2007 Balandžio 19-21
Tokyo (II-oji dalis)

Bendru sutarimu šiek tiek pakeitėme kelionės maršrutą ir, vietoj to, kad važiuoti į pietinį Beppu (kur vienas išeivis iš Lietuvos yra atidaręs šakočių fabrikėlį), nusprendėme grįžti į Tokyo. Turiu pripažinti, kad nelabai mėgstu daug milijonų gyventojų turinčių miestų – tokių kaip Londonas ar Maskva, – dėl jų keliamo triukšmo ir purvo. Tačiau Tokyo pasirodė maloni išimtis į kurią visiems norėjosi sugrįžti. Netgi nusprendžiau, kad jei kada nors užsimanysiu emigruoti iš Lietuvėles, tai ne į kokią Airiją, Angliją, o tik čia.

Sostinėje pasijautėme jau lyg savam krašte, todėl įsidrąsinome paieškoti ekstremalios nakvynės. Iš pradžių bandėme nakvoti kapsuliniame viešbutyje. Tačiau susidūrėme su problema, kad tik nedidelė dalis tokių įstaigų priima merginas (o jų mūsų grupelėje buvo). Tad pasirinkome alternatyvą – manga kavinę. Turiu pasakyti, kad keistas jausmas atsibusti manga bibliotekoje 🙂

(Shibuya centrinė sankryža)

Aplankėme dar keletą žymiausių Tokyo rajonų (iš viso jų ten net 23). Tai didžiulis ir modernus parduotuvių kvartalas Shibuya. Savaitgaliais ten suplūsta dešimtys tūkstančių žmonių, tad pasijunti lyg mažas šapelis blaškomas jūroje. Šalia metro stotelės, kurioje išlipama, stovi paminklas ištikimajam šuniui Hachiko, kuris 10 metų veltui laukė savo sugrįžtančio šeimininko. Panašų įspūdį sukelia ir dar vienas apsipirkimo rajonas – Ginza. Juose abiejuose galima įsigyti madingų drabužių, technikos ir apskritai ko tik širdis geidžia. Kainos nesikandžioja ir lietuvių piniginei netgi gana patrauklios. Tik aišku natūrali problema su drabužių dydžiais 😀 Daug gražių šių kvartalų kadrų galima įšvysti filme Lost in Translation.

(Shibuya savaitgaliais)

(Tokyo jaunimas)

Smagiai leidome laiką baruose su vietine japoniuke Sae, kuri man skėlė „komplimentą“, kad jos akimis suvartoju labai daug alkoholio 😛

(kai kuriuose baruose reikia
nusiauti batus ir palikti tokiose spintelėse)

Tokyo laukė dar vienas labai ypatingas pasimatymas, kuriuo nekantravau pasidalinti su AZ skaitytojais. Tai garsiosios animacijos studijos Ghibli muziejus. Jis įsikūręs kiek atokiau nuo centro esančiame Mitaka rajone. Lyg savotiška anime Meka, ši vieta sutraukia daugybę gerbėjų, todėl bilietai paprastai išperkami kelioms savaitėms į priekį. Laimei užsieniečiams yra leidžiama įsigyti specialių bilietų be eilės (reikia kreiptis į JTB biurą Mitaka rajone).

(Studio Ghibli muziejus, įėjimas)

Pats muziejus yra įsikūręs maždaug Vingio kino teatro dydžio trijų aukštų pastate. Iš išorės atrodo lyg pasakų namelis. Kartu su bilietu duodamas atsitiktinis kino juostos gabaliukas su vienu iš Ghibli darbų. Man teko Kiki‘s Delivery Service ištrauka 😀 Viduje galima rasti daug įdomių dalykėlių. Kambariai, kuriuose demonstruojami anime piešimo pagrindai ir suliejimas į judantį vaizdą. Eksponatai, eskizai iš žymiųjų Ghibli darbų. Deja paaiškinimai tik japonų kalba. Ant stogo dar nedidelis sodelis, kuriame galima pamatyti blogiečio roboto iš Laputa skulptūrą. Gaila, kad muziejuje draudžiama atvirai fotografuoti, bet operatorius Kipsas vistiek užfiksavo keletą kadrų 😉

(Ghibli muziejus, vidus)

(Laputa monstras realybėje)

Apatiniame aukšte yra įrengta nedidelė kino salė, kurioje lankytojams demonstruojami niekur nematyti Ghibli trumpametražiai filmukai. Išvydau klasikinės pasakos apie stebuklingas pupas naują versiją Hoshi wo Katta Hi.

(kino salės afiša – matome, kad didelis storas Totoro susilaukė palikuonių)

Keistas incidentas man nutiko 12-ąją kelionės dieną. Tada aš pirmą kartą pamačiau japonus. Tą sunku paaiškinti, nes aš jau buvau prisižiūrėjęs jų tūkstančius per savo kelionę. Tačiau iki tol jie buvo kitokie – svetimi, tolimos egzotiškos šalies gyventojai. Kartais net primindavo pieštinius personažus iš anime.
Ir štai taip netikėtai, nepastebimai ta keistumo kaukė per akimirką nusitrynė… Staiga suvokiau kokie jie visi be galo skirtingi. Kad kiekvienas iš jų turi kokį milijoną individualių bruožų. Kad jie yra visiškai tikri ir artimi (arba aš pats netikėtai tapau pieštinis).
Man tai buvo toks šokas, kad gal kokį pusvalandį sėdėjau metro stotyje ir stebėjau einančius pasikeitusius žmones 😀 Tas jausmas neapleido manęs dar iki šiol. Nors kelionės draugai dievagojosi, kad nieko panašaus nepatyrė.

(Hachiko paminklas, Shibuya)

* * * * * * * * * * *

Štai ir baigėsi Tamagochi’o pasakojimų ciklas apie animelandą.
Dėkoju už kantrybę tų, kurie skaitydami pasiekė ir šias eilutes. Buvusiems jos galbūt sukėlė šiltus prisiminimus, o nebuvusiems, tikiuosi, sustiprino norą ten nuvykti. Rodos papasakojau daug, tačiau vis tiek liko dar koks milijonas neišsakytų dalykų. Čia geriausiai tinka patarlė – geriau vieną kartą pamatyti, negu 100 kartų išgirsti. To visiems ir palinkėsiu 🙂

(c) 2007 Ši medžiaga yra autoriaus nuosavybė. Be sutikimo draudžiama naudoti kituose portaluose.
Nuotraukos (c) Tamagochi, Dalia, AndriusMS