime kaip atrodė japonų krizė:

Šaltinis: Yahoo! Finance

Kaip matome, ji truko įspūdingą laiko tarpą – net 13 metų. Akcijų birža ir NT kainos fiksavo 80% kritimą. Ypač įdomu yra tai, kad jų vyriausybė naudojo lygiai tas pačias ekonomikos stimuliavimo priemones krizei užbaigti, kurios dabar yra naudojamos JAV ir visame pasaulyje. Iki 0,25% sumažinta bazinė palūkanų norma, didžiuliai pagalbos paketai įmonėms gaivinti (plačiau mano ankstesniame straipsnyje), didinamos vyriausybės išlaidos, nacionalizacija – ir visa tai aišku buvo finansuojama valstybės skolos sąskaita. O to rezultatas 13 metų ekonomikos buksavimo ir nauja krizė dabar.

Šis pavyzdys akivaizdžiai parodo, kad dabar vykdomas ekonomikos gaivinimo modelis greičiausiai neveiks taip kaip yra bandoma vaizduoti. Dar prieš patvirtinant pirmąjį 700 mlrd. dolerių paramos paketą, šimtai garsių ekonomistų bandė atkreipti JAV senato dėmesį į šią problemą, tačiau į jų pastabas nebuvo atsižvelgta. Kyla klausimas kodėl? Negi JAV finansų departamente nebėra racionaliai mąstančių žmonių, kurie sugebėtų įžvelgti tokius akivaizdžius pavojus? O gal jie žino kažką, ko mes nežinome?

Vienintelis priimtinas ir logiškas paaiškinimas iš viso šito galvosūkio man yra toks: vyriausybė puikiai supranta, kad ekonomikos bumo modelis, kuris veikė pastaruosius 20 metų, galutinai žlugo. Jo prikelti jau nebeįmanoma. Vienintelis dalykas, kurį dar galima padaryti, tai dirbtinai palaikyti ekonomikos gyvybingumą per finansinio stimuliavimo priemones. Strategija yra tiesiog neleisti niekam bankrutuoti iki gims naujas modelis ir vėl prasidės augimo ciklas. JAV gali sau tai leisti, nes jos skolos vertybiniai popieriai yra patys geidžiamiausi pasaulyje. Šiam reiškiniui apibendrinti aš sugalvojau „zombinomikos“ terminą.

Jei mano prielaidos yra teisingos, tai tolimesnė įvykių eiga bus tokia: maždaug už 6-12 mėnesių ekonomikos rodikliai stabilizuosis, tačiau nebus augimo. Nes „zombinomika“ iš esmės negali augti – tai yra tik iškamša, kurią judina valstybė. Taigi BVP kitimas bus apie nulį, infliacija taip pat, nedarbo lygis išsilaikys aukštesnis nei įprastai. Ekonomistai tai vadina „stagfliacija“. Akcijų birža ir kitos investicijos rudenį kris žemyn, o kai bus paskelbta apie nulinį augimą – stabilizuosis (mano prognozėmis DJIA apsistos kažkur tarp 5000-7000). Ir taip išsilaikys iki pat 2012, kai prasidės nauja krizė, kurią sukels milijonai į pensiją išeinančių baby-boom kartos žmonių. Vėliau kažkuriuo momentu įvyks tikrasis atsigavimas ir ekonomika vėl pradės augti. Spėju, kad tai įvyks po 4-6 metų nuo dabar.

2. Hiperinfliacijos scenarijus

Šis yra populiariausias kapitalizmo kritikų gretose. Jo šalininkai įžvelgia pavojų, kad bandydama gelbėti ekonomiką JAV vyriausybė persistengs ir paleis į apyvartą didesnį pinigų kiekį negu reikia. Panašiai kaip neseniai nutiko Zimbabvėje, kur problemas buvo bandoma spręsti pinigų spausdinimu, o jį pasigavę ekonomikos svertai sukėlė labai staigų nuvertėjimą.

Pagal šį scenarijų tolimesnė eiga būtų tokia: doleris dar kurį laiką (apie metus) turėtų stiprėti iki 1.0-1.1 USD/EUR kurso, nes investuotojai aktyviai perka JAV iždo vekselius. Lygiagrečiai, dėl nulinių FED palūkanų vyksta ir stiprus infliacijos kūrimas. Galų gale, jei per tą trumpą laikotarpį ekonomiką taip ir neatsigaus, tai infliacijos procesas pralenks revalvaciją. Deja FED šio proceso nebegalės valdyti, nes vos tik pakeltų palūkanų normą, iš karto gautų stiprų ekonomikos sukrėtimą. O kai džinas išleidžiamas iš butelio – jo atgal nebesukiši: kuo labiau įsibėgės infliacija, tuo mažiau investuotojai norės pirkti dolerius. Kas galų gale nuves šalį iki hiperinfliacijos per 3-4 metus. Vėliau pagal scenarijų turėtų būti įvesta nauja valiuta ameras ir išaušti šviesus pokrizinis rytojus. Sąmokslo teorijos šalininkai taip pat įžvelgia galimybę JAV tokiu būdu nurašyti visas savo šiuo metu turimas skolas.

3. Defliacijos scenarijus

Jis savo prigimtimi panašus į hiperinfliacija, tik vyriausybė šį kartą paslystų į kitą pusę – pakeldama palūkanų normas arba nusprendusi nebegelbėti ekonomikos. Tai reikštų, kad niekas nebepirktų nelikvidžių finansinių įsipareigojimų ir kreditinė sistema pradėtų byrėti. O kai dingsta kreditas, dingsta ir pinigai – vadinasi visiems pradės trūkti apyvartinių lėšų. To rezultatas būtų smarkiai kritusios vartojimo, gamybos ir investicijų kainos. Nuosmukis būtų dar didesnis negu per didžiąją depresiją, nes dabar kreditinių pinigų dalis apyvartoje yra žymiai didesnė nei prieš 80 metų.

Manau, kad šio scenarijaus vyriausybė stengsis išvengti visais įmanomais būdais, net ir rizikuodama sukelti hiperinfliaciją. Todėl jis mažai tikėtinas.

4. Augimo scenarijus

Štai apie šį variantą dažniausiai kalbama masinėse informacijos priemonėse. Pasak jo, vyriausybė savo įsikišimu pagreitintų stabilizacijos etapo pradžią – kad ir kaip investuotojai panikuotų ar niūriai žvelgtų į ateitį, tačiau rinkoms nebūtų leidžiama kristi žemiau. Kadangi žmonės pajustų „realų“ dugną, tai sugrįžtų optimizmas ir vėl su viltimi būtų pradėta žiūrėti į investicijas. Galbūt užgimtų kokia nors nauja visuomenės dėmesio banga – pvz. žaliosios technologijos arba nanotechnologijos. Ekonomikai kylant, FED gražintų į normalią būseną palūkanų normas, o vyriausybė nusikratytų krizės metais supirktų blogų paskolų. Visa tai turėtų įvykti per artimiausius 1-2 metus ir tęstis iki prasidės pensijų krizė.

Pagrindinės priežastys, dėl kurių šį scenarijų aš vertinu kaip mažai tikėtiną, yra šios:

• Vyriausybė yra tiesiog nepajėgi užkimšti visų ekonomikos skylių – kažkada prieis ribą, kai privalės leisti bankrutuoti (kaip nutiko Lehman Brothers)
• Investuotojai vis dar nepakeitė savo požiūrio ir tikisi sulaukti naujo burbulo, nes tai vienintelis būdas patenkinti jų per keletą dešimtmečių augintam godumui. Taigi jų pinigai bus investuojami neefektyviai ir trukdys normaliam atsigavimui.