2007 Balandžio 14
Takayama

Japan Rail Pass – geriausias jūsų draugas keliaujant po Japoniją. Atstumai nuo vieno miesto iki kito čia yra nemaži, o transportas brangus. Turėdamas JRP gali neribotai naudotis JR kompanijos geležinkeliais tam tikrą laiko tarpą – o su jais gali nukeliauti beveik visur. Tik yra apribojimas, kad šį dokumentą reikia įsigyti dar prieš atvykstant į Japoniją ir naudotis juo gali tik turistai. Lietuvoje, deja niekas nepardavinėjo tokio dalyko, tad pigiausią alternatyvą radome Londone. 7 dienų važinėjimosi pasas kainuoja 700Lt. Kelionė supergreituoju traukiniu (važiuoja apie 270km/h greičiu) iš Tokyo į Kyoto į vieną pusę kainuoja beveik 300Lt – tad JRP atsipirko gana greitai.

Pasinaudoję šiuo mažu stebuklingu daikčiuku iš Kyoto nuvykome iki mažo kalnų miestelio Takayama. Paprastai žmonės čia traukia pasigrožėti nuostabiais gamtovaizdžiais ir romantiška aplinka, tačiau ypatingo dėmesio jis susilaukia du kartus per metus kai čia vyksta vienas garsiausių šintoistų festivalių. Tai Sanno Matsuri pavasarį balandžio 14-15 dienomis ir Yahata Matsuri rudenį spalio 9-10 dienomis.

Internete radome informaciją, kad šį tik 70 tūkst. gyventojų teturintį miestelį per kelias festivalio dienas aplanko pusė milijono žmonių. Viešbučiai tam laikotarpiui būna rezervuoti jau prieš pusę metų, todėl atvykę čia neturėjome nė menkiausio supratimo kur reikės praleisti naktį. Pasiteiravus turizmo centre, pasiūlė ieškoti nakvynės aplinkiniuose miestukuose, o paskambinus į keletą jų, išaiškėjo, kad su jais galima susikalbėti tik japoniškai. Teko maksimaliai įtempti savo japonų kalbos smegenų vingius, kad susitarti dėl nakvynės prieinama kaina – bet mums tai pavyko. Dar vienas lietuvių pasiekimas anime-lande 😀

Užsitikrinę nakvynę, patraukėme į festivalio sūkurį. Jeigu kas pamenate keistą dvasių procesiją animacinio filmo „Spirited away“ pirmoje dalyje, tai kažką panašaus galima išvysti čia. Per miestą yra vežamos 13 didžiulių platformų, kurias lydi šventiškai apsirengę žmonės. Ypač gražiai reginys atrodo vakare – skambant muzikai ir pasirodant šokėjams.

(festivalis dieną)

(vakarinė dalis)

Mieste iš tiesų buvo daugybė šventiškai nusiteikusių žmonių. Didesnio nei įprasta dėmesio susilaukėme ir mes. Aš taip įsismaginau kalbinti aplinkinius japoniškai, kad net ir vakariečius ėmiau šnekinti „sumimasen“. Pamenu, kad vėliau tą naktį netgi sapnavau kažką japoniškai 🙂 Matyt taip po truputį vyksta aklimatizacijos procesas naujoje aplinkoje.

Vėlai vakare nusigavome iki mūsų nakvynės vietos – tikrai autentiškai atrodančio ryokan. Mažytis apie 10 tūkst. gyventojų teturintis miestukas kalnuose, jo viduriu čiurlenantis upelis, tradicinės architektūros gana jaukus viešbutukas su labai maloniais šeimininkais, ir didžiulis nerealios raiškos plazminis HD televizorius valgomajame, į kurį mes spoksojome atvipusiais žandikauliais. Tokius kontrastus randi tik Japonijoje.

(paparacių poilsis)

Ir dar vienas mažytis epizodas apie japonų svetingumą. Mūsų grupelė buvo sutarusi susitikti su vienu Nagojos mieste, jeigu kartais negausime nakvynės ir tektų grįžti iš Takayamos tą pačią dieną. Deja mums nepavyko jam prisiskambinti ir perspėti. Taigi tas japonas labai pasistengė (nors mes to ir nesitikėjome) – buvo paruošęs vietos priimti pas save pernakvoti, pavaišinti restorane ir netgi laukė mūsų dvi valandas stotyje nežinodamas kada gi mes tiksliai atvyksime, o mes taip ir nepasirodėme. Aš labai labai apgailestauju, Shohei…