2007 Balandžio 12-13
Kyoto (tęsinys)

(japonė apžiūrinėja Ninnaji)

Kyoto lankytinų vietų sąrašas gana ilgas, tad apsiginklavome žemėlapiais ir nuo pat ankstaus ryto kibome į „darbą“.

Labiausiai patiko Kinkakuji, Kiyomizu ir Ninnaji šventyklos. Pirmosios dvi yra plačiai žinomos visame pasaulyje ir dažnai matomos ant lankstinukų ir leidinių apie Japoniją. Pažymėtina, kad jos visos pastatytos iš medžio ir gana įspūdingų dydžių. Vaizdų didingumas, svaigus pavasario aromatas ir sningantys sakurų žiedlapiai mums galutinai susuko galvas…

(Kinkakuji)

(Ninnaji)

(Kiyomizu)

Šalia kiekvienos šventyklos yra suvenyrų parduotuvės, kur galima nusipirkti saldumynų , talismanų ir įvairiausių kitų dalykėlių. Pastebėjome, kad įvairiose Japonijos vietose yra pardavinėjami tik tam regionui būdingi saldainiai. Pvz Kyote populiarių į koldūnus panašių saldumynų, Tokyo ir kituose miestuose negausite.

Apskritai mums patiko japonų aptarnavimo kultūra – iėjus į bet kurią parduotuvę ar įstaigą, pardavėjai garsiai pasveikina kiekvieną lankytoją „irasshyaimase“. Visada padeda išsirinkti norimą prekę, duoda paragauti jei tai valgomas daiktas ir t.t.

Aplinkui šmirinėjo daugybė mokinių ekskursijų. Mūsų šaunieji paparaciai nesėdėjo be darbo ir fiksavo geriausias kelionės nuotraukas 😀

Šios dvi kol kas vienbalsiai laimi mūsų simpatijas 😉

Kad dienoraščio skaitytojos nesijaustų nuskriaustos, tai pateikiu ir vyrukų:

Vakare dar užklydome į Gyon rajoną – žymiausią Japonijos geišų kvartalą. Su jomis galima linksmai leisti laiką jaukiose arbatinėse. Tiesa, vien tik iėjimas į tokią įstaigą kainuoja virš 200Lt, tad per labai trumpą laiką čia galima išleisti labai didelę krūvą pinigų 🙂

Sutemus ieškojome pasilinksminimo vietų. Vieną tokią užtikome Maruyama parke. Po darbo valandų jis buvo pilnutėlis japonų – susėdę po medžiais jie gėrė sakę, garsiai klegėjo, dainavo, kvatojosi ir iš ties linksmai leido laiką.

(Maruyama)

(Tamagochi vs japoniukės – ūgio palyginimas)

Dar vėliau vietiniuose baruose testavome alkoholinius gėrimus ir pažindinomės su vietiniais. Viena japonė pamokė mus šiek tiek jų slengo žodžių 🙂

Be visiems gerai žinomos sakės radome dar keletą specifinių gėrimų: umeshu (slyvų likeris), shochu (tam tikra viskio rūšis), taip pat skanių kokteilių. Tiesa japonams pasirodė, kad mes suvartojome jų mastais labai daug alkoholio (nors iš ryto galva ir neskaudėjo) 😀