Japonija 2007

2007 Balandžio 07-08
Tokyo, Asakusa

(Straipsnis taip pat publikuotas portale www.animezona.net)
Nuotraukos (c) Tamagochi, Dalia, AndriusMS

Šiandien jūsų pažįstamas Tamagochi-san ir du draugai susiruošė į Japoniją. Nusprendžiau šį nuotykį pavadinti LBJA (Little Big Japanese Adventure). Tai bus kol kas toliausiai nuo Lietuvos nutolusi mano aplankyta šalis.

Įdėjai įgyvendinti prireikė net dviejų lėktuvų ir 14 valandų. Iki Tokyo skraidino turbūt didžiausias ir patogiausias mano matytas lėktuvas. Maždaug pusė keliavusių buvo į tėvynę grįžtantys japonai, o kita pusė užsieniečiai. Man sunkiai sekasi užmigti lėktuvuose ir autobusuose, todėl teko truputi pasiaukoti ir ištverti 30 valandų be miego – bet ko tik nepadarysi vardan anime-land’o

Tik nusileidus Tokyo Narita oro uoste buvau pritrenktas išvydęs tiek daug gyvų japonų vienoje vietoje – įvairiausių dydžių ir formų Pasijauti lyg būtum atsidūręs anime. Mūsų kompanija aišku tuojau pat puolė juos visus fotografuoti.

Beveik kiekvienas japonas (net ir kostiumuoti dėdės) prie savo mobilių telefonų prisikabinėję daugybę įvairiausių blizgučių.

Taip pat dėmesį patraukė šen bei ten šmėkščiojančios sakuros.

Paiškėjo keletas dalykų: oras čia pakankamai šiltas (apie 16-19 laipsnių šilumos dieną ir apie 10 naktį), o mano mobilus telefonas veikia (mat įprasto GSM ryšio ten nėra ir reikia turėti 3G).

Pirmąją dieną praleidome Asakusa rajone (Tokyo senamiestis), kur ir apsistojome nakvynei. Žymiausia vieta čia Senso-ji (budistų šventykla).

(Senso-ji)

(tautiniais drabužiais pasipuošusios japonės)

Mūsų pasirinktas viešbutis ryokan – tradicinio japonų tipo, kur miegama ant futton išvyniojamų čiužinių.

Vėliau vakare susitikome su keletu vietinių japonų. Vienas iš jų netgi mokosi lietuvių kalbą (!!!). Tiesa mums japoniškai sekėsi geriau kalbėti, nei jam lietuviškai Prisivaišinome daugybe japoniško maisto – sunku buvo atsiminti net pusės ju pavadinimų. Galiu pasakyti, kad absoliučiai visas jis buvo labai skanus Musu naujieji draugai siule pratęsti vakara karaoke bare, bet del nuovargio teko atsisakyti ir pagaliau nueiti išsimiegoti.

Po pusantrų metų praleistų mokantis jų kalbą, galėjau nesunkiai užmegzti paprastus pokalbius – tuo sukeldamas didžiules šypsenas jų veiduose. Tačiau sudėtingesnės situacijos vis dar sunkiai įkandamos, ir matyt prireiks dar ne vienų metų, kad laisvai su jais susišnekėti.

Patys japonai gi tik kas 10 užkalbintas moka šiek tiek padoriau angliškai, o su kitais tekdavo nemažai paprakaituoti bandant išdėstyti japoniškai kas lietuvaičiams kartais šauna į galvą

(vakariniai Tokyo vaizdai)

Pages: 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10